Italijos lietuvių naujienų portalo ITLIETUVIAI.IT organizuotas pilietiškumo žemėlapio konkursas pasiekė finišo tiesiąją. Jį rengdami dar kartą įsitikinome – degančio pilietiško žmogaus noro balsuoti ir taip prisidėti prie valstybės kūrimo negali užgęsinti jokie atstumai. Baigiame pažintį su konkurso nugalėtojais ir nors už kiekvieno biuletenio slypi sava istorija, visas jas vienija bendras vardiklis – širdys, kurioms rūpi.

Jolita iš Romos: „Nematau jokių pliusų užtrenkti duris Lietuvai“

43 m. Jolita Zakšauskaitė gimtąjį Kauną paliko prieš beveik dvidešimt metų ir apsigyveno Romoje. „Aš pasirinkau ne šalį, bet žmogų“, – naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT sakė dvikalbes dukras: 5 m. Gaią ir 8 m. Juliją, auginanti Italijos lietuvė.

Tarptautinėje vertimų agentūroje projektų vadove dirbanti, jogą ir aktyvų gyvenimo būdą praktikuojanti moteris sako, kad balsuoti jai – ne tik pareiga, bet tiesiog sunkiai žodžiais įvardijamas noras išlaikyti ryšį su Lietuva. „Balsuoju ne todėl, kad norėčiau kažkaip paveikti Lietuvoje gyvenančių žmonių kasdienybę, bet tiesiog, nes man rūpi, – mintimis dalinosi Jovita. – Gyvenu Italijoje, čia yra mano namai, bet mano kilmė ir mano vaikų kilmė yra lietuviška, nenoriu nutraukti to konkretaus ryšio ir norėčiau jį perteiktį savo vaikams. Ypatingai šiemet, kai galėjome išrinkti mūsų atstovą Seime.“

• 

• 

Amžinajame mieste gyvenanti ir Lietuvos ambasados Italijoje vaizdo klipe, skatinančiame balsuoti Seimo rinkimuose, nusifilmavusi lietuvė abejingiems piliečiams turi konkrečią žinutę: „Nematau jokių pliusų užtrenkti duris Lietuvai. Mes gyvename globaliame pasaulyje, galime laisvai migruoti, tačiau tas pastovumas nėra jau toks pastovus, nes niekada negalime nuspėti savo ateities.“

Iš pasaulio lietuvių atstovės Seime Aušrinės Armonaitės Romos lietuvė tikisi ypatingo dėmesio lituanistiniam švietimui ir tiesiog, kad nebūtume palikti užribyje.

Laura iš Veronos: „Man ne tas pats kokia yra Lietuva“

Apie nenuspėjamus ateities vingius portalui ITLIETUVIAI.IT kalbėjo ir 14 metų Veronoje gyvenanti 38 m. pianistė Laura Jovaišaitė. Joniškyje gimusi, dvylikos metų ji išvyko į Vilnių mokytis M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Vėliau, baigusi Vilniaus muzikos akademijoje fortepijono klasę, laimėjo Italijos vyriausybės stipendiją ir tobulintis išvyko į Veroną.

„Italijoje gimė opera, daugybė kompozitorių, net pats fortepijonas. Net neabejojau, kad būtent Italija yra nuostabiausia vieta muzikantei. Ir tikrai iš pradžių viskas atrodė lyg pasaka, buvo nuostabu. Neišvengiama, kad Italija iš karto apsvaigina. Tačiau realybė yra kitokia, čia yra labai sunku kapstytis“, – atviravo L. Jovaišaitė.

• 

• 

Norint rasti darbą, lietuvei teko baigti Veronos muzikos konservatoriją ir susigyventi su kitokiu italų požiūriu į darbą bei gyvenimą. „Italijoje gyventi be meilės yra neįmanoma, – pasakojo Laura. – Besimokydama menų gimnazijoje ir akademijoje buvau įpratusi labai daug dirbti, siekti tikslo savęs netaupant. O čia galima ir pasimėgauti kava, ir gyvenimu, ir rasti akimirką sau. Čia galima gyventi ir kitaip, ne vien juodai dirbant. Tas mane iš pradžių labai žavėjo, pakerėjo italų mokėjimas gyventi kiekviena diena, džiaugtis gyvenimu.

Tačiau gyventi iš kažko ir čia reikia. Pradėjusi ieškoti galimybių įsiterpti į profesinę veiklą pamačiau, kad čia konkretumo labai nedaug, jei nori kažką turėti, turi daryti dvigubai daugiau, įrodyti kad esi kažko vertas. Ir ne tik todėl, kad esu moteris ir dar užsienietė. Italijoje muzikos pasaulyje, skirtingai nei maniau, yra labai sunku. Grojimas muzikos instrumentu čia labiau matoma kaip hobis, kaip fainas laisvalaikio praleidimas. Italai dievina talentą, žavisi, bet tuo viskas ir baigiasi.“

Fortepijono mokytoja keliose mokyklose Veronoje dirbanti lietuvė prisipažįsta nežinanti, ar visą gyvenimą praleis žavingoje Italijoje. „Tačiau balsuoju tikrai ne dėl to, kad planuočiau grįžti, – sako Laura. – Anksčiau jaučiausi išeivė, tačiau jau kuris laikas jaučiu labai didelę trauką Lietuvai, stiprų patriotizmo jausmą, augantį norą aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime. Man būti lietuve yra garbė, pranašumas ir man ne tas pats kokia yra Lietuva. Galbūt tam tikra vidinė branda išsivysto einant laikui. Tačiau nesvarbu, grįšiu kada nors ar ne, būtų tiesiog kvaila užtrenkti duris savo šaliai, nutraukti savo šaknis ir neprisidėti prie savo gimtinės gerovės kūrimo. Juk tos gerovės kūrėjas turi būti pats, apie ateitį reikia galvoti šiandien.“

Rūta iš Sardinijos: „Išvažiavau, tai nereiškia, kad užtrenkiau duris, vistiek esu lietuvė“

Kad išvykus užtrenkti duris – kvaila, sako ir Sardinijos saloje penkerius metus gyvenanti 46 metų Rūta Jonaitė. Kaune gimusi ir augusi klarnetistė grojo Kauno konservatorijos orkestre, dirbo Lietuvos kariuomenės savanorių pajėgų antrojoje rinktinėje ryšių su visuomene skyriaus vyresniąja specialiste, savanoriavo Kauno sobore su vaikais, kariuomenės visuomeninėse šventėse, Kauno paramedikų gretose.

• 

• 

„Gyvendama Lietuvoje visada balsavau, balsuoju ir išvykusi į Italiją. Juk gimiau ir 40 metų augau Lietuvoje, ten dirbau, mokėjau mokesčius, tad negaliu imti ir tiesiog nubraukti visos mano praeities, šalies, gimtinės. Išvažiavau, tai nereiškia, kad užtrenkiau duris, vistiek esu lietuvė. Būtent Lietuvoje yra mano šaknys, negaliu jų tiesiog išmesti. Man rūpi“, – sako Rūta, kuri per visas valstybines šventes ar net atvykus svečiams iš gimtinės, ant savo namų Narcao miestelyje Sardinijoje iškelia Lietuvos trispalvę.

Iš Pasaulio lietuvių apygardoje laimėjusios A. Armonaitės Sardinijos lietuvė kažko labai daug nesitiki: „Juk vienas prieš masę nepapūsi. Tiesiog tikiuosi, kad ji domėsis lietuvių pasaulyje problemomis ir jas teiks Seimui, Vyriausybei, visų pirma – pilietybės klausimą.“

Vitalija iš Pjemonto: „Protėviai kovojo, o mes abejingai atsisakome?“

Statybos inžineriją baigusi 46 m. Vitalija Linkienė iš Šiaulių jau 15 metų gyvena šiauriniame Pjemonto regione. Kalvų apsuptame Tiglioli miestelyje lietuvė įkūrė nekilnojamojo turto agentūrą ir tapo netgi tam tikru pagalbos centru vietiniams senjorams.

„Visada balsuoju ir mano jau pilnametė dukra visada balsuoja, nes man rūpi Lietuva. Gyvenu Italijoje 15 metų, bet vistiek laikau save lietuve. Dažnai girdžiu, kad „va, jūs gyvenat užsieny, balsuojat, net nežinot už ką“, o man atrodo, kad mes, gyvendami ne Lietuvoje, netgi daugiau domimės, kas vyksta mūsų gimtinėje. Be to mūsų akiratis gal net platesnis, juk matome ir kas vyksta mūsų gyvenamoje šalyje“, – sako Pjemonto lietuvių bendruomenės vice pirmininkės pareigas einanti ir antikinį rakečių žaidimą tamburello praktikuojanti bei Lietuvoje jį skleidžianti lietuvė.

Iš atstovės Seime Pjemonto lietuvė tikisi, kad pasaulio lietuviai nebus pamiršti. „Norėčiau, kad būtume traktuojami kaip Lietuvos piliečiai, o ne palikti kažkur užribyje. Kad mus prisimintų ne tik prieš rinkimus“, – sako Vitalija.

• 

• 

Į klausimą, ką pasakytų nebalsuojantiems, Pjemonto lietuvė turi konkretų atsakymą. „Nebalsuojantys paskui labiausiai ir skundžiasi valdžia. O juk jei valdžia kažką blogai daro, vadinasi ir tu kaltas. Turime domėtis, ką išrenkame, kad nereikėtų skųstis, o jei išrinktasis pažadų ir neišpildo, kitą kartą jo nerinksime. Juk viskas mūsų, piliečių, rankose, – sako V. Linkienė ir priduria, – man labai liūdna, kad žmonės taip dažnai išmeta tai, už ką prieš mus buvusieji kovojo, netgi gyvybę paaukojo. Juk moterys šitiek kovojo už šiandien mūsų turimas teises, tame tarpe ir teisę balsuoti. Mūsų seneliai kovojo už tas teises ir laisves, kurias šiandien turime. Jų pastangų dėka mes dabar galime nuspręsti, kažką pakeisti, o imame ir abejingai atsisakome. Man tai nesuprantama ir labai skaudu.“

Roma iš Apulijos: „Neauginamas atsakomybės jausmas išnyksta“

Kad nesaugomos vertybės išnyksta, pritaria ir pačiame Italijos kulne, Lečės mieste, Apulijos regione gyvenanti 50-metė Roma Namavičiūtė. Ji Seimo rinkimuose užsienyje balsavo pirmą kartą, mat istorijos mokytoja Panevėžio gimnazijoje dirbusi moteris Italijoje apsigyveno tik prieš ketverius metus.

„Pirmą kartą į Italiją atvažiavau 1997 m. Grįžusi iš kelionės pasakiau, kad tai yra šalis, kurioje norėčiau gyventi. Prieš ketverius metus nusprendžiau, kad užtenka, noriu gyventi kitaip ir išvykau, – portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo Roma. – Norėjau išbandyti kažką naujo, norėjosi šilumos, saulės, Lečės baroko. Neatvažiavau čia užsidirbti, atvažiavau tiesiog kitaip gyventi.“

• 

• 

Dabar Lietuvos istorijos mažuosius lietuviukus Virtualioje Italijos lituanistinėje mokykloje mokanti lietuvė įsitikinusi, kad žinios, jei jomis nesidalini, išnyksta. Kaip ir neauginamas atsakomybės jausmas. „Balsuoju, nes tai ne tik mano teisė ir pareiga, man rūpi“, – sako Roma.

Italijos lietuvė prisipažįsta, kad iš ambasados atkeliaujantis vokas su balsavimo biuleteniais jai yra lyg šventė, tačiau neabejoja, kad balsavimas internetu ne tik išspręstų visas pašto kliūtis, bet ir pritrauktų daugiau rinkėjų. Juk kuo paprasčiau, tuo lengviau žmones išjudinti.

Iš pasaulio lietuvių atstovės Roma teigia nesitikinti nieko, „nes ne tik nuo jos vienos viskas priklauso, bet nuo komandos, o svarbiausia, kad ji jaustų atsakomybę, nes į ją sudėtos toli gyvenančių lietuvių viltys.“

Tsakhi iš Izraelio: „Lietuviškas pasas, nėra tik popieriaus skiautė. Noriu atiduoti duoklę Lietuvai“

Pirmą kartą įsteigta Pasaulio lietuvių apygarda, o taip pat ir moterų kandidačių gausa balsuoti paskatino Tel Avive gyvenantį 52 m. Tsakhi Cohen. Izraelyje gimęs ir užaugęs lietuvių kilmės Tsakhi Lietuvos piliečiu tapo nesenai.

„Mano močiutė gimė Kaune ir tik prieš mirtį, būdama 90-ies, parodė savo lietuvišką pasą, kuris ją išgelbėjo nuo nacių persekiojimo. Paskutinis jos noras buvo, kad aš tapčiau išdidžiu Lietuvos piliečiu, tokiu, kokiu buvo ji ir mano Vilniuje gimęs senelis, – naujienų potalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo Tsakhi. – Jos drebančia ranka paduodas dokumentas buvo mano kelionės į pažintį su mano protėvių žeme pradžia, kelionė ir šaknų atradimas, kuriomis labai didžiuojuosi. Žinau, kad nemažai izraeliečių siekia europietiško paso tam, kad galėtų lengviau keliauti, tačiau man Lietuvos pasas nėra tik naudinga popieriaus skiautė. Man tai yra labai svarbi mano identiteto dalis.“

• 

• 

Dvidešimt metų didžiausiame Izraelio dienraštyje žurnalistu dirbęs, o dabar socialinių medijų agentūrai vadovaujantis vyras neslepia, kad klausimas „Ar esu lietuvis?“ jam nėra svetimas. „Galbūt esu Izraelio lietuvis arba Lietuvos izraelietis, – portalui ITLIETUVIAI.IT atviravo Tsakhi. – Gavęs Lietuvos pilietybę, aš ja ne tik didžiuojuosi, bet ir ieškau būdų, kaip aktyviau prisidėti prie Lietuvos gerovės, kaip atiduoti duoklę mane priėmusiai šaliai.“

Lietuvos vardą Tsakhi skleidžia ne tik būdamas Lietuvos-Izraelio komercijos ir pramonės rūmų nariu, bet ir socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtame puslapyje „Lithuania in Israel“.

Šešiolikos metų dvynukus su buvusiu partneriu ir biologine vaikų mama auginantis vyras neslepia, kad balsavo už Laisvės partijos kandidatę todėl, kad ši aktyviai pasisako už žmogaus teises ir laisves.

„Būti kitokiu nėra lengva, suderinti vaikų auginimą kitokiomis vadinamose šeimose yra dar sunkiau, todėl iš atstovės Seime tikiuosi ne tik žodžių, bet realių darbų mažinant nusistatymus prieš LGBT atstovus ir, kad visi Lietuvos piliečiai galėtų jaustis pilnateisiais“, – sako Tsakhi.

Kalbinant vienuolika naujienų portalo ITLIETUVIAI.IT paskelbto pilietiškumo žemėlapio konkurso laimėtojų, išryškėjo du aspektai. Pirma, už kiekvieno, ne Lietuvoje gyvenimą kuriančio lietuvio, slypi unikali istorija. Antra, visus juos jungia viena gija – nesvarbu, kur ir kiek metų gyveni, o gal net gimęs toli esi, širdyje esi lietuvis. Kirtus Lietuvos sieną, gal ir gali tapti kitos šalies piliečiu, tačiau lietuviu visada buvai, esi ir būsi. Ir to iš širdies išplėšti neįmanoma.