19-oje Venecijos architektūros bienalėje Lietuvos ekspozicija „Archi / tree / tecture“ pristato septynis gamtos įkvėptus XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios pastatus bei projektus. Instaliaciją reikšmingai papildo netikėtas eskponatas – iš Lietuvos į Veneciją atkeliavęs išrautas kelmas su šaknimis bei audiovizualiniai elementai, tyrinėjantys urbanistikos ir gamtos ryšį su bendruomene. Apie šį išskirtinį projektą ITLIETUVIAI.IT skaitytojams išsamiau pasakojo projekto kuratorius Gintaras Balčytis ir komisarė Jūratė Tutlytė. Savo įžvalgomis ir įspūdžiais pasidalinę Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis ir ambasadorė Italijoje Dalia Kreivienė tikino, kad lietuviai visada turėjo ypatingą ryšį su gamta ir miškais, o vienas iš ekspozicijos tikslų pakviesti sustoti ir permąstyti ne tik asmeninį santykį su aplinka, bet ir atsigręžti į savo šaknis.

Kristina Janušaitė-Valleri
ITLIETUVIAI.IT

Lietuvos paviljonas „Archi / tree / tecture“ 19-oje Venecijos architektūros bienalėje įkurtas unikalioje ir mažai žinomoje Castello kvartalo erdvėje – manieristinio stiliaus Santa Maria dei Deleritti bažnyčioje, kuri paprastai atidaroma tik ypatingomis progomis arba pagal individualius susitarimus.

Paviljone pristatomi septyni gamtos įkvėpti XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios pastatų projektai. Praėjusio šimtmečio antrosios pusės architektūrą reprezentuoja Albino Čepio kūriniai: Martyno Mažvydo bibliotekos skaitykla Palangoje ir parodų paviljonas „Kupeta“, taip pat Algimanto Lėcko poilsio namai „Žilvinas“. Šiuolaikinę architektūrą įkūnija 2020 m. pagal G. Balčyčio projektą pastatyta Vilkaviškio autobusų stotis. Ateities viziją atspindi Valstybinių miškų urėdijos lankytojų centras ir administracinis pastatas Pylimuose bei pradedamas statyti Druskininkų autobusų stoties projektas.

„Mūsų paviljonas nėra tik apie architektūrą kaip statybą. Jis kviečia mus galvoti apie architektūrą kaip apie ryšį. Manau, kad pavadinimas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Mes, lietuviai, visada turėjome ypatingą ryšį su miškais“, – D. Kreivienė

Ekspozicija kviečia kritiškai įvertinti šiuolaikinę architektūrą, ieškoti dialogo tarp miesto gamtos ir urbanistinės aplinkos, siūlydama naują perspektyvą.

• 

• 

• 

• 

„Šių metų Lietuvos paviljonas kviečia atkreipti ypatingą dėmesį į šių dienų iššūkius atliepiančius klausimus, o labiausiai – į trapų ir dažnai nepastebimą ryšį tarp architektūros, gamtos ir mūsų pačių. Paviljono koncepcija subtiliai nagrinėja, kaip urbanistinė aplinka veikia ekosistemas ir kaip gamta daro įtaką mūsų gyvenimo būdui ir gerovei. Manau, šiuolaikiniame pasaulyje itin svarbu reflektuoti šiuos tarpusavio ryšius ir ieškoti tvarių sambūvio formų.

Asmeniškai Lietuvos paviljonas man paliko gilų ir daugialypį įspūdį bendrame kontekste. Mane sužavėjo ne tik originali idėjos interpretacija ir konkreti architektūrinė koncepcija, bet ir gebėjimas sukurti intymią ir kontempliatyvią erdvę. Ji skatina sustoti, įsiklausyti į aplinką ir permąstyti savo santykį su ja. Manau, tai yra labai stiprus ir aktualus šių metų bienalės akcentas“, – portalui ITLIETUVIAI. IT pabrėžė Lietuvos kultūros ministras Š. Birutis.

Idėjos centre – architektūra, kurioje gyvas medis yra esminis elementas, įkvepiantis ieškoti tvarių sprendimų ir saugoti esamą ekosistemą bei vietos istoriją. Tai pasakojimas apie nenukirsto medžio svarbą kuriant ekologiškai atsakingą ir autentišką architektūrą.

• 

• 

• 

• 

• 

„Mūsų paviljonas nėra tik apie architektūrą kaip statybą. Jis kviečia mus galvoti apie architektūrą kaip apie ryšį. Manau, kad pavadinimas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Mes, lietuviai, visada turėjome ypatingą ryšį su miškais. Medžiai mums nėra tik kraštovaizdžio dalis – jie beveik šventi, – mintimis apie Lietuvos paviljoną dalijosi ambasadorė Italijoje D. Kreivienė. – Mūsų tautosakoje medžiai yra gyvos būtybės, kurios šnabžda, liudija ir saugo. O mūsų istorijoje miškai tapo prieglobsčiu tiems, kurie kovojo už mūsų laisvę.“

„Šių metų Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje paliečia labai jautrią temą – kaip keičiasi mūsų miestai ir ką prarandame kartu su kiekvienu nupjautu medžiu. Paroda „Archi / Tree / tecture“ kviečia susimąstyti, ar tikrai kiekvienas pokytis yra pažanga, ir ar įmanoma kurti miestus, gerbiančius gamtą bei istoriją“, – L. Gabrielaitytė-Kaziulėnienė.

Išrautas kelmas, atkeliavęs iš Lietuvos – vienas iš pagrindinių paviljono akcentų, kviečiantis sustoti, reflektuoti ne tik apie pačią ekspoziciją, jos keliamas problematikas, bet per tai – ir apie pačius save, atsigręžti į savo šaknis. Instaliacija taip pat ragina kritiškai įvertinti beatodairišką urbanistinę plėtrą ir jos padarinius miesto kraštovaizdžiui.

„Šių metų Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje paliečia labai jautrią temą – kaip keičiasi mūsų miestai ir ką prarandame kartu su kiekvienu nupjautu medžiu. Paroda „Archi / Tree / tecture“ kviečia susimąstyti, ar tikrai kiekvienas pokytis yra pažanga, ir ar įmanoma kurti miestus, gerbiančius gamtą bei istoriją, – pabrėžė Lietuvos Kultūros atašė Italijoje L. Gabrielaitytė-Kaziulėnienė. – Dalyvavimas Venecijos architektūros bienalėje yra svarbus įvykis Lietuvai – tai unikali galimybė pristatyti mūsų šalies idėjas tarptautinei auditorijai. Labai smagu būti šio prestižinio renginio dalimi kartu su pasaulio architektais, kūrėjais, tyrėjais bei vizionieriais. “

• 

• 

Detaliau apie Lietuvos ekspozicijos „Archi / Tree / tecture“ idėjas, problemas, struktūrą ir svarbiausias dalis ITLIETUVIAI.IT skaitytojams pasakoja kuratorius G. Balčytis ir komisarė J. Tutlytė. Prie parodos kūrimo taip pat prisidėjo architektai Paulius Vaitiekūnas ir Andrius Pukis, audiovizualizacijas kūrė Lina Pranaitytė ir Urtė Pakers (Bionics).

Kokius klausimus kelia Lietuvos paviljonas ir kokias svarbiausias temas paliečia?

G. Balčytis. Kadangi mūsų paviljono tema yra medžių architektūra, tad nori nenori visi įėję į paviljoną atkreips dėmesį į kelmą, medžio šaknis, kurios ir inspiravo mūsų instaliaciją, nes tai yra tikras kelmas, atvežtas iš Lietuvos ir eksponuojamas Venecijoje. Galbūt pasąmonėje tas kelmas atsirado dėl to, kad mes paskutiniai pagonys Europoje. Tai atkreipia visų dėmesį, nes iš karto kyla klausimas – kodėl ši šaknis čia? Nuo to ir prasideda pasakojimas.

J. Tutlytė. Dažnai žmonės klausia, ar nukirtome medį. Medžio tikrai nenukirtome. Bet idėja ir buvo atkreipti dėmesį į tai, kas nutinka, kai nukerti medį. Dažniausiai matome antžeminius kelmus, bet norėjosi eksponuoti ir pošakninį gyvenimą – emociškai sukrėsti auditoriją.

Kas lėmė Lietuvos paviljono sukūrimą? Kokios šios idėjos ištakos?

G. Balčytis. Idėja ir kilo būtent iš to kelmo, nes paskutinius dešimt metų Lietuvos miestuose praėjo medžių kirtimo vajus. Iškirsdavo ištisas alėjas prie aikščių. Ir Kaune Smetonos alėjoje iškirto puikius kaštonus.

O inspiravo visą šį projektą, kai Vilniaus miesto centre investuotojai nupjovė didžiulį šimtametį ąžuolą, vien dėl to, kad norėjo ten pastatyti daugiau kvadratinių metrų pastatą. Kilo milžiniška protestų banga. Ir vienas, ir paskui kitas Vilniaus merai buvo pasipiktinę, žadėjo skirti dideles baudas tiems investuotojams.

Pagalvojome, kad tai įdomi tema. Klimato kaita aiškiai jaučiama pas mus, ilgėja karštasis laikotarpis, žiemų beveik neliko. Ir medžiai yra viena iš priemonių, kuri gali bent šiek tiek suvaldyti klimato šiltėjimą miestuose, nes jie teikia šešėlį.

„Dažnai žmonės klausia, ar nukirtome medį. Medžio tikrai nenukirtome. Bet idėja ir buvo atkreipti dėmesį į tai, kas nutinka, kai nukerti medį. Dažniausiai matome antžeminius kelmus, bet norėjosi eksponuoti ir pošakninį gyvenimą – emociškai sukrėsti auditoriją“, –Jūratė Tutlytė.

Kai Kultūros Taryba paskelbė konkursą, kilo mintis, kad galima sukurti architektūrinį pasakojimą, kuris kalba apie žmogiškus santykius, nes viskas būtent nuo tų santykių ir prasideda. Jei vienas į kitą žiūrime su pagarba ir draugiškai, tada ir konfliktų nekyla. O kai nekreipiama į tai dėmesio, kyla konfliktai.

Mūsų pasakojimo prasmė – kad architektūra tam tikru būdu gali padėti išspręsti tas problemas, nes architektai savo darbais gali arba padėti investuotojams, megzdami pokalbį su bendruomene, arba visiškai ignoruoti. Architekto atsakomybė yra didžiulė.

J. Tutlytė. Medis tampa įsišaknijimo simboliu. Viena vertus, yra atspindys tos vietos, dvasios, kita vertus, yra bendruomeninis ryšys. Bendruomenės ne veltui sureaguoja. Mes nekalbame apie besąlygišką medžių saugojimą. Kalba eina apie miestų situaciją ir apie galimybes architektams kurti atsižvelgiant į esantį kraštovaizdį.

• 

• 

• 

• 

Kokiu būdu įmanomas ir ar iš viso įmanomas dialogas tarp architektų, miesto gamtos ir urbanistinės aplinkos? Kaip praktiškai jį įgyvendinti?

J. Tutlytė. Ne tik įmanomas, bet ir būtinas. Tai geros architektūros ženklas. Tvarumas yra tada, kai architektūra ištveria ilgą laiką. Geri pavyzdžiai nebūtinai turi būti tik nauji ir naujų technologijų dėka sukurti. Tokie yra ir paviljone pristatomi projektai.

G. Balčytis. Mūsų paviljone demonstruojami maketai parodo, kad gamtos ir architektūros sąveika tirkai galima. Lietuvos paviljono idėja, tiksliau – bendra bienalės idėja – kuo nacionaliniai paviljonai gali pasidalinti su kitomis šalimis, su kitais architektais.

Mūsų dalinimasis yra pavyzdžiais, kuriais galima būtų sekti. Yra sprendimų, tik reikia jų ieškoti. Atkreipti dėmesį ne tik į architektūrą. Aš pats esu architektas ir suprantu, kad architektūra yra kaip saviraiškos priemonė ir architektai stengiasi, nori parodyti naują architektūrą, kurią jie geba sukurti.

J. Tutlytė. Bandoma žiūrėti ne tik iš žmogaus perspektyvos, bet galvoti ir iš gamtos pusės. Kitaip tariant, ar tikrai suprantame kaip medžiai auga. Dabar randasi daug žinių apie tai, kaip medžiai bendrauja pošakniniais ryšiais. Patys medžiai yra bendruomenės.

Tos naujos žinios papildo ir architektūrines galimybes. Kitaip tariant, architektūra gali augti savo žiniomis kartu su medžiais, kiek išmanūs jie patys savaime yra. Atsiveria visiškai naujas laukas, žvelgiant į ateitį: ieškoti išmanių gamtinių sprendimų ir juos integruoti.

• 

• 

Gal galite plačiau pakomentuoti paviljono struktūrą?

G. Balčytis. Lietuvos paviljonas sudarytas iš trijų dalių. Paviljono architektai Paulius Vaitiekūnas, Andrius Pukis sukūrė schemą, kurioje pagal mūsų sugalvotą idėją atsirado baltas kubas, naudojamas kaip ekranai video projekcijoms. Kita vertus, jis tam tikra prasme parodo architekto vietą tarp gamtos ir pastatų.

Kubas yra kaip simbolis: architektūra gali arba jungti, arba nekreipti dėmesio į aplinką. Mūsų atveju, kubas apjungia. Ant kubo rodomos projekcijos: Urtė Pakers ir Lina Pranaitytė iš Gvido Kovėros nufilmuotos pastatų medžiagos sukūrė vizualizacijos priemones, papildė tą filmą ir sukūrė tarsi pasakojimą apie šiuolaikinės ir nešiuolaikinės architektūros santykį.

J. Tutlytė. Tas kubas tarsi sujungia du kraštutinumus. Vienoje pusėje matome gyvąją gamtą, šiuo atveju, gamtos dalį – medžio kelmą. Kitoje pusėje turime maketus – žmogaus sukurtus artefaktus. Kubas yra „space in between“, mediumas, padedantis apjungti.

Video vizualizacijos atspindi pastatų, gamtos esatį bei kompiliaciją tarp dirbtinės, sintetintos aplinkos: girdimas garsas, sukeliantis liūdesį. Nukirstas medis parodo, į ką turėtume atkreipti dėmesį, kas galėtų sujaudinti. Kita vertus, atspindi dabartį, kuri pasireiškia naujų technologijų kalba.

Kubą įgyvendinti padėjo aukšto lygio meistrai – mecentai (baldų gamybos įmonė FITSOUT). Kubas yra svarbus momentas, padedantis rasti ryšį tarp mecenavimo kultūros ir architektūros. Šiuo atveju nėra parėmimas finansais, bet integralus įsiliejimas.

Dar viena ekspozicijos dalis – šeši ekranai – integrali video medžiaga, atspindinti mūsų, baltų, ryšį su medžiu bei protestus, bendruomenės reakcijas į nukirstus medžius.

• 

Ekspozicija apima ne tik audiovizualizacijas, bet ir Lietuvos architektūros paveldo bei šiuolaikinių tendencijų maketus. Ar eksponuojami maketai – jau įgyvendinti projektai?

G. Balčytis. Paviljone demonstruojame septynis pastatų projektus, kurie atitinka mūsų idėją – kad architektūra ir lokali gamta, šiuo atveju, sklype augantys medžiai, turėtų būti kaip vieninga visuma. Tie medžiai įtakojo vienokios ar kitokios architektūros atsiradimą. Projektų autoriai galvojo, kad medžiai šiuo atveju yra vertybė, kurią svarbu išsaugoti – pagal medžius kurti architektūrą, o ne atvirškčiai.

Keturi pavyzdžiai yra jau pastatyti. Trys iš jų randasi Palangoje, pvz., M. Mažvydo bibliotekos vasaros skaitykla Palangoje. Nedidelis pastatas su banguotu stogu. Visi, kas užeina į skaityklą, pamato, kad jos viduje auga ąžuolas. Architektas A. Čepys nusprendė ne nukirsti, o palikti ten augusį ąžuolą.

Palangoje yra poilsio namai „Žilvinas“. Tas pastatas architekto Algimanto Lėckaus suprojektuotas taip kaip medis: pastatas stovi ant trijų kamienų, ir visas pastatas yra pakeltas aukščiau kaip medžio šakos. Tokia buvo idėja. Tai parodo gerą architekto išmonę, kad su gamta galima elgtis labai draugiškai. Pastatas yra 1969-ųjų metų statybos.

J. Tutlytė. Šio konkretaus pavyzdžio konstrukcijos labai inovatyvios tiems laikams. Pakelti pastatą ant polių reikėjo daug išmonės, vertinant to meto žinias ir galimybes.

Vos tik įėjus į paviljoną, dėmesį patraukia nukirsto medžio kelmas. Kokia yra šio netikėto eksponato simbolinė reikšmė? Ką būtent norėjote juo perteikti lankytojams?

• 

• 

• 

G. Balčytis. Šis kelmas – tai simbolis: kas atsitinka su žmogumi, kai jis praranda ryšį su tėvyne, su giminėmis ir artimaisiais. Nupjauni šaknis, ir nieko nebelieka. Kelmo šaknis padėjo sutvarkyti skulptorius Kęstutis Lanauskas. Kelmas simbolizuoja kvietimą pasigilinti į gyvenimo prasmę. Labai kviečiu Italijos lietuvius atkeliauti į mūsų ekspoziciją.

J. Tutlytė. Įsišaknijimas atveria dar vieną plotmę: kaip svarbu yra saugoti savo šaknis mums, ypatingai tokioms mažoms šalims. Architektūra šiuo atveju gali būti kaip fizinis saugotojas tos teritorijos, erdvės, vietos dvasios, gamtos ir žmogaus.

„Šis kelmas – tai simbolis: kas atsitinka su žmogumi, kai jis praranda ryšį su tėvyne, su giminėmis ir artimaisiais. Nupjauni šaknis, ir nieko nebelieka“, – Gintaras Balčytis.

Kokią norėtumėte pasiųsti žinutę Lietuvos paviljono lankytojams, o ypač Italijos lietuviams?

G. Balčytis. Žinutė tokia: nenuklyskite, mielieji Italijos lietuviai, nuo savo šaknų.

J. Tutlytė. Labai kviečiame apsilankyti, palaikyti ir mus, ir mūsų paviljoną. Norėtųsi užmegzti gilesnį ryšį. Čia, Venecijoje, septyniems mėnesiams yra maža Lietuvos dalelė, žemė Lietuvos. Tad norėtųsi susitikti, bendrauti bei pratęsti bendras jungtis.