Toskanos regione Pistojos (Pistoia) mieste jau antrus metus rengiama inciatyva supažindinanti italų vaikus su mažai girdėtomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių – viena seniausių indoeuropiečių kalbų, išsaugojusia daug kitose kalbose laikui bėgant prarastų archaiškų elementų. Į centrinę San Giorgio biblioteką susirinkę vaikai klausėsi Italijoje itin pamėgtos, prestižinei Inges Feltrinelli premijai vaikų knygų kategorijoje nominuotos Jurgos Vilės ir Linos Sasnauskaitės knygos „Chameleono sapnai“ (it. „I sogni di un camaleonte“). Pagarbą gamtai skiepijanti, gausiai iliustruota knyga sužavėjo tiek jaunuosius klausytojus, tiek suaugusius, kurie tikino, kad tai buvo pirmoji jų pažintis su viena iš baltų kalbų. Renginyje knygą skaičiusi vertėja Dana Gelumbauskaitė-Brintazzoli tikino, kad tokių iniciatyvų labai trūksta, nes didelė dalis italų apie lietuvių kalbą žino per mažai ir mano, kad ji panaši į rusų.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Italų vaikams skaitė lietuviškai

„Chameleonas, sapnas, geltona, žalia, raudona“, – tokius lietuviškus žodžius bandė tarti italų vaikai, išklausę lietuviškai skaitomos knygos apie simpatišką, tačiau žmonių nelaisvėje kenčiantį ir spalvingus sapnus sapnuojantį chameleoną Leoną, kurį išgelbėja maža mergaitė. Prieš tai lietuvių autorių knyga vaikams buvo perskaityta itališkai, kad jie geriau suprastų pasakojamą istoriją ir galėtų įvetinti kaip skiriasi lietuvių ir italų kalbų skambesys.

Pristatyti mažiau žinomas kalbas šiemet sumanė Jungtinių Tautų Vaikų fondo UNICEF Pistojos miesto skyrius ir net keli miesto darželiai. Šiame mieste gyvenanti Toskanos lietuvė Dana Gelumbauskaitė-Brintazzoli pasakoja, kad vieną jų anksčiau lankė jos dukra, o dabar sūnus, todėl darželio auklėtojos jau ne pirmą kartą kvietė dalyvauti kalbų inciatyvoje, kuria siekiama atverti vaikams duris į kitas kultūras, o kartu padėti išsaugoti savo šaknis mažoms kitataučių bendruomenėms.

• 

• 

• 

„Darželis jau antrą kartą jau antrą kartą organizuoja panašią iniciatyvą. Pernai ji vadinosi Aperistorie, lietuviškai būtų „Aperityvo istorijos“, ir buvo pristatomos įvairios kalbos, bet tai buvo tik dviejų auklėtojų iniciatyva. Tuomet norėjome pristatyti ne tik kalbą, bet ir kultūrą. Todėl taip pat padainavau vieną liaudies dainą ir dar kartu pašokome „Jurgelį meistrelį“.

Šį kartą darželis manęs paprašė pristatyti lietuvių kalba jau Pistojos miesto mastu. Tiesiog grįžo vyras iš darbo ir pasakė, kad auklėtojos prašė paklausti, ar galėčiau sudalyvauti šitoje iniciatyvoje, tai yra, paskaityti knygą, ir aš sutikau. Šio projekto metu bus pristatomos iš viso 4 kalbos, o viena iš jų – lietuvių. Taip pat yra įtraukta tigrajų kalba iš Etiopijos, indų ir rumunų“, – pasakojo Toskanos lietuvė.

„Įspūdis iš tiesų buvo labai geras, nes visada džiugu, kai yra atkreipiamas dėmesys į mūsų kalbą. Juk mes esame maža tauta ir ne daug kas žino apie mūsų išskirtinę kalbą, ne daug kas ją yra girdėjęs“, – D. Gelumbauskaitė-Brintazzoli.

Pasirinko premijai nominuotą knygą

Skaitymui buvo pasirinkta lietuvės pasiūlytą spalvinga rašytojos J. Vilės ir iliustratorės L. Sasnauskaitės knyga vaikams „Chameleono sapnai“, kviečianti gerbti ir mylėti gamtą bei visus gyvus jos sutvėrimus. Pernai itališkas jos leidimas sulaukė ypatingo įvertinimo – pateko tarp 5 finalistų pretendavusių gauti prestižinę, už moterų teises ypač kovojusios italų aktyvistės Inges Feltrinelli vardu pavadintą premiją, kuri skiriama išskirtinai moterims kūrėjoms, kalbančioms apie smurtą, išnaudojimą, klimato kaitą ir kitus iššūkius. 

• 

• 

• 

• 

„Kadangi bibiotekai buvu sunku rasti tinkamą lietuvišką tekstą, teko jiems padėti. Pasiūliau porą knygų, jie išsirinko „Chameleono sapnus“ ir ta knyga visiems labai patiko. Visi labai gyrė, o UNICEF savanorė, kuri skaitė vaikams tekstą itališkai, pabrėžė, kad knygoje yra tikrai labai gili mintis, padedanti puoselėti vertybes ir minėjo, kad jau užsakė šią knygą dovanų savo anūkui“, – džiaugėsi D. Gelumbauskaitė-Brintazzoli.

„Man buvo labai įdomu čia sudalyvauti, net pasakiau sau, kad turiu aplankyti Vilnių, juk per tokias inciatyvas įsižiebia įvairūs jausmai: nuo smalsumo iki noro pažinti artimiau“, – Maria Laura Contini.

Ji neslėpė, kad maloniai nustebino ir kitas dalykas: pamatę nuoširdų italų domėjimąsi lietuvių kalba, Toskanos lietuvių vaikai drąsiai jos mokė bendraamžius, o septynmetė dukra Sofija, bibliotekos salėje garsiai pareiškusi, kad lietuvių kalba jai – pati gražiausia, vėliau net namuose neįprastai daug čiauškėjo lietuviškai.

„Įspūdis iš tiesų buvo labai geras, nes visada džiugu, kai yra atkreipiamas dėmesys į mūsų kalbą. Juk mes esame maža tauta ir ne daug kas žino apie mūsų išskirtinę kalbą, ne daug kas ją yra girdėjęs. Kitas momentas įstrigo, kadangi buvome su savo vaikais, kurie yra Italijos lietuviai, mačiau jų akyse džiaugsmą, kad jų kalba sulaukė tiek dėmesio. Dukra ir tą vakarą, ir kitą dieną stengėsi labai daug kalbėti lietuviškai. Ją tikrai įkvėpė, kad visi klausėsi lietuvių kalbos ir man pati sakė, kad lietuvių kalba yra labai graži. Todėl tikrai labai džiaugiuosi šia iniciatyva, manau, kad renginys pavyko ir norėčiau, kad tokių progų pristatyti lietuvių kalbą būtų dar daugiau“, – vylėsi D. Gelumbauskaitė-Brintazzoli.

• 

• 

• 

Skatina kalbinę įvairovę

Iniciatyvos sumanytojai tikino, kad tokių renginių tikslas – skatinti gimtosios, tai yra, tėvų nuo gimimo perduotos kalbos vartojimą, nes tai yra emocijų, prisiminimų, kiekvieno asmens istorijos ir tapatybės kalba. UNICEF atstovė taip pat pabrėžė, kad tokiu būdu kartu siekiama atkreipti dėmesį į įvairias tautinių mažumų kalbas, plėsti akiratį, didinti vaikų kalbinę įvairovę, išmokyti gerbti skirtingas kultūras ir skatinti dialogą, kurio dažnai pristrūksta.

„Mums tikrai reikėtų ir toliau dėti pastangas, kantriai pasakoti, kad lietuvių kalba yra visiškai kitokia, kad tai – ne slavų kalba ir panašiai“, – D. Gelumbauskaitė-Brintazzoli.

„Gimtoji kalba yra viena iš vaikų teisių, reiškianti galimybę puoselėti savo kilmės kultūrą. Taigi, užtinkrinti šią teisę yra labai svarbu ir tai mes darome įvairiais būdais. Vienas jų – šis, nes per pasakojimą atsiveria sienos ir ne tik tie vaikai, kurių gimtoji kalba ne italų, bet ir patys italai gali susipažintinti, įvertinti, vertybiškai atrasti kitą kultūrą. Taigi, tai yra būdas, prisiairtinti prie kitų pasaulių, skatinti domėjimąsi jais, o tai galiausiai reiškia būti vieningais.

Taip mes sukuriame domėjimąsi kitu. Vaikų tarpe tai ypač svarbu, nes smalsumas, interesas, pagarba neatsiranda staiga ir savaime. Ypač šiais laikais, kai linkstama į užsidarymą, mes norime skatinti vienybę. Lietuvių kalba, be to, yra taip menkai mums pažįstama, nors Lietuva yra ES šalis. Skaičiau, kad tai – indoeuropiečių kalba. Man buvo labai įdomu čia sudalyvauti, net pasakiau sau, kad turiu aplankyti Vilnių, juk per tokias inciatyvas įsižiebia įvairūs jausmai: nuo smalsumo iki noro pažinti artimiau“, – pabrėžė UNICEF Pistoia skyriaus vadovė Maria Laura Contini.

• 

• 

• 

Planuose – lietuviškų knygų lentyna

Kad italams labai trūksta žinių apie lietuvių kalbą pastebėjo ir D. Gelumbauskaitė-Brintazzoli. Daug metų lietuvių-italų kalbų vertėja Europos Parlamente dirbanti lietuvė apgailestavo, kad jai ir kitiems Italijos lietuviams ne kartą teko susidurti net su tokiomis absurdiškomis situacijomis, kai buvo manoma, kad Lietuvoje kalbama rusiškai arba slaviškai. Laužyti šiuos klaidingus, bet dar populiarius stereotipus, pasak lietuvės, galima tik kuo daugiau pasakojant apie mažą baltų kalbų grupę.

„Net kai kaip pagal Erasmus studijavau vertimą Bolonijos universitete mane siuntė pagal programą, skirtą studentams, kurie studijavo rusų kalbą. Deja, Italijoje tas įsitikinimas kad Lietuvoje kalbama rusiškai arba, kad lietuvių kalba yra panaši į rusų, tikrai yra gajus. Kitose šalyse, kur man teko lankytis, nepamenu tokių atvejų. Dažnai tenka būti Belgijoje ir Prancūzijoje, šiek tiek dirbau ir JAV, bet ten su tuo nesusidūriau. Nežinau, kodėl būtent Italijoje taip yra. Todėl mums tikrai reikėtų ir toliau dėti pastangas, kantriai pasakoti, kad lietuvių kalba yra visiškai kitokia, kad tai – ne slavų kalba ir panašiai“, – pabrėžė EP dirbanti italų kalbos vertėja.

Pistojos San Gorgio bibliotekos atstovai po renginio išreiškė viltį įkurti lietuviškų knygų lentyną ir taip plačiau supažindinti italus su Lietuvą bei padėti vietos lietuviams puosėti savo kalbą.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“