Vatikano radijo lietuviškoji redakcija. Kaip pasauliui sklido laisvas Lietuvos balsas
Vatikano radijas daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų pirmą kartą prabilo lietuviškai. Pirmoji žinių laida lietuvių kalba Vatikane ištransliuota 1940-ųjų lapkričio 27 dieną. Vatikano Radijo lietuvių skyrius dabar yra viena iš seniausių pastoviai veikiančių lietuviškų institucijų Romoje, o lietuvių programos darbuotojai visuomet buvo aktyvūs Italijos lietuvių bendruomenės ir ankščiau veikusios draugijos „Lituania“ nariai arba net vadovai. Iš Romos sklindantis laisvas lietuviškas balsas turėjo didžiulę reikšmę įvairiais istoriniais periodais, o ypač Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Apie Vatikano radijo ir jame veikiančios lietuviškosios redakcijos istoriją kalbamės su Šventojo Sosto komunikacijų dikasterijos portalo Vatican News ir Vatikano Radijo redakcijoje dirbančiu žurnalistu Sauliumi Augustinu Kubiliumi, buvusiu Italijos lietuvių bendruomenės pirmininku.
Nuo tada, kai 1931-ųjų vasarį popiežius Pijus XI pirmą kartą kreipėsi į klausytojus Vatikano radijo bangomis, praėjo daugiau kaip 90 metų. Pirmosios Vatikano radijo laidos skambėjo italų ir lotynų kalbomis, lietuvių kalba buvo dešimtoji Vatikano radijo laidų kalba. Tai reiškia, kad Vatikano radijas lietuviškai prabilo gerokai anksčiau nei kitomis pasaulio kalbomis, tai yra, iš karto po pirmosios sovietinės okupacijos 1940-aisiais.
Būtent sovietų okupuotos Lietuvos padėtis ir paskatino lietuviškos Vatikano radijo redakcijos atsiradimą. Pagrindinis lietuviškos programos sumanytojas ir iniciatorius buvo Marijonų vienuolijos vadovas vyskupas Pranciškus Būčys. Oficialų prašymą pradėti transliuoti radijo laidas lietuvių kalba Vatikanui įteikė Lietuvos ministras prie Šv. Sosto Stasys Girdvainis.
Per tą laiką daug kas pasikeitė, tačiau Vatikano radijo misija liko ta pati – skleisti popiežiaus ir Bažnyčios žodį pasauliui. Lietuviškoji Vatikano radijo redakcija turėjo ir dar vieną užduotį – būti laisvu okupuotos Lietuvos balsu, kovos už spaudos ir religijos laisvę šaukliu, pranešinėjusiu Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos žinias lietuviams ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje.
Apie daugiau kaip 80 metų veikiančios Vatikano radijo lietuviškosios redakcijos atsiradimo istoriją, svarbiausius darbus ir įsimintiniausius momentus pasakoja žurnalistas Saulius Augustinas Kubilius.
Girdėjome, kad bent jau formaliai Vatikano radijo, kaip atskiros Vatikano institucijos, nebėra. Įvyko reforma…
Taip, Vatikano Radijas (VR) – apie keturiasdešimt kalbinių redakcijų, administracinė ir technologinė direkcijos, tapo naujai įsteigtos Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos dalimi. Dikasterijos multimedinis portalas vaticannews.va/lt transliuoja pagrindinius popiežiaus veiklos įvykius, skelbia žinių tekstus, video žinias, radijo laidas, tinklalaides lietuviškai apie popiežiaus ir Bažnyčios veiklą, įvykius Lietuvoje ir pasaulyje. Visos kalbinės redakcijos turi savo svetaines, paskyras socialinio tinklo Facebook ir Youtube kanaluose. Išsiplėtėm.
Kada pradėjote dirbti Vatikano radijuje. Pasidalinkite įsimintiniausiais darbo momentais?
Pirmą kartą VR patalpų slenkstį peržengiau 1978 m. vasarą. Mano tėvas pastoviai klausydavosi VR transliacijų lietuvių kalba trumposiomis bangomis, todėl atvykdamas iš Australijos į Romą jau žinojau šį tą apie Popiežiaus radiją ir jo transliacijų reikšmę žmonėms Lietuvoje ir lietuviams kitur pasaulyje.
Dar nebūdamas nuolatiniu bendradarbiu gavau kvietimą į pirmąją popiežiaus Jono Pauliaus II audienciją žurnalistams. Tą sykį VR lietuvių skyriaus redaktoriams pasisekė prisiartinti prie praeinančio popiežiaus ir paprašyti jo palaiminimo Lietuvai. Popiežius tada pasakė, kad jis kasdien meldžiasi už Lietuvą ir kad jo širdis plaka už Lietuvą, tiksliau, ištarė: „Pusė mano širdies yra Lietuvoje“.
Popiežiaus žodžiai labai nustebino – suvokėme išgirdę labai reikšmingą dalyką, skirtą ne tiek mums, kiek anuomet sovietų nuo pasaulio atskirtos Bažnyčios Lietuvoje tikintiesiems ir apskirtai okupuotos Lietuvos gyventojams. Šiuose žodžiuose buvo galima nujausti, kad popiežius nori palaikyti lietuvių viltį ir galbūt kur kas aiškiau išreikšti nusistatymą nepripažinimo klausimu ir, be abejo, Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Po dar kelių dienų popiežius kitais žodžiais patvirtino tąsyk išsakytą atjautą lietuviams, kai per savo inauguraciją kreipėsi į „brolius lietuvius“ ir palinkėjo lietuviškai, kad „būtų laimingi ir ištikimi Kristui.“
Tai buvo gana niūrūs laikai: iš Lietuvos ėjo slegiančios žinios apie Bažnyčios engimą, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, disidentų persekiojimą. VR žinių laidose skaitėme L.K.B (Lietuvos Katalikų Bažnyčios) Kronikos ir kitų pogrindžio spaudos leidinių tekstus – mums popiežiaus žodžiai darė didelį įspūdį, buvo stiprūs ir drąsinantys. Pranešdami apie popiežiaus veiklą, perduodavom šiuos ir daug kitų popiežiaus pasisakymų palankių Lietuvai.
Kitą kartą, tas pats popiežius Jonas Paulius II, rodos, minint šv. Kazimiero mirties jubiliejų, viešai pasakė, kad jam neleido ta proga apsilankyti Lietuvoje. Tuomet ne tik Italijos, bet ir visa tarptautinė spauda ėmė daug rašyti apie tarptautinėje arenoje gerokai užmirštą Lietuvą, kodėl popiežius į ten veržiasi ir apie tai, kad kažkas kliudo popiežiui keliauti.
Mūsų redakcija nuo seniausių laikų laikėsi tvirto nusistatymo vadovautis Vatikano oficialios linijos dėl sovietinės tarybų valdžios Lietuvoje nepripažinimo, dar daugiau – programų turinyje siekėme atspindėti Lietuvos ir viso pasaulio lietuvių laisvės lūkesčius.
Lenkas popiežius tikrai daug nuveikė, kad Lietuvos vardas sugrįžtų į pasaulio valstybių žemėlapį, rėmė jos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos siekį, o mes per Vatikano radiją apie šiuos ir kitus jo veiksmus pranešėme išsamiai, jūsų seneliai apie visa tai galėjo išgirsti Vatikano radijo laidose. Žinoma, vėliau Jonas Paulius II apvainikavo savo svajonę ir 1993 m. apsilankė Vilniuje, Kaune ir Kryžių kalne. Simboliška, kad tai įvyko vos keletą dienų po sovietinių karių išvedimo iš Lietuvos teritorijos.
Taip pat sausio 13-ąją jis liudijo artumą. „Kenčiu su jumis!“ – pasakė popiežius kreipdamasis per viešą maldos susitikimą 1991 metais. O mes laidose apie tai pranešėme. Mūsų redakcija nuo seniausių laikų laikėsi tvirto nusistatymo vadovautis Vatikano oficialios linijos dėl sovietinės tarybų valdžios Lietuvoje nepripažinimo, dar daugiau – programų turinyje siekėme atspindėti Lietuvos ir viso pasaulio lietuvių laisvės lūkesčius.
VR laidose neatsitiktinai buvo skiriamas didelis dėmesys Lietuvai ir lietuvių katalikų bendruomenei.
Patikslinsiu. Mes kaip tada, taip ir dabar, visų pirma kreipiamės į klausytojus ir mūsų svetainės lankytojus su popiežiaus žinia ir Bažnyčios mokymu įvairiais klausimais. Per daugiau kaip aštuonis dešimtmečius Vatikano radijo lietuvių skyrius buvo ir yra vienas iš pagrindinių ir, drįstu teigti, patikimiausias šaltinis, žinių apie popiežiaus mokymą. Popiežius, Bažnyčia, vietinės Bažnyčios visuose žemynuose, enciklikos, dokumentai, kelionės, susitikimai, sinodai, asamblėjos, suvažiavimai, jubiliejai – apie visa tai praneša Vatikano radijas lietuviškai.
Pontifikas ir Šventasis Sostas – Vatikanas – gerai supranta, koks didelis pavojus iškilęs Ukrainos egzistencijai, šio regiono ir Europos saugumui. Pranciškus neseniai pakartojo, kad karas yra beprotybė.
Vykstant Vatikano antrajam susirinkimui ir po jo Vatikano radijo programos lietuvių kalba buvo nepamainomas šaltinis katalikams Lietuvoje, kuriems sovietmečiu buvo uždrausta bet kokia veikla komunikacijų sferoje – todėl iki kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo ta veikla Lietuvoje buvo pogrindinė. Mes jautėm didžiulę atsakomybę.
Taip pat šiandien sekame popiežiaus kasdienę veiklą, išsamiai ir kasdien perduodame jo pasisakymus visais klausimais: nuo socialinių, doktrininių, pastoracinių, dvasinių, iki teisingumo ir taikos – visiems pastarojo amžiaus popiežiams labai rūpėjo neteisingumo šalinimas, pasaulio taika. Pastaruoju metu popiežius Pranciškus dažnai mini Ukrainą, jam rūpi, kad Ukrainos gyventojai galėtų išsaugoti ir plėsti išsikovotą gerovę. Pontifikas ir Šventasis Sostas – Vatikanas – gerai supranta, koks didelis pavojus iškilęs Ukrainos egzistencijai, šio regiono ir Europos saugumui. Pranciškus neseniai pakartojo, kad karas yra beprotybė. Apie tai pranešame VR laidose.
Papasakokite išsamiau apie lietuvių programos atsiradimo istoriją. Prieš du metus VR paminėjo transliacijų lietuvių kalba 80 metų sukaktį. Kas paskatino Vatikaną pradėti transliacijas lietuvių kalba?
Pirmoji reguliari transliacija trumposiomis bangomis įvyko 1940 m. lapkričio 27 d. Tuo metu Vatikano radijas jau transliavo programas devyniomis kitomis kalbomis. Mes – pirmųjų Vatikano Radijo kalbinių redakcijų dešimtuke.
Romoje gyvenę lietuviai kunigai ir Lietuvos diplomatai suprato lietuviškų radijo transliacijų iš Vatikano svarbą ir todėl kreipėsi su prašymu į Vatikaną, kad būtų pradėtos nuolatinės transliacijos lietuviškai.
Pirmaisiais metais buvo savaitinė transliacija šeštadieniais, pakartojama sekmadieniais. Šeštadienio transliacijos buvo skirtos klausytojams Europoje, o sekmadienio – Amerikoje. Vyko karas, reikėjo informuoti žmones abipus Atlanto. Romoje gyvenę lietuviai kunigai ir Lietuvos diplomatai suprato lietuviškų radijo transliacijų iš Vatikano svarbą ir todėl kreipėsi su prašymu į Vatikaną, kad būtų pradėtos nuolatinės transliacijos lietuviškai.
Išeitų, kad ne Vatikanas, o patys lietuviai taip sumanė…
Visai taip. Ir labai keista, nes Vatikano radijas priklauso popiežiui. Iniciatyva galėjo kilti iš Vatikano pusės. Tačiau buvo priešingai – su prašymu į Vatikaną kreipėsi tuomet neseniai savo pareigas prie Šventojo Sosto pradėjęs diplomatas p. Stasys Girdvainis.
Po mirties palaidotas Romoje su signataru K. Šauliu Romoje, Lietuvių kolegijos koplyčioje, Verano kapinėse…
Tas pats. Jis įteikė lietuvių prašymą trečiajam asmeniui Vatikano hierarchijoje, Sekretoriato pavaduotojui (sostituto), prelatui G. Montini (būsimas popiežius Paulius VI), kuris perdavė šį prašymą atsakingiems asmenims. Šį klausimą spręsti turėjo už Vatikano radiją formaliai atsakingas jėzuitų vyresnysis t. W. Ledòchowski SJ ir kai kurie kardinolai, įskaitant Valstybės sekretorių Luigi Maglione ir, žinoma, pats popiežius Pijus XII, tačiau tikrieji idėjos sumanytojai buvo Romos lietuviai.
Ar žinote jų vardus?
Vyskupas Petras Pranciškus Bučys MIC, tuo metu Marijonų kongregacijos vyresnysis, buvo pirmasis Vatikano radijo lietuvių skyriaus vadovas ir, reikia manyti, iniciatorius. Jam talkino kitas marijonas kun. J. Vaitkevičius. Tai neištirta istorija, tačiau pirmąsias laidas rengė taip pat Lietuvos diplomatai, gyvenę Romoje, įskaitant ir p. Stasį Lozoraitį vyresnįjį. Tais pačiais 1940 metais jis su šeima buvo priverstas išsikraustyti iš Italijos sovietams atiduotų Lietuvos pasiuntinybės Via Nomentana 116 patalpų. Prisidėjo Juozapas Gaurilius, jau minėtas Stasys Girdvainis. Iki pat 1942 m. pabaigos VR lietuvių skyriuje dirbo kunigai V. Pavalkis ir iš vyskupo P. P. Būčio atsakingojo pareigas perėmęs t. Juozas Beleckas SJ.
Galbūt turite išlikusius jų balsų įrašus?
Anuomet laidos nebuvo įrašomos, o transliuojamos tiesioginiame eteryje. Įrašai, jei buvo, neišliko.
Ką dar prisimenate iš Vatikano radijo praeities?
Su kolegomis atkūrėme ankstyvąją Vatikano radijo lietuvių redakcijos istoriją iš išlikusių radijo laidų tekstų ir kitų raštų, dabar jau mirusių amžininkų liudijimų. Tai buvo labai dramatiški laikai. Dėl nežinomų priežasčių Vatikano Radijo vadovybė 1942 metų pabaigoje be įspėjimo nutraukė transliacijas lietuvių kalba. Tebevyko karas, ėjo antrieji nacių okupacijos metai…
Bet po beveik šešerių metų tylos Vatikanas sugrįžo į eterį lietuviškai. Tai buvo 1948 metai – į Romą iš DP stovyklų Vakarų Europoje atsikėlė daug iš Lietuvos pasitraukusių teologijos studentų lietuvių, jie susikūrė Lietuvių kolegiją ir, vadovaujami kun. Vytauto Balčiūno, atgaivino Vatikano Radijo lietuvių programą.
Keletą metų, be įprastinės žinių laidos, Vatikano radijas transliavo sekmadienio Mišias lietuviškai. Per ilgąjį Šaltojo karo laikotarpį tai buvo Šventojo Sosto palaikymo ženklas.
Išties laikotarpis nuo 1948 iki 1958 metų buvo bene sudėtingiausias – pirmieji atkurtosios programos redaktoriai dvasininkai dirbo savanoriškai, be atlyginimų, programos lietuviškai buvo dvisavaitinės, jas rengdavo vis kitas asmuo. Ilgainiui didžioji dauguma bendradarbių emigravo – buvo skiriami į lietuviškas parapijas Jungtinėse Valstijose, Pietų Amerikoje, Vokietijoje ir kitur, kai kurie išvyko misijonieriais į Amazonę ar Kiniją.
Be to, karo pabėgėlių lietuvių Italijoje beveik neliko – praktiškai visi išvyko. Tuomet vadovavimą perėmė kun. Vytautas Kazlauskas, suformavęs redakcijos darbą, stilių ir viziją. Būtent jam vadovaujant Vatikanas leido lietuvių programai transliuoti kasdien. Tai tęsiasi iki pat dabar. Keletą metų, be įprastinės žinių laidos, Vatikano radijas transliavo sekmadienio Mišias lietuviškai. Per ilgąjį Šaltojo karo laikotarpį tai buvo Šventojo Sosto palaikymo ženklas.
Mano atmintis siekia 1978 metus, kai atvykau į Romą ir netukus susipažinau su redakcijos kolektyvu. Jį, be manęs, sudarė daugiau kaip tris dešimtmečius lietuvių programai vadovavęs kun. Vytautas Kazlauskas ir ilgametis jo bendradarbis Kazys Lozoraitis. Vėliau į redakciją atėjo Jonas Malinauskas ir jėzuitas t. Vincas Pupinis. Kurį laiką buvau išvykęs – įsidarbinau Laisvosios Europos radijuje, Miunchene, o parvykęs į Romą, čia sutikau redakcijoje dirbusius kun. Virginijų Veilentą ir Ireną Vaišvilaitę, atvykusius iš Lietuvos. Dabar redakcijoje dirbu su Jonu Malinausku, Romanu Kazakevičiumi ir Dalia Žemaityte.
Kaip visi, ir mes neseniai išgyvenome pandemijos krizę, nes kurį laiką nebuvo galima dirbti Vatikano radijo būstinėje. Redakcijos kolektyvas negalėjo susitikti, buvome priversti laidas rengti nuotoliniu būdu – iš savo namų. Dabar vėl sugrįžome į būstinės patalpas, mūsų darbas tęsiasi.
Ar turėjote progos susitikti su popiežiumi?
Mačiau Paulių VI ir Joną Paulių I iš tolo, Joną Paulių II sutikau daugelį kartų. Popiežius šv. Jonas Paulius II ir Benediktas XVI buvo užėję į lietuvių skyrių, domėjosi mūsų darbu, Pranciškus priėmė audiencijoje visus Dikasterijos darbuotojus – apie 600 žmonių – ir kartą apsilankė Radijo patalpose, kuriose dirba Vatikano laikraštis, medijos ir kitos informacijos tarnybos. Pranciškus yra sakęs, kad Šventojo Sosto komunikacijos reforma nepateisino lūkesčių – išlaikymas brangus, o rezultatai menki. Tačiau užtikrino, kad nors dėl pandemijos ir dėl jos paaštrėjusios ekonominės krizės reikšmingai sumažėjo aukos ir įplaukos, kurių dėka Vatikanas egzistuoja, nieko į gatvę neišmes.
Ką gi, reikia priprasti prie besikeičiančių situacijų: keičiasi žmonės, keičiasi popiežiai ir, nors viskas pasaulyje nuolat keičiasi, išlieka nepakitęs evangelizacinis Vatikano radijo uždavinys – „skelbti visiems žmonėms“. Tęsiame darbą ir viliamės, kad Vatikano radijo lietuvių programa bus naudinga popiežiams, reikalinga klausytojams ir dar ilgai galės vykdyti jai patikėtus uždavinius.
Ir mes Jums to linkime. Dėkojame už pokalbį.
Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.
