Su 38 m. Audra Tuminiene ir dviem jos sūnumis, 20-mečiu Luku ir 15-mečiu Benu, susipažinau Italijos lietuvių suvažiavime Sicilijoje. Atvyko jie renginiui įsibėgėjus ir iš karto patraukė mano dėmesį. Ne dėl vėlavimo ir ne dėl Beno neįgaliojo vežimėlio. Visi trys, vos įžengę pro duris, patraukė dėmesį neeiline elegancija ir santūrumu. Tyliai atsisėdo salės gale. Neiškentusi atsisukau pasilabinti, bet dar nespėjus nė praverti burnos, į žvilgsnį jie atsakė šypsena. Ne etiketo padiktuota, bet nuoširdžia, tyra šypsena. Tik vėliau, geriau susipažinus, sužinojau, kiek jiems ta šypsena kainuoja.

Kai Audra susikrovė lagaminą, patikėjo seneliams rūpintis ketverių metų sūnumi Luku ir kartu su vyru pirmą kartą iš Kauno atvyko į Italiją, jai buvo 22-eji. Jauna pora į dolce vita dažnai vadinamą šalį keliavo ne meno šedevrais gėrėtis ar jūros ir saulės glamonėmis mėgautis. Sunkiai besiverčiančią porą į Italiją atvedė geresnio gyvenimo viltis. „Atvažiavome į Romą, kur pažįstami buvo pažadėję įdarbinti, tačiau buvo ne visai taip, – pasakojimą pradeda Audra. – Darbo negavome, kalbos nemokėjome, pinigų neturėjome. Tačiau mano vyras apie grįžimą namo net negalvojo. Kiek bekainuotų, į Lietuvą tuščiomis negrįšiu, tokia buvo jo ambicija. Deja, nelabai žinojo kokia yra realybė.“

Vergovės nėra. Tikrai?

Smulkaus kūno sudėjimo Audra pasakoja, kad Amžinajame mieste gyveno mažutėje palėpėje, teko valgyti ir „Caritas“ valgykloje, kol sulaukė pasiūlymo važiuoti piečiau – į Kalabrijos regioną skinti apelsinų.

„Būdavo, ryte sustoji palei gatvę į eilę ir ūkininkas išsirenką, ką šiandien paims į darbą. Dažniausiai pasirinkdavo užsieniečius, todėl vietiniai mūsų nekęsdavo, apmėtydavo akmenimis.“

„Ten, pietuose, žemės ūkyje visada reikia darbo rankų. Su 20 eurų kišenėje atvykome į Rozarno miestelį. Buvo baisu, – pasakoja lietuvė. – Būdavo, ryte sustoji palei gatvę į eilę ir ūkininkas išsirenka, ką šiandien paims į darbą. Dažniausiai pasirinkdavo užsieniečius, todėl vietiniai mūsų nekęsdavo, apmėtydavo akmenimis, yra ir užpuolę. Už aštuonių ir daugiau valandų darbo dieną mokėdavo 25 eurus, o ir tų kartais negaudavai.“

„Grįžau į Lietuvą pasiimti vyresnėlio sūnaus ir įsikūrėme visi Sicilijoje. Lukas pradėjo lankyti darželį, mano nėštumas ėjosi normaliai, netgi buvo lengvesnis, palyginus su pirmuoju, vaikas vystėsi gerai, tik penktame mėnesyje ginekologė perspėjo, kad gimda pasmukusi, tad teks daryti Cezario pjūvį. Buvau visiškai rami.“

Tačiau naujagimis devynių mėnesių įsčiose neišbuvo.

Ligoninėje – ne pagalba, bet košmaras

Vieną dieną namuose sugedo metalinės lango žaliuzės ir visu svoriu užvirto ant besilaukiančios moters. „Buvau namuose viena, labai išsigandau, pradėjo mausti pilvo apačią, vėliau pradėjo purtyti šaltis, apėmė nuovargis, atsiguliau ir užmigau. Rytą atsikėlus iš lovos nubėgo vandenys. Buvo 28-ta nėštumo savaitė“, – pasakoja Audra.

Kaimynės iškviestas greitosios pagalbos automobilis nuvežė į artimiausią – Brontės miestelio ligoninę. Vietą, kurią Audra prisimena su siaubu. Vietą, kurios aplaidumo pasekmes moteris jaučia iki šiol.

„Ligoninėje pirmiausia paprašė leidimo gyventi šalyje ir pagrasino iškviesti karabinierius.“

„Ligoninėje gimdymą galinčio priimti daktaro nebuvo, teko ilgai laukti, o atėjęs ir pamatęs, kad esu ne italė, pirmiausia paprašė leidimo gyventi šalyje ir pagrasino iškviesti karabinierius. Buvau visiškame šoke, – emocijų prislopintu balsu pasakoja Audra. – Kai pagaliau išsireikalavome apžiūros, seselė pasakė, kad nebesigirdi vaiko širdelės ir pridūrė: „nieko, jauna, kitų vaikų turėsi“. Tačiau tuom nesibaigė. Nuvežė į gimdyklą ir liepė stumti. Jokių nuskausminamųjų, jokio turėto daryti Cezario pjūvio. Kai Benas gimė, jis nekvėpavo, tačiau širdis plakė.

Visi ėmė panikuoti, kviesti daktarus iš reanimacijos, įdėjo Beną į inkubatorių ir ėmė gaivinti, tuo tarpu aš gulėjau palikta kraujuojanti ant gimdymo stalo be jokios pagalbos, bet man rūpėjo tik Benas. Atlėkę iš reanimacijos medikai liepė nedelsiant užpildyti visus dokumentus, tuojau pat duoti vaikui vardą ir išvežė jį greitąja į Kataniją, 45 kilometrus serpentinais. Katanijos ligoninėje medikai vyrui pasakė, kad jam nėra čia ko būti, jie padarys viską, ką gali, jei naujagimis išgyvens naktį, tai gyvens“, – dramatiškais prisiminimais dalinasi Audra.

Moteris sako, kad Katanijoje medikai padarė viską, ką galėjo. Benas naktį išgyveno, tačiau mažoje Brontės ligoninėje žala jau buvo padaryta. Neatitaisomai. Cerebrinis paralyžius – tokia diagnozė nustatyta Benui.

„Vėliau fizinės terapijos specialistė man paaiškino, kad šitie vaikai, kurių plaučiai neišsiskleidę, gali neiškvėpavę būti 2 minutes, paskui brangi kiekviena sekundė, nes žala smegenims – nebepataisoma. Benas nekvėpavo daugiau kaip 5 minutes“, – pasakoja Audra.

„Medikai sakė, jog pažeisti tokie dideli smegenų plotai, kad jis gyvens kaip daržovė ir progresą, kokio esame pasiekę, vadina stebuklu.“

Katanijos ligoninėje Benas išbuvo du mėnesius. Vieną mėnesį praleido intensyvios terapijos skyriuje, kur tėvai galėjo jį matyti tik per stiklą, paskui dar mėnesį inkubatoriuje. „Kai Benas gimė, svėrė 1290 gramų. Medikai neslėpė nuostabos, kad jis išgyveno, o kitą dieną jau pats kvėpavo. Jų teigimu, Benas – nerealus kovotojas, jis tiesiog kibo į gyvenimą. Vėliau tyrimus atlikę specialistai sakė, jog pažeisti tokie dideli smegenų plotai, kad jis gyvens kaip daržovė ir progresą, kokio esame pasiekę, vadina stebuklu“, – sako Audra.

Lapkričio pabaigoje Benas atšventė 15-ąjį gimtadienį. Jis vilki 8-9 metų vaikams skirto dydžio drabužius, nešioja 28 dydžio batus, sveria 20 kilogramų, tačiau valgo viską, net visą kotletą sušveičia, o gimtadieniui prašė šokoladinio torto. Tačiau tai, kas labiausiai įstringa – yra Beno šypsena.

„Jis viską supranta trimis kalbomis: lietuvių, italų ir rusų. Būna, žiūrime kokią rusišką komediją ir jis juokiasi“, – pasakoja Audra. Į gyvenimą nuo pat pirmųjų akimirkų įsikibusio Beno šypsenos netemdo ir sunkumai šeimoje.

Skuduru būti nebegalėjau

Pavasarį Audra liko viena su dviem sūnumis. „Kai pagalvoju, anksčiau aš tiesiog bijojau likti viena. Juk Benas, esu be darbo, svetimoje šalyje, ką aš darysiu, kur aš eisiu, kam aš reikalinga? Bet kai pažiūrėjau iš šono, aš juk visą laiką buvau viena. Kokia čia baimė? Turėti žmogų, kuris lyg į skudurą kojas į tave trina? Ne, taip gyventi nebegalėjau. Skyryboms pasiryžau pati, man tapo nebepakeliama, nusibodo būti žeminamai, nevertinamai ir net pradėti savęs nebevertinti. Gyvenu viena, tai bent tik už save ir vaikus esu atsakinga“, – sako Audra.

Moteris neslepia, kad minčių sugrįžti į Lietuvą buvo, tačiau ne kartą tėvynėje su Benu apsilankiusi, pasirinko likti Italijoje. „Likau Sicilijoje dėl Beno. Labai gaila, bet Lietuvoje tokio pilnaverčio gyvenimo, kokį gyvena čia, jis negalėtų. Čia jis lankė darželį, dabar mokosi mokykloje kartu su visais vaikais, niekas į jį kreivai nežiūri, čia visi vaikai auga kartu, klasiokai jam ir vežimėlį pastumia, ir pataiso, ir nutįsusią seilę servetėle nuvalo.

Lietuvoje į Beną kaip į ateivį žiūri. Atsisėdi kavinėje, tai aplink stalai tušti, o su vežimėliu išvis nepritaikyta niekur, net į viešąjį transportą sunku įlipti. Italijoje taip nėra, gal todėl, kad visi auga kartu, nėra jokių specialiųjų mokyklų, internatų, neįgalieji čia gyvena tarp visų, tai ir požiūris yra žmogiškesnis. Italai Beno ne tik nevengia, bet ir kalbina, pripuola padėti įkelti ar iškelti vežimėlį, autobuso vairuotojas sustoja, kur patogiau, net ne stotelėje“, – skirtumus vardija Audra.

Šeštus metus Lentini miestelyje tap Katanijos ir Sirakūzos gyvenanti lietuvė prisipažįsta, kad lengva nėra. „Sunku, žinok, – atsidūsta Audra. – Visko būna: ir į pagalvę paverkiu, ir duše po tekančiu vandeniu išsirėkiu. Išsiskyrusi su vyru ant dūšios jaučiuosi daug ramiau, bet yra tikrai sunku. Anksčiau vyras padėdavo finansiškai, turėjo automobilių verslą, kuris sekėsi gerai, galėdavome sumokėti už visas Benui reikalingas terapijas. Kol vyras nepradėjo gastroliuoti, buvo gana neblogai.“

Toliau vairuoja gyvenimo keliu

Visus šiuos metus pagalbos Audra sulaukia iš savo mamos, kuri į Siciliją atsikraustė gimus Benui ir padėjo rūpintis vyresnėliu Luku. Šiandien neeilinės brandos dvidešimtmetis jaunuolis šeimai padeda darbu automobilių versle, rūpinasi mama ir broliu, studijuoja teisę Katanijos universitete. Tačiau dėl visų patirtų neteisybių, Italijos teisės sistemoje savo ateities jis nemato ir svajoja dirbti teisininku tarptautinėje kompanijoje.

„Kai pagalvoju, anksčiau aš tiesiog bijojau likti viena. Bet kai pažiūrėjau iš šono, aš juk visą laiką buvau viena. Kokia čia baimė? Turėti žmogų, kuris lyg į skudurą kojas į tave trina?“

„Visada vyresnėliui sakiau, kad Benas nėra jokia gėda ar našta, jis yra mūsų kraujas ir toks mūsų likimas, – sako Audra. – Kartą Lukas parėjo iš mokyklos visas kruvinas, pasirodo, susimušė su klasioku, nes šis ėmė tyčiotis, kad brolis invalidas. Jis gina brolį iki begalybės, elgiasi kaip tikras šeimos vyras, yra didžiausia mano atrama. Labai juo didžiuojuosi ir palaikau, juk jis stato savo gyvenimo pamatus. Man tokios galimybės nebuvo. Jei būčiau gavusi nors vieną šansą, tikrai nesėdėčiau kažkur Sicilijoje. Kažkada kaltinau tėvus, dabar tikrai ne.“

Dabar smulkios išvaizdos, bet galingo kovotojo sielos Audra lanko vairavimo mokyklą, nori išsilaikyti profesionalo teises ir pradėti dirbti žmonių pervežimo paslaugų sektoriuje. „Buvo toks momentas, kai sėdžiu ir galvoju, kad negaliu taip sėdėti. Pagalvojau, o ką aš galėčiau daryti čia, Italijoje? Ką geriausiai moku? Moku vairuoti, juk ne vieną mašiną iš Italijos į Lietuvą esu parvariusi, bet kokio modelio, bet kokiomis oro sąlygomis. Ne tik moku vairuoti, už vairo jaučiu didžiausią ramybę. Tad pagalvojau, kodėl nepradėjus dirbti tai, ką moku ir kas patinka?“

„Kokia aš kovotoja? Taip sunku būna, kad nors kauk. Taip peties kažkokio norėtųsi. Bet nuėjau į dušelį, pasileidau vandenėlį, paverkiau, nusiprausiau veidelį ir einu toliau.“

Nepaisant gyvenimo vingių ir likimo smūgių, Audra dėkinga, kad ją nubloškė į Italiją, kad turi Luką ir Beną, kurie neleidžia jai palūžti. „Negaliu sau leisti palūžti, net sirgti negaliu sau leisti, – sako Audra ir priduria, – kokia aš kovotoja? Taip sunku būna, kad nors kauk. Taip peties kažkokio norėtųsi. Bet nuėjau į dušelį, pasileidau vandenėlį, paverkiau, nusiprausiau veidelį ir einu toliau.“

Paklausta, ko Benas norėtų gimtadienio proga, ką norėtų rasti po Kalėdų eglute, Audra atsako, kad jam didžiausią malonumą teikia ne daiktai. „Benui be galo patinka važinėti autobusu, plaukioti“, – sako Audra. Tačiau po pauzės priduria, kad tai, ko jam reikia, yra operacija, kuri sumažintų raumenų spazmus ir leistų laisviau judėti, tad padėtų jam gyventi pilnavertiškesnį gyvenimą, o visai šeimai eiti toliau.

Tokią operaciją Ispanijoje, klinikoje „Cinamed Barcelona“, atlieka chirurgas Igoris Nazarovas. Jo patentuotas metodas (myotenofasciotomy) dėl puikių rezultatų vadinamas pionierišku. Operacija kainuoja penkis tūkstančius eurų. Suma, kurios Audra kišenėje neturi.

Todėl naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT ir Italijos lietuvių bendruomenė skelbia akciją – DOVANA BENUI.

Visi kartu galime padovanoti Benui tai, ko jam reikia. Kartu galime sukurti Kalėdų stebuklą Benui.

Italijos lietuvių bendruomenės sąskaitos numeris: IT45H0200803284000103242321

Bankas: UniCredit

SWIFT: UNCRITMMXXX

Gavėjas: Comunità lituana in Italia

Mokėjimo paskirtis: DOVANA BENUI

Visos, į sąskaitą su mokėjimo paskirtimi DOVANA BENUI atplaukusios lėšos, Kalėdų dieną bus perduotos Beną auginančiai Audrai.

Dovaną Benui galima siųsti ir tiesiogiai jo mamai Audrai per mokėjimų sistemą PayPal.

Naudotojo vardas @audratuminiene1

Mokėjimo paskirtis: DOVANA BENUI