„Aš nesiūlau atgaivinti senų laikų, o studijuoti ir visa, kas geriausia, perimti į šiandieną. <…> Mums reikia ryšio su žeme, augalais ir gyvūnais, o tai ir yra senosios Europos kultūra“, – sakė Marija Gimbutienė. Nelengvais pandeminiais laikais mokslininkės žodžiai įgyja daugiau prasmės ir galios, nes ištisus metus prieglobsčio ir vidinės ramybės ieškojome gamtoje. Šiais metais minimas 100-asis mokslininkės gimtadienis, jis įtrauktas į UNESCO įsimintinų datų sąrašą, o LR Seimas 2021-uosius metus paskelbė Marijos Gimbutienės metais, todėl verta prisiminti (o gal sužinoti), koks buvo šios unikalios moters gyvenimas.

Dalia Smagurauskaitė
ITLIETUVIAI.IT

1921 m. sausio 23 d. Vilniuje, Jogailos gatvėje esančiame name, Veronikai Janulaitytei-Alseikienei ir Danieliui Alseikai gimė mergaitė, kurią jiedu pavadino Birute Marija. D. Alseika buvo žemaitis, pagal profesiją gydytojas, taip pat tyrinėjo Lietuvos istoriją, buvo tautinio atgimimo sąjūdžio dalyvis, Didžiojo Vilniaus Seimo ir Lietuvos Tarybos narys, rūpinosi lietuvybės išsaugojimu ir t. t.

V. Janulaitytė-Alseikienė buvo aukštaitė, o jos šeimoje augo ne vienas lietuvių kultūros puoselėtojas (motina buvo pirmoji lietuvė moteris mokslininkė, apgynusi disertaciją Vakarų Europoje, Berlyno universitete 1908-aisiais ji gavo medicinos mokslų daktarės laipsnį, Lietuvoje dirbo akių gydytoja; motinos sesuo Julija, gydytoja ir politinė veikėja, ištekėjo už Jono Biliūno).

• 

• 

Tėvai, nors ir inteligentai, vargu ar įsivaizdavo, kad dukra bus laikoma viena įtakingiausių archeologių pasaulyje, o savo tyrimams pasitelks tokias disciplinas, apie kurias kiti šios srities specialistai nebuvo pagalvoję: lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą. Naujas darinys buvo pavadintas archeomitologija ir susilaukė ne tik tarptautinio pripažinimo, bet ir nemažai kritikos. Tačiau iki tol turėjo praeiti dar daug laiko, o Marijos gyvenime nutikti ne vienas įvykis.

Įvairiuose šaltiniuose ir tekstuose galima perskaityti, kad Marija jau nuo mažų dienų buvo ypač smalsi ir gabi – dar nepradėjusi eiti į mokyklą jau mokėjo skaityti, o sulaukusi aštuonerių lankė gimnaziją. Mergaitė gyveno Vilniuje, namuose dažnai matydavo to meto kultūros įžymybes, kartais net Vydūną, Vaižgantą ar patį Basanavičių. Ypač artimai ji bendravo su teta Julija ir jos dukra Meile (ji žinoma kaip Meilė Lukšienė, habilituota socialinių mokslų daktarė, lietuvių literatūros tyrinėtoja). Vasaras leisdavo užmiesčio sodyboje Jeruzalėje.

Tėvai, nors ir inteligentai, vargu ar įsivaizdavo, kad dukra bus laikoma viena įtakingiausių archeologių pasaulyje, o savo tyrimams pasitelks tokias disciplinas, apie kurias kiti šios srities specialistai nebuvo pagalvoję: lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą.

Sulaukusi dešimties Marija su mama persikėlė gyventi į Kauną, tėvas liko lenkų okupuotame Vilniuje. Lankė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, o pas M. K. Čiurlionio seserį Jadvygą Čiurlionytę mokėsi skambinti fortepijonu, taip pat susidomėjo skautų veikla.

Praėjus keleriems metams tėvas netikėtai mirė. Vėliau Marija Gimbutienė sakė, kad šis gyvenimo įvykis greičiausiai nulėmė tai, kad tapo archeologe – pirmieji moksliniai darbai buvo susiję su senaisiais laidojimo papročiais, mirties tyrimais. Kaip sakė mokslininkė, jai rūpėjo, kas būna po mirties.

• 

Studijoms ji pasirinko Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitariniame fakultete pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, tautotyrą ir etnologiją. Lietuvai atgavus Vilnių, Marija grįžo ten ir studijavo archeologiją pas garsųjį profesorių Joną Puziną.

1941-aisiais ištekėjo už žemaičių bajoro, architekto, lietuvių spaudos ir visuomenės veikėjo Jurgio Gimbuto, dėsčiusio VDU. Jiedviem gimė dukra Danutė, o po metų dukra Živilė. Per Antrąjį pasaulinį karą, bėgdami nuo artėjančios sovietų armijos, Marija, Jurgis ir abi dukrelės išvažiavo į Vokietiją, Tiubingeno miestą.

Kol vyras dėstė Jungtinių Tautų paramos ir atkūrimo administracijos UNRRA universiteto Statybos fakultete ir Štutgarto universitete gavo mokslų daktaro laipsnį, Marija pabaigė Tiubingeno universitetą ir 1946-aisiais gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.

Aplinkybės šeimą 1949-aisiais nubloškė į JAV, Bostoną. Pradžia svetimoje šalyje, kitame žemyne nebuvo lengva – mokslų daktarei Marijai Gimbutienei teko imtis siuvėjos darbo fabrike, dirbti valytoja viešbučiuose. Galiausiai ji įsidarbino Harvardo universitete ir muziejuje, vertė mokslinius tekstus į anglų kalbą. Tuo metu gimė ir trečioji dukra, vardu Rasa Julija. Proveržis mokslininkės laukė 1956-aisiais metais, kai ji anglų kalba parašė ir išleido knygą apie Rytų Europos priešistorę, o dar po poros metų – mokslinį darbą apie simboliką lietuvių liaudies mene.

1956 m. Marija Gimbutienė suformulavo kurganų hipotezę, kuria siekė paaiškinti indoeuropiečių kilmę. Remiantis šia hipoteze, Ponto stepėje (didelėje teritorijoje, besidriekiančioje per Ukrainos, Rusijos ir Kazachstano teritorijas) gyveno kurganai – klajokliai gyvulių augintojai ir greičiausiai kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. III tūkst. pr. Kr. pradžioje jie paplito visoje Ponto stepėje ir Rytų Europoje.

Pradžia svetimoje šalyje, kitame žemyne nebuvo lengva – mokslų daktarei Marijai Gimbutienei teko imtis siuvėjos darbo fabrike, dirbti valytoja viešbučiuose.

Mokslininkė taip pat sukūrė koncepciją apie Senąją Europą (7000–3500 m. pr. Kr.), kurioje gyveno taiki matristinė visuomenė, garbinusi Deivę Motiną, greičiausiai gamtos ir žemės personifikaciją. Šiai visuomenei buvo svarbus menas, nematerialios vertybės, vertinta žmogaus gyvybė, o moters vaidmuo nebuvo užgniaužtas. Jos žlugimą lėmė indoeuropiečių gentys, kurganų antplūdis.

Ši hipotezė buvo įvertinta skeptiškai, bet, teigiama, šiuo metu jau yra paremta genetiniais tyrimais. Tačiau mokslininkė ir toliau domėjosi ne tik senovės Europos kultūra, bet ir baltais. Ji ėmė dėstyti Stanfordo ir Harvardo universitetuose, o senąjį baltų pasaulį Vakarams pristatė išleistoje knygoje „Baltai“. Angliškos M. Gimbutienės knygos skaitomos ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje – jos į šalį pateko ir buvo verčiamos slaptai.

1963 m. Marija Gimbutienė su dukterimis persikėlė į Los Andželą ir pradėjo dirbti Kalifornijos universitete, čia tapo profesore ir sulaukė pasaulinio pripažinimo. Mokslininkės paskaitų Kalifornijos universitete pasiklausyti ateidavo ne tik paprasti studentai, bet ir aktoriai, politikai, žurnalistai ir visuomenės veikėjai.

Jos idėjomis rėmėsi ne tik lietuvių kultūrininkai, bet ir visuomeniniai ir politiniai judėjimai visame pasaulyje (ekologiniai sąjūdžiai, moterų judėjimai). 1967–1980 m. ji surengė archeologinius tyrinėjimus Graikijoje, Italijoje ir Balkanų šalyse. 1968 m. JAV dienraštis „The Los Angeles Times“ išrinko Mariją Gimbutienę „Metų moterimi“.

• 

• 

1991 m. M. Gimbutienė buvo išrinkta Lietuvos mokslų akademijos užsienio nare ir Lietuvos archeologų draugijos garbės nare. Likus metams iki mirties, už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ gavo prestižinę „Anisfield-Wolf“ premiją, skiriamą už svarbiausius pasaulio kultūros tyrinėjimus.

Taip pat Marijai Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas, garbės daktaro laipsniai suteikti Integralinių studijų institute San Franciske ir Airijos nacionaliniame universitete.

Paskutinį kartą Lietuvoje ji lankėsi 1993-iųjų vasarą. Marija Gimbutienė mirė 1994 m. Los Andžele, eidama 73-čiuosius metus, buvo palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse. Jos vyras Jurgis Gimbutas anapilin iškeliavo 2001 m. ir buvo palaidotas Arlingtone, šalia Bostono.

Marija Gimbutienė ragino lietuvius nenutraukti ryšio gimtąja žeme, su tautos atmintimi, nepamiršti savo šaknų ir suprasti savos kultūros galią. Draugams visą gyvenimą ji buvo realus pavyzdys, kaip pasitelkus valią ir darbštumą galima pasiekti beprotiškai daug.

1994 m. brolio Vytauto Alseikos rūpesčiu Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje įsteigtas memorialinis Marijos Gimbutienės fondas, kuriame sukauptas beveik visas mokslinis palikimas. 1993 m. režisierius Algirdas Tarvydas sukūrė pusvalandžio trukmės dokumentinį filmą-portretą apie M. Gimbutienę. 2003 m. režisierė Donna Read ir neopagonizmo autorius ir aktyvistas Starhawk sukūrė dokumentinį filmą apie M. Gimbutienės gyvenimą ir veiklą „Signs Out of Time: The Story of Archaeologist Marija Gimbutas“.

Marija Gimbutienė ragino lietuvius nenutraukti ryšio gimtąja žeme, su tautos atmintimi, nepamiršti savo šaknų ir suprasti savos kultūros galią. Draugams visą gyvenimą ji buvo realus pavyzdys, kaip pasitelkus valią ir darbštumą galima pasiekti beprotiškai daug. Jos užimtumas, darbo tempai buvo stulbinantys.

Net ir sirgdama ji sugebėjo parašyti tris paskutines savo knygas – dirbdavo po dvylika valandų per dieną ir niekada nesiskųsdavo. Visada stebindavo energija ir gebėjimu džiaugtis gyvenimu bet kokiomis aplinkybėmis.

• 

Nors veiklos metais ir susidūrė su nepritarimu, niekada nesiliovė raginti į istoriją ir civilizacijas žvelgti kitaip – ne per XX a. karų prizmę, kai civilizuotą visuomenę sieja su karingais protėviais, bet meninę kūrybą ir nematerialias vertybes.

Susitelkimas vien tik į technologinę pažangą, anot mokslininkės, negalėjo užtikrinti patikimos ateities. Turbūt ne veltui ir vienas žymiausių amerikiečių mokslininkų, lyginamosios mitologijos bei lyginamosios religijotyros specialistas Josephas Campbellas ir antropologas Ashley‘us Montagu Marijos Gimbutienės indėlį į istorijos tyrinėjimus prilygino Rozetės akmens atradimui, Egipto hieroglifų iššifravimui.

Be to, Marija Gimbutienė niekada nepamiršo ir lietuvių kultūros: ne tik skleidė žinias apie baltus, bet ir rūpinosi lietuviškomis mokyklomis ir lietuvių kalbos dėstymu Amerikos universitetuose, organizavo lietuvių menininkų parodas, globojo lietuvių rašytojus, dailininkus ir t. t. Sovietiniam režimui sušvelnėjus ir atsiradus galimybei apsilankyti Lietuvoje, mokslininkė taip ir darė. Čia skaitydavo paskaitas ir ragino domėtis senąja baltų kultūra, remtis tautos tradicijomis ir mitų išmintimi.

Viršelio nuotraukoje: Marija Gimbutienė namų sode. Topanga, [1964 m.]. Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, RS F339-73, lap. 3.

Straipsnis publikuotas, įgyvendinant Italijos lietuvių bendruomenės projektą „Maros rijos“, skirtą prof. Marijos Gimbutienės 100-mečiui. Projektas yra dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir skiriamas programos „Globali Lietuva“ idėjos kultūros srityje sklaidai.