Lietuvos kultūros metai Italijoje: ant šimtametės drobės įamžinta ukrainiečių poezija
Viename svarbiausių Europos tekstilės pramonės centrų Italijos Prato mieste, Toskanoje, pristatytas Lietuvos tekstilės meno laukas ir unikalus projektas – ukrainiečių poezijos siuvinėjimas ant šimtametės, rankomis austos lino drobės. Tai – jautrus meninis atsakas į karą Ukrainoje. Dar prieš kelis metus šį unikalų projektą pradėjo Lietuvos tekstilės kūrėjos: kūrybiškumą ir pilietines iniciatyvas sujungiantis duetas „Rankų darbas“, kuriam atstovauja menininkės Dileta Deikė ir Jelena Škulis. Pirmoje, nuo sovietų po žeme daugybę metų slėptoje drobėje, dygsniais buvo įamžintos Bučos, Irpinės, Mariupolio ir kitas tragedijas aprašančios poetės Halynos Kruk eilės. Šiuo metu ji eksponuojama Lenkijoje. Kita drobė toliau keliauja per įvairias bendruomenes, kviesdama simboliškai įamžinti ne tik karo poeziją, bet ir solidarumo idėją, prie kurios jungiasi net ir adatos rankoje niekada nelaikę žmonės.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Tęsiantis Lietuvos kultūros metų Italijoje programai, Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros dėstytojos – prof. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, dr. Jelena Škulis ir Dovilė Gudačiauskaitė – Prato mieste, Tekstilės dizaino, meno ir kultūros centre „Lottozero“, pristatė Lietuvos tekstilės meno aktualijas ir iššūkius.
Į Italiją menininkės atsivežė ir ypatingą, rankomis austą prieškarinio laikotarpio lino drobę, kurioje unikaliu būdu, adata ir siūlu, įamžinamos Ukrainos moterų poečių eilės. Menininkių J. Škulis ir D. Deikės sumanytos bendruomeninio siuvinėjimo dirbtuvės „Dygsniuoti poeziją” (angl. „Stitching the Poem“), pradėtos dar 2022 m.. Taip buvo siekiama meninės raiškos priemonėmis reaguoti į tuo metu Ukrainoje pradėtą Rusijos plataus masto karinę invaziją.
Viena iš projekto iniciatorių J. Škulis tikino, kad studijos „Rankų darbas“ dirbtuvės visuomet skatina kritinę refleksiją istoriniais, filosofiniais, politiniais klausimais, pasitelkiant kūrybinį rankų darbą. Šiuo atveju per siuvinėjimą siekiama pakviesti visuomenę savo rankomis prisiliesti prie karo metu parašytų eilėraščių. Pirmojo siuvinėto eilėraščio autorė, aktyvi bendruomenininkė ir poetė Halyna Kruk iš Ukrainos jį sukūrė 2022 m. balandį, reaguodama į žiaurumus, vykusius Hostomelyje, Bučoje, Irpinyje, Charkive, Mariupolyje. Išskirtinė ir pačios drobės istorija, menanti prieškario laikus.
„Pirmoji drobė, ant kurios siuvinėjome buvo išausta prieš II pasaulinį karą lietuvių šeimoje ir per karą, kaip didžiausias turtas, slėpta po žeme, siekiant apsaugoti šeimos paveldą nuo sovietinių karių plėšikavimo. Tik prasidėjus karui Ukrainoje moteris ištraukė tą drobę ir pageidavo iš jos pasiūti rankšluočių. Ant jos sugulė H. Kruk eilės apie Bučą“, – pasakojo J. Škulis.
Šį darbą įvertino Latvijos nacionalinis muziejus, 2023 m. skirdamas apdovanojimą už politiškai angažuotą bendruomeninę meninę praktiką. Drobė šiuo metu yra eksponuojama žymioje Lodzės tekstilės trienalėje, Lenkijoje.
„Mūsų ginklas – aštri adata ir tiesos žodis. Mūsų simbolinis veiksmas – poezijos siuvinėjimas – tai bendruomeninė praktika, bandymas išgyventi traumą, būdas tiesiog išbūti. Karas neužtildė Ukrainos poetų, o mes matome prasmę įamžinti karo metu parašytą poeziją“, – D. Deikė ir J. Škulis.
Į Italiją atkeliavo kita, naujais eilėraščiais siuvinėti jau pradėta, rankų darbo šimtametė drobė, taip pat turinti unikalią priešistorę. Tekstilės meno kūrėjoms ją perdavė poetės H. Kruk bičiulė Jolanta Donskienė, šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio našlė. Drobė buvo austa jos sodybos kaimynystėje, poeto Česlovo Milošo gimtose vietose – Šetenių apylinkėse.
Ant jos šiuo metu siuvinėjami žurnalistės, poetės Viktorijos Amelinos (1986–2023), prieš du metus kartu su kitais civiliais tragiškai žuvusios nuo rusų kariuomenės paleistos raketos, ir Irynos Starovojt sukurti eilėračiai. Dirbtuvių autorės sako, kad karo metu pradėta rašyti poezija V. Amelinai tapo svarbiu kovos įrankiu. Nuguldama ant medžiagos, kuri keliauja per laiką ir erdvę, dabar ji simboliškai sujungia skirtingas kartas ir istorijas į vientisą audinį.
„Drobės keliauja nedažnai, bet nuvyko į Rygą, Karasjoką (Norvegija), Lodzę (Lenkija). Dalyvavo rašytojų ir literatų forume „Šiaurės vasara”, kur Lietuvos rašytojai, filosofai siuvinėjo, – pasakojo J. Škulis. – Žmonės reaguoja įvairiai, bet dauguma palaiko ir siuvinėja netgi, jeigu nė karto gyvenime nesiuvinėjo, nelaikė adatos rankoje. Bet yra ir stebėtojų, palaikytojų. Mes sąmoningai naudojame orginalo kalbą dar parodydami, kad ukrainiečių kalba kitokia nei rusų.”
Pasak menininkių, Italijoje prie dirbtuvių prisijungė mados dizaino studentai, pripažinę, kad karo Ukrainoje temai čia skiriama mažai dėmesio, italų poetės Stefania Zampiga, Sandra Branca, mokytojai ir menininkai bei Toskanos lietuvių bendruomenės nariai.
„Šitas projektas, kuris iškėlė pačių ukrainiečių poečių karo aprašytus išgyvenimus buvo toks aiškus supurtymas visiems. Priminimas, kad reikia atgavinti atmintį, kad karas tebevyksta, žmonės toliau gyvena mirties atmosferoje, o žaizdos gilėja“, – V. Skafaru
Lietuvos tekstilininkės džiaugėsi, kad projekte sudalyvavo skirtingų tautybių žmonės, o tai leido užmegzti tarpkultūrinį dialogą apie solidarumą reiškiamą Ukrainos žmonėms tarp skirtingų tautų.
Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė, dailininkė Viktorija Skafaru pasakojo, kad kartu su italų kūrybine bendruomene siuvinėjant drobę teko ne tik pasikalbėti apie istoriją, bet ir paaiškinti ukrainietiškų raidžių, žodžių reikšmes. Tai padėjo geriau pajusti eilėse paslėptą prasmę, atgaivinti bendrą atmintį ir vienybės jausmą, kuris nuo karo pradžios yra išblėsęs, ypač geografiškai labiau nuo fronto linijos nutolusiose šalyse.
„Karo pradžioje vyko įvairios palaikymo akcijos, bet bėgant metams viskas nusitrina, prie karo taip pat priprantama ir susigyvenama. Šitas projektas, kuris iškėlė pačių ukrainiečių poečių karo aprašytus išgyvenimus buvo toks aiškus supurtymas visiems. Priminimas, kad reikia atgavinti atmintį, kad karas tebevyksta, žmonės toliau gyvena mirties atmosferoje, o žaizdos gilėja. Tai buvo didžiausia šio renginio vertybė.
Šiuo atveju, tos eilės buvo labai jautriai įprasmintos, įaustos į drobę, o juk drobė – toks gyvas, labai moteriškas dalykas, liečiamas daugelio rankų. Taip ta atmintis tampa gyva ir gali keliauti per šalis. Gal iš Italijos keliaus per kitas bendruomenes kaip tekanti upė. Manau, kad tas meno kūrinys turės labai teigiamą kolektyvinį krūvį“, – tokių meninių akcijų reikšmę karo akivaizdoje pabrėžė V. Skafaru.
Menininkės pripažino, kad joms svarbiausias neabejingų žmonių noras prisidėti nors keliais dygsniais prie drobės kūrimo. Kolektyvinis rankų darbas yra tarsi pasidalijimo skausmu aktas, kuomet dalyviai gali kartu apmąstyti karo sukeliamus baisumus ir į juos atsakyti meno kalba.
„Karas tęsiasi trečius metus, bet negalime pavargti, užsimiršti, atsipalaiduoti. Negalime nustoti remti Ukrainos visomis įmanomomis priemonėmis. Mūsų ginklas – aštri adata ir tiesos žodis. Mūsų simbolinis veiksmas – poezijos siuvinėjimas – tai bendruomeninė praktika, bandymas išgyventi traumą, būdas tiesiog išbūti. Karas neužtildė Ukrainos poetų, o mes matome prasmę įamžinti karo metu parašytą poeziją“, – pabrėžė projekto sumanytojos D. Deikė ir J. Škulis.
Pasak tekstilės menininkių, šis renginys buvo itin svarbus ir Lietuvoje jau antrą mėnesį besitęsiančio Kultūros protesto kontekste, kuriam solidarumą išreiškė dirbtuvių dalyviai. Lietuvos kultūros metų programoje Italijoje savo kūrybą pristatę menininkai jau anksčiau išsakė tvirtą palaikymą protestuojančiai kultūros bendruomenei.
Jie perspėjo Italijos publiką apie grėsmingus procesus kultūros sektoriuje, kuomet tokia svarbi sritis atiduodama kultūrą menkinančiai ir visuomenę skaldančiai partijai, bandančiai ištrinti Ukrainos palaikymo temą iš visuomeninio gyvenimo.
Vizito Italijos tekstilės sostinėje metu taip pat buvo aptartos tolimesnės bendradarbiavimo ir partnerystės galimybės vykdant tekstilės projektus Italijoje ir Lietuvoje, siekiant užmegzti tvarius tarptautinius ryšius ir planuoti bendrą kūrybinę ateitį.
Po nepriklausomybės atkūrimo atsiradusi ir tarptautinio pripažinimo sulaukusi stipri tekstilės meno kūrėjų gildija Lietuvoje suformavo stiprią tekstilės meno mokyklą, kuri šiuo metu susidūria ir su įvariais iššūkiais, nes pasaulyje vis mažiau dėmesio skiriama tvariam santykiui su medžiaga, jos tyrinėjimui, puoselėjant lėtas tekstilės kūrybos technikas.
Jau kitų metų pradžioje „Lottozero” studijoje praktiką atliks ir VDA Tekstilės meno ir dizaino katedros alumnas, o studijos iniciatoriai ir technologai italai aplankys Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedrą.
