Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto – maža, tačiau net sovietinės okupacijos metais išsaugota Lietuvos atstovybė
Mažiausioje pasaulio valstybėje Vatikane veikia ir pati mažiausia atstovybė – Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto, kuri nepertraukiamai tęsė savo veiklą, net kai sovietų okupacijos metais buvo bandoma ištrinti Lietuvą iš pasaulio žemėlapio. Ambasada mažiausia laikoma dėl to, kad joje dirba tik du darbuotojai – diplomatinei misijai Romoje kas penkerius metus paskiriamas ambasadorius ir sekretorius. Rugpjūtį į Lietuvą sugrįžus nuo 2017 m. Lietuvos diplomatinės misijos prie Šventojo Sosto vadovo pareigas ėjusiam Petrui Zapolskui, nuo rugsėjo 19 d. Romoje naują kadenciją pradėjo menotyrininkė, buvusi Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė doc. dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Kviečiame klaidžiais istorijos labirintais nusikelti į praeitį ir sužinoti, ką apie ambasados prie Šv. Sosto misiją ir ypatingą istorinę reikšmę pasakoja ilgametis Vatikano radijo lietuviškosios redakcijos žurnalistas Saulius Augustinas Kubilius.
Julija Rusakovaitė
ITLIETUVIAI.IT
Nuo pirmųjų savo veiklos dienų iki dabar, Lietuvos atstovybės Romoje persikeldavo iš vienos lokacijos į kitą. Istoriniuose šaltiniuose („Eco di Lituania“, 1921, Biblioteca di Storia Moderna e Contemporanea) yra išlikusių žinių apie pirmąją Lietuvos ambasadą prie Šv. Sosto, kuri buvo įsikūrusi adresu Via della Tribuna di Tor de’ Specchi 4 gatvėje.
Tuo metu pirmuoju oficialiu Lietuvos atstovu prie Šv. Sosto 1919–1922 m. buvo prelatas Jurgis Narjauskas (Nariauskas). Būdamas diplomatu, visuomenės veikėju, vertėju, tautosakininku, J. Narjauskas užsiėmė ir spaudos kūrimu – 1921 m. Romoje italų kalba leido kas dvi savaites informacinį leidinį „Eco di Lituania“.
Kita vieta, į kurią persikėlė tuometinė Lietuvos Respublikos ambasada prie Šv. Sosto – Via Valadier 42, 00193 gatvė. Į pastatą nurodytu adresu ambasada persikėlė vėliausiai nuo 1929 m. ir buvo ne ilgiau kaip iki 1939 m. Iki šių dienų pastatas, kuriame buvo įsikūrusi ambasada, neišliko. Dabar čia galima pamatyti modernų statinį, kuris turėjo būti pastatytas jau po karo.
Nuo 1939 m. Lietuvos ambasada persikėlė dar kartą – adresu Via Barnaba Oriani 87, Roma. Tačiau, kada tiksliai šiame pastate įsikūrė ir kiek laiko jame dirbo Lietuvos diplomatinė atstovybė prie Švento Sosto, nėra žinoma. Archyviniai dokumentai byloja, kad Lietuvos atstovybė prie Šv. Sosto, nuo 1939 m. vadovaujama Stasio Girdvainio, čia veikė tuo metu, kai buvo okupuota Lietuvos valstybė 1940 m.
Kai galutinai buvo prarastas Lietuvos atstovybės Italijoje pastatas Villa Lituania, S. Girdvainis perėmė atstovybės Italijoje turtą, o ambasadorius Italijoje Stasys Lozoraitis su šeima persikėlė į atstovybės prie Šv. Sosto patalpas. Tai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, kuri tęsė savo veiklą ir okupacijos laikotarpiu.
„Ambasada prie Šv. Sosto Romoje sovietmečiu atliko didžiulį vaidmenį, kuris pirmiausia buvo simbolinis – užtikrinti, kad būtų matoma, jog Lietuva yra, net kai ir buvo ištrinta iš valstybių žemėlapio“, – S. A. Kubilius.
S. A. Kubilius šį laikotarpį įvardina kaip itin svarbų siekiant parodyti, kad Lietuva ir Vatikanas nepripažįsta sovietų okupacijos.
„Visą laikotarpį, kol Lietuva buvo okupuota, Šv. Sosto žinyne kasmet buvo spausdinami ir Lietuvos ambasados Romoje diplomatų kontaktai, kadangi Vatikanas niekaip nepripažino Lietuvos okupacijos. O pati ambasada prie Šv. Sosto Romoje sovietmečiu atliko didžiulį vaidmenį, kuris pirmiausia buvo simbolinis – užtikrinti, kad būtų matoma, jog Lietuva yra, net kai ir buvo ištrinta iš valstybių žemėlapio.
Tad ambasados darbuotojai siekė parodyti, kad egzistuoja tokia institucija, turinti savo adresą ir joje dirbančių žmonių, kurie pakeldavo telefono ragelį, jeigu kas skambindavo. Taip pat tai buvo ir informacijos skleidėjų darbas – pranešti, kas vyksta Lietuvoje, palaikyti ryšius su diplomatais iš kitų ambasadų. Kadangi daug kas teiraudavosi, kviesdavo į susitikimus,” – portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja S. A. Kubilius.
Lietuvos okupacijos metais ambasados vieta vėl pasikeitė – persikėlė į pastato patalpas, esančias adresu Via Giovanni Aldega 2. Kuriais metais tai įvyko, nėra žinoma, tačiau aišku, kad ji čia veikė iki Lietuvos atstovo prie Šv. Sosto Stasio Girdvainio mirties 1970-aisiais. Mirus S. Girdvainiui, atstovo prie Šv. Sosto funkcijas perėmė Stasys Lozoraitis jaunesnysis, o ambasada buvo perkelta į Lozoraičių namus, adresu Via Po 40.
Apie ambasados veiklą ir ypatingą misiją Lietuvos okupacijos metais S. A. Kubilius pasakoja plačiau.
„Po S. Girdvainio mirties ambasados vairą perėmė Stasys ir Kazys Lozoraičiai. Tuomet darbo išties netrūko, žmonės skambindavo, prašydavo informacijos, ypač žurnalistai. Būdamas Lietuvos atstovu, S. Lozoraitis palaikė lietuvių bendruomenę ir italų institucijose, stengiantis paveikti jas įvairiais klausimais.
„Ši ambasada buvo viena iš vienintelių ambasadų, likusių užsienyje, kur buvo galima gauti nepriklausomos Lietuvos užsienio pasą,” – S. A. Kubilius.
Vienas jų buvo radijas – Romoje apie trisdešimt metų veikė ne tik Vatikano radijas, kuris transliuodavo trumposiomis bangomis į Lietuvą, bet ir Romos radijas – RAI International. Buvo iškilusi politinė problema – žadama uždaryti lietuvių skyrių, nors jame dirbo tik vienas žmogus (Dr. Juozas Gailius). Tuomet dar nebuvo žinoma ar tai, kas transliuojama yra girdima Lietuvoje. Tačiau tai buvo iš italų pusės simbolinis parodymas, kad jie turi programą lietuvių kalba ir samdo žmones ne iš Sovietų Sąjungos ar okupuotos Lietuvos, o iš čia – vietinius. Todėl reikėjo agituoti, kad Romos radijo lietuvių redakcija nebūtų uždaryta, – buvusio sudėtingo laikotarpio įvykių svarbą pabrėžia S. A. Kubilius. – Ir tai neįvyko iki kol natūraliai pasibaigė laikotarpis.
Kita svarbi veikla buvo tai, kad ši ambasada buvo viena iš vienintelių ambasadų, likusių užsienyje, kur buvo galima gauti nepriklausomos Lietuvos užsienio pasą. Tai buvo itin svarbu lietuviams, kurie dėl asmeninių priežasčių prašydavo išduoti naują pasą arba prailginti senojo galiojimą. Kadangi turint tik vieną lietuvišką pasą buvo galima keliauti Europoje – kai kurios šalys pripažindavo išduodamą nepriklausomos Lietuvos užsienio pasą.“
Lozoraičių name buvusiame bute sovietinės okupacijos metu ir iškart po nepriklausomybės atkūrimo veikė tikras lietuviškos veiklos Romoje centras. Vyko renginiai, susitikimai. Bute iš pradžių gyveno Stasys Lozoraitis vyresnysis su žmona Vincenta. Vėliau įsikūrė Stasio jaunesniojo ir Danielos Lozoraičių šeima.
S. Lozoraičiui išvykus dirbti į Lietuvos atstovybę JAV, faktiškai visus atstovo prie Šv. Sosto darbus perėmė jo brolis Kazys Lozoraitis. Atstovybė prie Šv. Sosto šiame bute veikė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir Kazį Lozoraitį paskyrus Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto, ambasada buvo iškelta adresu Piazza Farnese 44, o vėliau kurį laiką perkelta į Via Gian Giacomo Porro, 4, Parioli rajone. Po D. Lozoraitienės mirties 2010 m. butas buvo parduotas.
Laikotarpį prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę S. A. Kubilius prisimena kaip metą, kuomet Italijos žiniasklaida labai domėjosi Lietuva ir istoriškais reikšmingais to meto įvykiais.
„Dalykai keitėsi prie Jono Pauliaus II, kuris vienu metu staigiai pareiškė, kad jis nori į Lietuvą, bet jam atvykti neleido sovietai. Tuomet tai buvo didžiulis dėmesys parodytas Lietuvai, šia tema domėjosi žiniasklaida, kreipdavosi į ambasadą komentarų. Prisimenant Sausio 13-osios įvykius, tai žinau, kad išgirdus žmonėms kas vyksta Lietuvoje, čia, Šv. Petro aikštėje, sekmadienį buvo mišios ir po jų Popiežius pasakė, kad kenčia kartu su Lietuva,“ – prisiminė S. A. Kubilius.
Kazys Lozoraitis Lietuvos diplomatinės misijos prie Šventojo Sosto vadovo pareigas ėjo iki pat 2004 m. Vienas įsimintiniausių to meto įvykių – Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą suorganizavimas 1993-aisiais. Po beveik dvidešimties metų darbo atstovybėje Romoje, K. Lozoraitis ir toliau tęsė savo veiklą – iki pat mirties dirbo prie Lozoraičių šeimos archyvo ir bibliotekos, buvo Lietuvos ambasados Italijoje neatlyginamu konsultantu.
Nuo 2004 m. iki 2008 m. Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Šventojo Sosto ir Maltos Ordinui buvo paskirtas signataras Algirdas Saudargas, kurio kadencijos laikotarpiu vėl vyko persikėlimas. Šį kartą į pastatą adresu Corso Vittorio Emanuele II 308, Roma. Nuo 2008 m. iki 2012 m. ambasados vadovo pareigas perėmė diplomatas Vytautas Ališauskas.
Nuo 2012 m. ambasada persikėlė į nuomojamas patalpas adresu Via Giulia 66 ir jose tebeveikia iki šiol. Kaip tik tada Lietuvos diplomatinės misijos prie Šventojo Sosto vadovo pareigas pradėjo eiti meno ir bažnyčios istorikė dr. Irena Vaišvilaitė. Tai buvo pirmasis kartas, kuomet Lietuvos ambasadore prie Šv. Sosto buvo paskirta moteris. I. Vaišvilaitė ambasadoje dirbo iki 2017 m., o jos kadencijos metu vienas iš ryškiausių įvykių buvo 2013 m., kuomet Lietuva perėmė pirmininkavimą ES Tarybai.
Nuo 2017 m. iki pat 2022 m. rugpjūčio Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui buvo paskirtas diplomatas Petras Zapolskas. Atstovybės vadovo kadencija prasidėjo nuo Popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą organizavimo, kuris įvyko 2018 m.
„Tad Lietuvoje turbūt labiausiai teko išgirsti kvietimą neužmiršti savo šaknų. Ypač tikėjimo šaknų. Juk netolimoje praeityje dėl tikėjimo buvo daug kovota ir paaukota,” – S. A. Kubilius.
S. A. Kubilius, prisimindamas Popiežiaus Pranciškaus vizitą į Lietuvą ir kitus reikšmingus jo popiežiavimo įvykius, išskiria vyskupo kankinio Teofiliaus Matulionio paskelbimą palaimintuoju – ypatingą įvykį Lietuvos bažnyčios gyvenime.
„Jei Jono Pauliaus II kelionė buvo ta pirmoji istorinė, susijusi su jo asmeniniu poreikiu, kad jis jautėsi dvasiškai artimas lietuviams ir jam atvykimas į Lietuvą buvo tarsi apsilankyti pas savuosius, tai Pranciškui to nebuvo. Vizitas pasirodė labiau pastoracinis – apsilankymas šalyje, kuri gyvena gan ramiai, jau yra sukūrusi savo gerovę ir matanti naujus iššūkius, į kuriuos Pranciškus ir stengėsi šiek tiek atsiliepti.
Tad Lietuvoje turbūt labiausiai teko išgirsti kvietimą neužmiršti savo šaknų. Ypač tikėjimo šaknų. Juk netolimoje praeityje dėl tikėjimo buvo daug kovota ir paaukota. Man atrodo, kad pačiam Popiežiui Pranciškui buvo įdomu susipažinti su šiuo regionu, apimančiu ir Latviją, kur katalikų mažuma, ir Estiją, kur katalikų beveik nėra. Jis vyko pamatyti tris kraštus galbūt manydamas, kad jie panašūs, o grįždamas labai atvirai pasakė, kad tai buvo trys kelionės į tris skirtingas vietas.“
Ambasadoriui P. Zapolskui baigus kadenciją, darbus mažoje, bet Lietuvai itin svarbioje diplomatinėje atstovybėje perima buvusi Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė, dailininkė ir menotyrininkė, dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Kadangi 2025 m. paskelbti šventieji Jubiliejiniai metai, visų šalių ambasados prie Šv. Sosto bus kviečiamos prisidėti prie atstovaujamų šalių bendruomenių piligrimysčių į Romą organizavimo ir kitų kultūrinių ir religinių renginių.
Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.
