Triskart geriausia Lietuvos futbolininkė Liucija Vaitukaitytė užveria penkerius metus trukusį karjeros skyrių Italijoje. Nuo Neapolio iki Parmos ir Komo – 26-erių saugė čia praleido intensyvius savo sportinio kelio metus, per kuriuos spėjo ne tik išmokti itališko futbolo gudrybių, bet ir perprasti vietos gyvenimo meną. Dabar jos laukia naujas iššūkis Prancūzijoje, tačiau Italijoje sukaupta profesinė ir gyvenimiška patirtis giliai įsirėžė į sportininkės asmenybę.

Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT

26-erių Liucijos Vaitukaitytės pavardė Lietuvos futbolo padangėje garsiai skamba didžiąją jos gyvenimo dalį. Nuo septynerių metų ji žaidė vyresnių berniukų komandoje, 12-os debiutavo aukščiausioje Lietuvos moterų futbolo lygoje, o nacionalinėje moterų rinktinėje – vos sulaukusi 15-os. Triskart išrinkta geriausia Lietuvos futbolininke, šiandien ji yra viena ryškiausių mūsų šalies futbolo ambasadorių užsienyje. Sulaukusi 17-os sportininkė persikėlė žaisti į Ispaniją, o po trejų metų, 2021-aisiais – į Italiją.

Per tą laiką futbolininkė atstovavo trims klubams skirtinguose Italijos regionuose: „Pomigliano“ (Neapolis), „Parma“ ir galiausiai „Como“ ekipai.

Italijoje – ne tik futbolo, bet ir gyvenimo mokykla

Penkeri metai jaunam žmogui (L. Vaitukaitytė Italijoje gyveno nuo 21-erių iki 26-erių) yra ilgas laiko tarpas, ypač gyvenant svetur. Pašnekovė pripažįsta, kad Italija jai tapo vieta, kurioje ji augo ne tik kaip sportininkė, bet ir kaip asmenybė.

„Iš futbolo perspektyvos tikrai daug ko išmokau Italijoje – iš pradžių viskas buvo labai nauja, bet daug ko išmokau tiek viename, tiek kitame klube, patobulėjau. Bet visą laiką norisi tikėti, kad dar tikrai ne pabaiga tobulėjime, kad galiu būti dar geresnė ir kažko naujo išmokti – galbūt jau nebe Italijoje, todėl ir priėmiau sprendimą išvykti. Per tuos penkerius metus daug visko nutiko – turėjau ir blogų, ir labai gerų patirčių. Iš asmeninės pusės tie metai labai greitai prabėgo. Dar pirmus metus Italijoje studijavau, tad laiko visai neturėjau“, – prisiminimais dalijasi L. Vaitukaitytė.

Italijoje L. Vaitikaitytė atstovavo „Pomigliano“, „Parma“ ir „Como“ ekipoms | Klubų archyvų nuotr.

Futbolininkė pasakoja, kad, palyginti su Ispanija, kur vietinės žaidėjos kitatautes koleges į savo ratą priėmė nelabai noriai, Italijoje ją sutiko draugiškai, ji susirado daug bičiulių.

„Ispanės nelabai noriai priėmė į „savo virtuvę“. Kai atvažiavau į Italiją, supratau, kad ne visur taip yra, nes Italijoje, sakyčiau, labai malonios buvo visos – ir italės, ir užsienietės, ir visi klube dirbę žmonės. Tikrai žiūri į tave tiesiog kaip į žmogų, nesvarbu, kokia tavo tautybė yra. Dėl to buvo labai smagu“, – sako L. Vaitukaitytė.

Turiu tokį nusistatymą, kad jei atvažiuoju į kažkokią šalį, ne jie turi su manimi bendrauti angliškai, o aš turiu kalbėti jų kalba.

Nors daugiausia bendravo angliškai su komandos draugėmis užsienietėmis, sportininkė išmoko ir italų kalbą, o netrukus planuoja prabilti ir prancūziškai.

„Turiu tokį nusistatymą, kad jei atvažiuoju į kažkokią šalį, ne jie turi su manimi bendrauti angliškai, o aš turiu kalbėti jų kalba. Aišku, iš pat pradžių turėjau kalbėti angliškai, patys italai irgi labai stengėsi angliškai kalbėti – tai buvo smagu, bet pati labai norėjau išmokti italų. Tai pavyko gana greitai ir labai džiaugiuosi. Ir ispanų mokėjau gerai, supratau viską, tai manau, kad atsiminčiau labai greitai, jei reikėtų. Dabar prancūzų reikės išmokti, iš tikrųjų labai to laukiu“, – atskleidžia futbolininkė.

Lietuvos nacionalinei futbolo rinktinei L. Vaitukaitytė atstovauja jau vienuolika metų, prieš tai kelis žaidė metus už jaunimo komandas | LFF nuotr.

„Dolce Vita“ pamokos lietuviškam būdui

Penkerius metus Italijoje gyvenusi lietuvė pakeitė tris klubus ir tuo pačiu tris skirtingus šalies regionus: jos kelionė prasidėjo nuo charizmatiško ir abejingų nepaliekančio Neapolio, vėliau ji nuvedė į ramesnę, šiauriau Italijoje esančią Parmą, o galiausiai – dar aukščiau žemėlapyje stūksančią Lombardiją.

„Džiaugiuosi, kad vis skirtingus regionus pamačiau. Tiesa, pačioje pradžioje Neapolyje buvo sunku, kultūrinis šokas buvo didžiulis: laisvas gyvenimas, kur visi atsipalaidavę, laikas neegzistuoja, visi gatvėje gyvena, atrodo, kad mažai dirba… na, toks visiškas atsipalaidavimas. Italijoje tikrai ne visur taip yra, bent jau ne taip stipriai išreikšta. O va Neapolyje tai taip“, – šypsosi pašnekovė.

Labiausiai Liucijai nepatiko tai, kad kai kurių paslaugų reikėdavo laukti mėnesį, taip pat ne visada jausdavosi saugi. Visgi ją sužavėjo ypatinga miesto atmosfera.

„Buvo įdomu pažinti Neapolio dvasią, jis turi tokią savo sielą. Ir miestas, ir jo žmonės…“, – sako pašnekovė.

Tuo tarpu Parma jai priminė namus dėl savo gamtos ir ramybės, o Komo ežero apylinkės pakerėjo grožiu.

„Kai nuvažiavau į Parmą po metų, supratau, kad vis tik Italija kitokia nei Neapolis. Ir Parma man labai patiko – pats miestas nedidelis, gamtos daug, tai man šiek tiek labiau namus priminė ir patiko“, – sako L. Vaitukaitytė.

2017 m. ir 2018 m. L. Vaitukaitytė buvo išrinkta geriausia Lietuvos jaunąja futbolo žaidėja, o 2020, 2021, 2023 m. geriausia Lietuvos futbolininkė | Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimas Italijoje futbolininkei padėjo iš naujo įvertinti ir savo gimtąją šalį. Ji pastebi ryškų kontrastą tarp to, kaip žmonės Lietuvoje stresuoja dėl smulkmenų, ir itališko gebėjimo mėgautis akimirka.

„Pamačiau didelį kontrastą – kai grįžtu į rinktinę arba vasarą atostogų į Lietuvą, pamatau, kaip žmonės Lietuvoje ir kaip Italijoje gyvena. Lietuvoje mes visi esame labai įsitempę dėl detalių, eikvojame savo sveikatą, savo laiką. O Italijoje žmonės turi kitokią kultūrą – jie sugeba labiau atsipalaiduoti, į save labiau orientuotis. Tiesiog supratau, kad jeigu nori būti laimingas, tai itališka kultūra, ta „Dolce Vita“ yra pliusas. Mums reikėtų išmokti truputėlį atsipalaiduoti. Tas kontrastas mane paveikė – nors Italijoje žmonės irgi stresuoja, bet daug mažiau nei Lietuvoje“, – mintimis apie kultūrinius skirtumus dalijasi sportininkė.

Pradėjau vertinti, kiek Lietuva yra pažengusi valstybė. Tas pats atsiskaitymas kortele, visos sistemos geriau veikia, švariau, medicina geresnė. Žmonės Lietuvoje galvoja, kad mes niekuo neypatingi, o iš tikrųjų tai toli pažengę esame.

Gyvendama svetur Liucija išmoko vertinti ir Lietuvos privalumus: efektyvumą, mediciną, švarą bei technologinę pažangą.

„Pradėjau vertinti, kiek Lietuva yra pažengusi valstybė. Tas pats atsiskaitymas kortele, visos sistemos geriau veikia, švariau, medicina geresnė. Žmonės Lietuvoje galvoja, kad mes niekuo neypatingi, o iš tikrųjų tai toli pažengę esame“, – pabrėžia lietuvė.

Nuo kiemo Dusetose iki profesionalios karjeros

Liucijos kelias į futbolo olimpą prasidėjo ne moderniose akademijose, o gimtųjų Dusetų kiemuose. Ji prisimena, kad futbolą žaidė visada, o didžiausiu motyvatoriumi tapo tėtis, kuris ją, brolį ir sesę nuolat vedėsi į stadioną ir skatino tobulėti.

Nuo septynerių iki dvylikos metų ji rungtyniavo kartu su berniukais Utenoje, nes Dusetose tuo metu mergaičių komandos dar nebuvo (vėliau ją įkūrė Liucijos tėtis). Tada sekė dažnos kelionės į treniruotes ir rungtynes ir kituose miestuose. Liucija prisimena, kad kai buvo maža mergaitė, didžiausia jos svajonė buvo žaisti užsienyje.

Vaikystėje Liucija rungtyniavo vyresnių berniukų komandose ir visus stebindavo technika bei kamuolio valdymu | Asmeninio archyvo nuotr.

„Pamenu, kad norėjau žaisti užsienyje. Jau kai išvažiuosiu, tai man nesvarbu, kaip ten man bus, bet aš noriu žaisti profesionaliai, būti profesionalia futbolininke“, – vaikystės svajone dalijasi lietuvė.

Ji išsipildė dar prieš pilnametystę – talentų skautų pastebėta septyniolikmetė priėmė drąsų sprendimą išvykti į Ispaniją. Šiandien daugeliui Ispanijos ir Italijos klubų atstovavusios lietuvės ateities planai – žaisti geriausiose užsienio šalių komandose.

Jau dabar aukštame lygyje žaidžiu, bet ateityje važiuočiau į top komandą, vieną iš geriausių – kurioje šalyje bežaisčiau, kad tai būtų Top-4, Top-5 komanda.

„Mano tikslas yra pasiekti aukščiausią lygį. Galvoju, kad galiu. Jau dabar aukštame lygyje žaidžiu, bet ateityje važiuočiau į top komandą, vieną iš geriausių – kurioje šalyje bežaisčiau, kad tai būtų Top-4, Top-5 komanda“, – pasakoja saugė.

Pietų Europoje ilgą laiką žaidusi futbolininkė savo jėgas ateityje norėtų išbandyti ir Anglijoje bei Vokietijoje.

Beje, būtent pastarosios šalies rinktinę Liucija palaiko Europos ir pasaulio futbolo čempionatuose. Ji pabrėžia esanti komandos, o ne individualaus žaidimo stiliaus atstovė, būtent todėl simpatizuoja Vokietijos rinktinei, nors pripažįsta, kad nuo 2014-ųjų ši komanda skambių pergalių nepasiekė. 

„Vokiečiai man visą laiką atrodė kaip besisukantis laikrodis – jie žaidžia labai komandiškai, tokia yra visos jų šalies futbolo mokyklos filosofija. O mano dievaitis buvo centro saugas, kaip ir aš, Mesutas Özilas. Man labiausiai patinka tie žaidėjai, į kuriuos galiu lygiuotis ir kurie atspindi mano pačios poziciją bei žaidimo stilių“, – teigia L. Vaitukaitytė.

Tarp mėgstamiausių pasaulio žaidėjų lietuvė išskiria ne tik vokietį Mesutą Özilą, bet ir Lionelį Messi, Andrea Pirlo, Luką Modričių ir šiuo metu aikštelėse žibantį pasaulio čempioną ispaną Rodri.

Istorinė pergalė

Dešimtmetį Lietuvos nacionalinei moterų futbolo rinktinei atstovaujanti L. Vaitukaitytė birželį su komanda pasiekė dar šalies istorijoje nematytą rezultatą – Pasaulio čempionato atrankos grupėje, kurią sudarė Bosnija ir Hercegovina, Estija ir Lichtenšteinas, Lietuvos komanda užėmė pirmą vietą, žengė į kitą etapą ir pakilo į B divizioną. Kitame atrankos etape, spalio 9 d. Tomo Ražanausko treniruojama komanda susitiks su elitine, 8-ąją vietą pasauliniame FIFA reitinge užimančia Švedijos rinktine.

Pasaulio čempionato atrankos grupėje Lietuvos rinktinė užėmė pirmąją vietą | LFF nuotr.

Kalbėdama apie Lietuvos moterų futbolo rinktinės progresą, L. Vaitukaitytė pastebi, kad komandos pajėgumas auga natūraliai – prie to prisideda tiek priauganti nauja jaunų žaidėjų karta, tiek bendras Europos moterų futbolo lygio kilimas. Nors futbolininkė pabrėžia, kad iki skambių pasiekimų rinktinės dar laukia labai ilgas kelias, geresnė sistema jau dabar leidžia demonstruoti solidesnius rezultatus, ypač žaidžiant su panašesnio pajėgumo varžovėmis. Visgi, didžiausią postūmį šalies futbolui, jos nuomone, suteiktų drąsesnis jaunimo žingsnis į tarptautinius vandenis.

„Norėtųsi, kad daugiau jaunimo išvažiuotų žaisti į užsienį, nes šiuo metu ten rungtyniauja tik trys ar keturios žaidėjos. Tikiuosi, kad per ateinančius metus matysime vis daugiau ir daugiau užsienio klubus papildančių mūsų jaunų futbolininkių“, – viliasi L. Vaitukaitytė.

Būti geriausiai šalyje yra didelis pasiekimas, džiaugiuosi tuo. Kita vertus, Lietuva yra maža futbolo šalis, konkurencija, deja, nėra labai didelė. Aš norėčiau, kad ji būtų didesnė, kad augtų tas moterų futbolas.

Triskart geriausia šalies futbolininke išrinkta saugė šiuo faktu džiaugiasi, bet nesureikšmina.

„Būti geriausiai šalyje yra didelis pasiekimas, džiaugiuosi tuo. Kita vertus, Lietuva yra maža futbolo šalis, konkurencija, deja, nėra labai didelė. Aš norėčiau, kad ji būtų didesnė, kad augtų tas moterų futbolas“, – mąsto sportininkė.

Nuo programavimo iki žygių kalnuose

Gyvendama Italijoje L. Vaitukaitytė nuotoliniu būdu studijavo informatiką Jungtinės Karalystės universitete „The Open University“ ir 2024 m. įgijo bakalauro laipsnį. Gilinti programavimo žinias pašnekovei patinka ir laisvalaikiu – taip pat skaityti knygas bei žygiuoti kalnuose, ką kalnuotoje Italijoje galėjo daryti dažnai.

L. Vaitukaitytė nuotoliniu būdu universitete studijavo informatiką. Nuotraukoje dešinėje– su tėvais Dalia ir Rimu | Asmeninio archyvo nuotr.

„Man patinka mokytis programavimo, informacinių technologijų, tad ir laisvalaikiu pasimokau. Knygas mėgstu skaityti, pasivaikščioti, žygiuoti kalnuose. Kai turėdavau laisvą dieną, dažnai nuvažiuodavau į kalnus pasivaikščioti – Italijoje buvo nuostabių vietų. Atsitraukti nuo civilizacijos man labai patinka. Aišku, ir su šeima susiskambinu“, – pasakoja sportininkė.

Laisvalaikiu Liucijai patinka leistis į žygius kalnuose | Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvendama Italijoje Liucija nuolat sekė naujienas apie lietuvių bendruomenės renginius, tačiau dėl įtempto varžybų grafiko per penkerius metus pavyko tik vieną kartą tokiame sudalyvauti – šių metų Vasario 16 d. minėjime kartu su olimpiečiais (daugiau apie renginį skaitykite čia).

„Renginius „Facebook“ visą laiką žiūrėjau, norėjau kažkur nuvažiuoti, bet niekad negalėjau, nes viskas būna savaitgalį, o man tada rungtynės. Buvo labai liūdna, nes daug kartų būčiau norėjusi prisijungti. O štai šių metų vasario 16-osios renginį nuvažiavau – tą dieną galėjau, ir buvo smagu apsilankyti“, – pasakoja sportininkė.

Nauja stotelė – Prancūzija

Nors Italija Liucijai tapo antraisiais namais, noras tobulėti ir naujų iššūkių troškimas veda ją toliau. Atsisveikindama su paskutine savo stotele šioje šalyje – „Como“ klubu – futbolininkė socialiniuose tinkluose jautriai apibendrino prabėgusį laiką.

„Como“ tapo vieta, kurioje augau, mokiausi, susidūriau su sunkumais ir pasiekiau pergalių. Šie metai man suteikė daugybę patirčių ir padėjo formuotis tiek kaip žaidėjai, tiek kaip žmogui. Išeinu su nepamirštamais prisiminimais, vertingomis pamokomis, draugystėmis visam gyvenimui ir kupina dėkingumo širdimi. Šiam etapui pasibaigus, noriu padėkoti visiems, kurie buvo šios kelionės dalis – komandos draugėms, treneriams, personalui, sirgaliams ir visiems klube – už kiekvieną pamoką, kiekvieną iššūkį, kiekvieną juoką bei už tikėjimą manimi ir palaikymą. Visada turėsite ypatingą vietą mano širdyje“, – su savo sekėjais „Facebook“ socialiniame tinkle dalijosi lietuvė.

Nuo 2026 m liepos Lietuvos futbolininkė atstovauja Prancūzijos „Nantes“ klubui | FC „Nantes“ nuotr.

Užvėrusi šias duris, L. Vaitukaitytė jau atidarė naujas – sportininkė pasirašė sutartį su Prancūzijos klubu „Nantes“, kuriame rungtyniaus iki 2028-ųjų metų.

„Atėjo pasiūlymas iš Prancūzijos, bet ir pati jau norėjau pakeisti aplinką, norėjau kažko naujo – nuotykio, iššūkio. Italijoje vis tik penkerius metus buvau, todėl galiu ir noriu savo jėgas išbandyti dar kitur“, – apie naująjį etapą dalijasi L. Vaitukaitytė.

Straipsnis parengtas pagal Medijų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Lietuvos ir Italijos lietuvių bendruomenės reprezentacija Italijoje“