Lietuvos pilietybės netekusi talentinga Italijos tinklininkė nenusisuko nuo savo gimtinės
Šviesūs plaukai, mėlynos akys, aukštas ūgis – tai išduoda lietuvės Indrės Sorokaitės (32 m.) kilmę. Tačiau talentinga sportininkė nebeturi lietuviško paso. Jo neteko, kai sekdama paskui savo svajonę tapti geriausia pasaulyje tinklininke ryžosi prisijungti prie Italijos moterų tinklinio rinktinės, su kuria dalyvaus ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Italai negaili liaupsių lietuvei, giria jos kovingumą aikštėje ir visada pabrėžia, kad šis talentas – iš Lietuvos. Išskirtiniame interviu sportininkė atvirai prabilo apie skausmingą patirtį dėl pilietybės, praėjusį pavasarį Italijoje išgyventą dramatišką pandemijos pradžią ir nuo vaikystės lydinčią meilę sportui.
Neringa Budrytė
lrytas.lt
Mėlynus Italijos rinktinės marškinėlius vilkinčios I. Sorokaitės tinklinio aikštėje neįmanoma nepastebėti. 188 centimetrų ūgio lietuvė į akis krinta ne tik dėl šviesaus baltiško gymio ir aukšto ūgio, bet ir dėl galingų puolėjos smūgių bei universalaus žaidimo net dviejose pozicijose – pagrindinės ir krašto puolėjos. Tai ypač vertina komandos treneris Davide Mazzanti.
2019-aisiais kartu su Italijos rinktine I. Sorokaitė pasiekė svarbiausią savo karjeros tašką – iškovojo Europos čempionato bronzą, o kartu ir kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes. Italų tinklininkės ant garbės pakylos tuomet lipo po ilgos 10 metų pertraukos, nugalėjusios Lenkijos ekipą.
Lemiamose varžybose lietuvė komandoje buvo antra pagal rezultatyvumą, todėl nenuostabu, kad Italijos tinklinio aistruoliai tuomet dar geriau įsiminė sudėtingą lietuvaitės pavardę.
„Tai auksiniai I. Sorokaitės metai. Ji pademonstravo esanti tikra karo mašina“, – sportininkei liaupsių negailėjo Italijos spauda. Buvo žavimasi jos sėkmingu žaidimu, užsispyrėlišku darbštumu, išskirtiniu talentu, o labiausiai – tikra, natūralia aistra tinkliniui, kuri lydi puolėją per visą jos karjerą.
Užaugo su sportu
Kaune gimusi sportininkė juokavo šią aistrą į Italiją atsivežusi su savimi iš Lietuvos. Esą kitaip ir negalėjo būti – ji užaugo sporto salėje padavinėdama kamuolius tėčiui ir mamai, kurie tuomet žaidė krepšinį ir tinklinį. Pirmoji I. Sorokaitės trenerė Jolita Virbickienė treniravo ir jos mamą.
„Esu tikrai laimingas vaikas, nes užaugau su sportu. Mes su broliu Pauliumi, kuriam dabar 28-eri ir kuris šiuo metu Italijoje žaidžia krepšinį, net juokaujame, kad mūsų gyslomis teka kamuoliukai, sumaišyti su krauju“, – I. Sorokaitė.
Indrės mama Rasa Sorokienė (53 m.) buvo tinklininkė, o tėtis Rimas Sorokas (57 m.) žaidė krepšinį.
„Visada sakiau, kad esu tikrai laimingas vaikas, nes užaugau su sportu. Mes su broliu Pauliumi, kuriam dabar 28-eri ir kuris šiuo metu Italijoje žaidžia krepšinį, net juokaujame, kad mūsų gyslomis teka kamuoliukai, sumaišyti su krauju. Nuo mažens buvome su mama ar tėčiu varžybose. Padavinėdavome kamuolius. Esu tarsi gimusi aikštėje.
Visada buvau atletiška, mokykloje per varžybas šokinėdavau ir į aukštį, ir į tolį. O krepšinį tinklinis nugalėjo galbūt dėl to, kad tai nekontaktinis sportas ir kaip mergaitei tai buvo geresnis pasirinkimas. Iš tiesų, kai nuėjau į pirmą tinklinio treniruotę ir pamušinėjau kamuolį, daugiau niekas manęs ir nedomino. Tada man buvo 8-eri“, – apie anksti atrastą tinklininkės kelią kalbėjo I. Sorokaitė.
O jis nebuvo rožėmis klotas. 14-os iš Lietuvos į Italiją išvykusi mergina dabar kur kas geriau žinoma čia – šalyje, kurioje pasiekė karjeros aukštumų. Pati ji niekada to neplanavo, turėjo tik vieną svajonę – tapti geriausia pasaulyje tinklinio žaidėja. Šį sportą garbinanti Italija ambicingą lietuvaitę sutiko šiltai, tačiau nieko nedavė avansu – savo vertę reikėjo įrodyti.
„Aš neatvažiavau čia kaip geriausia pasaulyje žaidėja, o nuolat dirbau, kopiau tais laiptais“, – I. Sorokaitė.
„Mano mama tuomet jau keletą metų dirbo Italijoje tinklinio trenere, atvažiavau jos tik aplankyti, bet likau ilgam. Lietuvos tinklinio mokykla man buvo perdavusi labai didelę aistrą šitam sportui, buvau užsidegusi, – karjeros Italijoje pradžią prisiminė lietuvė. – Aš neatvažiavau čia kaip geriausia pasaulyje žaidėja, o nuolat dirbau, kopiau tais laiptais. Italijos rinktinė domėjosi manimi nuo mažens, esu buvusi ir jaunimo stovyklose, bet negalėdavau atstovauti Italijai, nes buvau Lietuvos pilietė.“
Lyg rinktis tarp tėčio ir mamos
Lietuvos pasas – tema, kuri I. Sorokaitei iki šiol kelia skaudžius prisiminimus. 2013-aisiais pakviesta į Italijos rinktinę ji tiesiog negalėjo atsisakyti savo gyvenimo šanso. Svečios šalies pastebėta ir įvertinta sportininkė sutiko priimti Italijos pilietybę apgailestaudama, kad taip automatiškai praras lietuviškąją.
„ Man tai prilygo pasirinkimui tarp mamos ir tėčio. Aš nepildžiau jokių dokumentų, kad atsisakau lietuviškos pilietybės. Man nebūtų pakilusi ranka to daryti, nes niekada nebūčiau norėjusi jos atsisakyti“, – I. Sorokaitė.
Dabar ji prisipažįsta tuomet jautusi tokį skausmą, lyg būtų verčiama rinktis tarp tėčio ir mamos. Tačiau griežti Lietuvos įstatymai galimybės išsaugoti lietuvišką pasą nenumatė.
„Visada visiems sakiau, kad man tai prilygo pasirinkimui tarp mamos ir tėčio. Aš nepildžiau jokių dokumentų, kad atsisakau lietuviškos pilietybės. Man nebūtų pakilusi ranka to daryti, nes niekada nebūčiau norėjusi jos atsisakyti.
Man buvo labai keista: aš gimusi ir augusi Lietuvoje, mano vardas ir pavardė lietuviški, mano visa šeima lietuviai, o aš netekau Lietuvos pilietybės. Jaučiuosi taip, lyg būčiau neatsiejamai sudėta iš dviejų dalių, – apie sunkų pasirinkimą kalbėjo lietuvė. – Dažnai sakau, kad mano kraujas – lietuviškas, o širdis – itališka. Tai du dalykai, kurių iš vieno kūno negali išimti.
Tiesiog viena šalis mane paruošė skrydžiui į viršų, davė kultūrą, išsiauklėjimą ir begalinę meilę sportui, be kurių nebūčiau galėjusi išsilaikyti Italijoje. Kita – mane užaugino ir suteikė galimybes save realizuoti ne tik sporte, karjeros srityje, bet ir kaip žmogui, moteriai.“
Nenusisuka nuo Lietuvos
Nors į Lietuvą atvyksta kaip užsienietė, tinklininkė neatsuko nugaros gimtajai šaliai. Ji garsina Lietuvą Italijoje žiniasklaidai pasakodama net apie mėgstamus cepelinus ir legendinę lietuvių meilę krepšiniui.
Prieš porą metų sportininkė Lietuvoje suorganizavo tinklinio stovyklą, skirtą jos pėdomis norinčioms sekti merginoms. Pernai stovyklos nuspręsta neorganizuoti baiminantis koronaviruso pandemijos. Dabar I. Sorokaitė turi dar didesnių planų.
„Dažnai sportininkai kitose šalyse gali geriau atsiskleisti, nes jiems suteikiama daugiau galimybių. Tačiau po to jie grįžta į savo šalį su patirtimi, žiniomis. Bet gyventi čia, kalbėti lietuviškai, o pagal dokumentus būti užsienietei būtų tikrai keista“, – I. Sorokaitė.
Ji ketina gimtajame Kaune atidaryti savo vardu pavadintą tinklinio akademiją ir taip į Lietuvą parvežti ne tik savo patirtį, bet ir kitokį supratimą apie šį populiarų sportą, kuris Italijoje į sales sutraukia tūkstančius žiūrovų.
„Po stovyklos supratome, kad visa tai gali išaugti į ką nors didesnio. Ta tinklinio akademija būtų naujos galimybės vaikams. Manau, kad mano pastangos Lietuvoje būtų labai reikalingos.
Aš noriu atvežti savo tinklinio idėją, kad tai nėra tik laisvalaikis po pamokų, o veikla, galinti išauginti puikius sportininkus, kurie kada nors galėtų garsinti Lietuvą užsienyje, galbūt net olimpiadoje, – apie savo planus kalbėjo tinklininkė. – Juk dažnai sportininkai kitose šalyse gali geriau atsiskleisti, nes jiems suteikiama daugiau galimybių. Tačiau po to jie grįžta į savo šalį su patirtimi, žiniomis.
Mano vaikai galėtų augti Lietuvoje. Bet gyventi čia, kalbėti lietuviškai, o pagal dokumentus būti užsienietei būtų tikrai keista.“
Itale iš Lietuvos dažnai vadinama I. Sorokaitė dabar žaidžia Japonijoje „Toyota Queenseis“ komandoje, prie kurios prisijungė rugsėjo pabaigoje.
Jaudinosi dėl Bergamo
Sudėtingą pandemijos situaciją Europoje ji stebi iš toli. Tuomet, kai Italija kone prieš metus pirmoji Europoje paniro į griežtą karantiną, Indrė liko Italijos šiaurėje esančiame Trevizo mieste, kurio komandai tada priklausė. Tačiau jos akys nuolat krypo į dramatišką situaciją išgyvenusį Bergamo miestą, kuriame ji anksčiau žaidė ir kur iki šiol gyvena sportininkės mama.
„Bergame žaidžiau labai seniai, prieš 12–13 metų, bet man tas miestas labai patiko. Aš ten baigiau mokyklą, turiu senų draugų, mano mama ten gyvena. Kai buvo įvestas pirmasis karantinas, buvau Trevizo mieste, treniravausi ir ten turėjau pasilikti. Nebuvau grįžusi į Bergamą, nebuvau tose gatvėse ir toje tylumoje. Bet mano draugai labai gerai perteikė visa tai, kas vyko.
Galima sakyti, kad jaučiau situaciją iš pirmos fronto linijos. Net nėra malonu apie tai kalbėti, – prisiminė lietuvė. – Manau, kad dar daugelį metų tie išgyvenimai liks širdyse. Didelės ir ekonominės pasekmės, bet psichologiškai buvo didžiulis smūgis.
Daug kas nesitikėjo, kad apskritai gali taip būti. Atrodė, kad rytą prabusi ir nieko nebebus. Kita vertus, Bergame gyvena stiprūs žmonės, darbininkai, visi jie tiki, kad viskas greitai stos į savo vietas.“
Lietuvė Japonijoje šiuo metu jaučiasi saugiai. Ši šalis gerai tvarkėsi su pandemija, ir jos gyventojai ypač atsakingi, atidžiai laikosi visų taisyklių. Nors tenka žaisti be žiūrovų, I. Sorokaitė tikino, kad tokie sprendimai suprantami. Svarbiausia, kad sportas nesustojo.
„Gyvenimas pasikeitė, bet jei šito reikia, kad sportas tęstųsi, tai privalu daryti. Manau, kad kiekvienas profesionalas supranta, apie ką aš kalbu. Taisyklės yra taisyklės“, – I. Sorokaitė.
„Japonės ir anksčiau atvažiuodavo į varžybas su kaukėmis, jas dėvėti ten įprasta. Žmonės čia ramesni, nėra taip, kad kažin kur eitų ir kažin ką veiktų, todėl jiems buvo lengviau nei italams priprasti prie pasikeitusio gyvenimo.
Italai pripratę eiti ir aperityvo, ir į restoraną, ir kavos su draugais – judrūs žmonės, mėgstantys kompaniją. O mes, sportininkai, dabar gyvename diena po dienos, savaitė po savaitės. Net jei turiu laisvą dieną, niekur nebeišeinu, net pasivaikščioti, stengiuosi laikytis atstumo.
Gyvenimas pasikeitė, bet jei šito reikia, kad sportas tęstųsi, tai privalu daryti. Manau, kad kiekvienas profesionalas supranta, apie ką aš kalbu. Taisyklės yra taisyklės“, – apie pasikeitusią kasdienybę pasakojo lietuvė.
Laukia olimpiados
Japonijoje I. Sorokaitė liks iki vasario pabaigos, kol baigsis šios šalies moterų tinklinio čempionatas. Vėliau grįš į Italiją treniruotis ir netrukus vėl tikisi grįžti į Tekančios Saulės šalį. Svarbiausioms savo karjeros varžyboms.
Ryžtu degančios lietuvės laukia pirmosios jos gyvenime olimpinės žaidynės, kuriose ji žais su Italijos nacionaline rinktine. Tiesa, kol kas nėra aišku, ar pernai dėl pandemijos atidėta Tokijo olimpiada įvyks. Šiuo metu Japonijoje apsistojusi lietuvė atidžiai stebi įvykius ir neramiai laukia, koks sprendimas bus priimtas.
„Olimpiadai tikrai negalėjo būti geresnės vietos, kur ją būtų galima saugiau organizuoti. Bet problema būtų ne Japonijoje, o dėl to, kad atvyktų žmonės iš viso pasaulio. Jeigu olimpiada vyktų be žmonių, jie negalėtų atvažiuoti stebėti žaidynių, tai būtų didelis praradimas ne tik ekonomiškai.
Todėl dabar svarstoma, ar atidėti dar metams, ar nukelti po Los Andželo olimpiados. Tuomet būtų Paryžiaus, Los Andželo ir po to Tokijo olimpinės žaidynės. Mes su kitomis Italijos rinktinės narėmis dažnai apie tai pasikalbame. Šiemet net buvo suorganizuoti trumpesni čempionatai, kad liktų laiko pasiruošti olimpiadai. Bet aš visada sakau, kad svarbiausia sveikata, olimpiada anksčiau ar vėliau įvyks“, – kalbėjo I. Sorokaitė.
Jeigu būtų įteisinta dviguba pilietybė, man tai atspindėtų dvigubą galimybę.
Šviesiaplaukei lietuvei, kaip ir kitiems profesionaliems sportininkams, keltis iš šalies į šalį yra įprastas dalykas, ir žodis „namai“ turi platesnę reikšmę. Paprašyta apibrėžti savo tapatybę Indrė nesutriko – jos gyvenime puikiai dera tiek lietuviškos šaknys, davusios visa ko pradžią, tiek vėliau pažinta itališkoji kultūra. Lyg dėlionėje tobulai sugulantys vienas šalia kito.
„Kai Italijoje įeinu į kokią nors parduotuvę, niekas su manimi nepradeda kalbėti itališkai. Esu aukšta, šviesi, mėlynų akių – mano genetika nėra itališka.
Grįžusi į Lietuvą jaučiuosi tikra lietuvė, nes kalbu lietuviškai, turiu senus klasės draugus, turiu namus, kuriuose užaugau. Bet ir Italija yra mano namai.
Jeigu būtų įteisinta dviguba pilietybė, man tai atspindėtų dvigubą galimybę. Sakoma, kad yra dvi medalio pusės. Jos yra dvi, bet tu negali jų atskirti. Apie mane visada sakoma – Italijos lietuvė arba Lietuvos italė. Tai du neatskiriami dalykai, kurie iš manęs padarė tokią moterį, kokia esu dabar.
Lietuva davė pradžią, o Italija užaugino. Neišimsi iš manęs nei šviesių plaukų, nei šviesių akių ar mano praeities. Todėl aš gerai suprantu į mano panašias kitų žmonių istorijas.
Žinau, ką jie yra perėję, kad išvykus užsidirbti duonai nebūna lengva ir paprasta“, – atvirai kalbėjo Italijoje pripažinimo sulaukusi sportininkė. Ji yra užsispyrusi ir žada pakovoti ne tik dėl kamuolių tinklinio aikštelėje, bet ir dėl prarasto lietuviško paso.
