Pilietiškumo žemėlapio herojai: širdys, kurioms rūpi. I dalis
Italijos lietuvių naujienų portalo ITLIETUVIAI.IT organizuotas pilietiškumo žemėlapio konkursas pasiekė finišo tiesiąją. Jį rengdami dar kartą įsitikinome – degančio pilietiško žmogaus noro balsuoti ir taip prisidėti prie valstybės kūrimo negali užgęsinti jokie atstumai. Laiškai su Seimo rinkimų biuleteniais, sėkmingai sukorę tūkstančius kilometrų, pasiekė lietuvius nuo šiaurės iki pietų, gyvenančius didmiesčiuose ir mažuose miesteliuose, kalnuose ir prie jūros. Ir jei pilietiškumą būtų galima išmatuoti kokiais nors ilgio ar greičio matais, piešti šį žemėlapį būtų gerokai paprasčiau. Kviečiame iš arčiau susipažinti su konkurso nugalėtojomis ir jų požiūriu į pilietiškumą. Ir nors už kiekvieno biuletenio slypi sava istorija, visas jas vienija bendras vardiklis – širdys, kurioms rūpi.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Rasa iš Florencijos: „Reikia daryti, kas priklauso nuo tavęs“
34-erių Rasa Simanavičiūtė, kilusi iš Aukštaitijos Kupiškio miesto, Florencijoje gyvena trečius metus. Į Italiją ją, kaip ir daugelį merginų, atvedė meilės kelias. Ji pasakojo, kad pirmi metai čia buvo sudėtingi, teko susidurti ne tik su kita kultūra, bet ir iš naujo įrodinėti, ko esi vertas.
„Reikėjo pradėti viską nuo nulio. Lietuvoje dirbau administracinį darbą, buvau ir restorano vadovė. O čia pradėjau dirbti pardavėja, dirbau labai žinomai šeimai, sinjoros Anna Maria Casprini aukštosios mados butike. Ji mane labai daug ko išmokė, įvairiausių pardavimo meno subtilybių. Vėliau pagalvojau, kad noriu dar daugiau. Ir gavau kvietimą dirbti „Gucci“ mados namų ofise. Man tai – svajonių darbas, kiekvieną dieną leidžiantis išmokti naujų dalykų, pažinti įvairias kultūras, mano kolegos yra iš įvariausių šalių. Turiu vieną kolegę lietuvę, kartais ir klientų pasitaiko iš Lietuvos. Tuomet mes labai pasidžiaugiame, kad turėjome progą pabendrauti“, – portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo renesanso mieste gyvenanti Rasa.
Nors Italijoje gyvena dar neseniai, lietuvė jau spėjo balsuoti dviejuose rinkimuose. Pernai, renkant Prezidentą ir balsuojant referendume dėl dvigubos pilietybės, bei šiemet Seimo rinkimuose. Ji tikino balsuojanti visuomet, o šiemet balso teisę išmoko dar labiau branginti, matydama, kaip dėl demokratinių rinkimų kovoja žmonės šalia Lietuvos sienos.
„Nenorėjau praleisti tokios galimybės, kuri mums yra iškovota ir suteikta. Labai atsakingai į tai žiūriu, visus raginu balsuoti. Aš domiuosi istorija, mano seneliai buvo ištremti į Sibirą, o mama ten gimė. Mes privalome branginti tai, ką turime, balsuodami parodome savo pilietiškumą, patriotiškumą, – pabrėžė R. Simanavičiūtė. – Aš tuos jausmus pajutau būtent išvykusi gyventi į užsienį. Dabar matau Lietuvą per kitą prizmę. Pamačius bet kokia žinutę apie Lietuvą Italijos spaudoje mane apima toks susijaudinimas.“
„Per naktį stebuklų neįvyksta, bet reikia daryti tai, kas priklauso nuo tavęs. Aš visada vadovaujuosi tokia nuostata“, – R. Simanavičiūtė.
Florencijos lietuvė atskleidė, kad iš Pasaulio lietuvių apygardoje išrinktos kandidatės tikisi konkrečių veiksmų. Visų pirma inciatyvos sprendžiant dvigubos pilietybės klausimą. Konkretų atsakymą ji turi ir nebalsuojantiems rinkimuose.
„Juk ir gyvenime, jeigu nebandai, nesistengi, tai ir neturi to norimo rezultato. Tas pats ir su politika. Dauguma žmonių yra kažkuo nepatenkinti, bet niekas nesikeis, jei nebalsuos. Per naktį stebuklų neįvyksta, bet reikia daryti tai, kas priklauso nuo tavęs. Aš visada vadovaujuosi tokia nuostata,“ – sakė kiekvieno balso svarba tikinti mergina.
Giedrė iš Bolzano: „Balsavimas tai – įrankis“
39-erių Giedrė Grižaitė, kilusi iš Utenos krašto, prieš 16 metų atvažiavo sudijuoti informatikos magistro į Aukštąją Adidžę, kitaip vadinamą Pietų Tirolį. Čia ir pasiliko. Lietuvė pasakojo italų kalbos pradžioje visai nemokėjusi, ją studijuoti rimčiau pradėjusi po to, kai pamilo vieną itališką dainą. Mokykloje kalbų tiesiog nekentusi mergina dabar moka 5 kalbas, dar studijuoja danų, japonų ir korėjiečių. Giedrė mėgsta fotografuoti, vaikščioti po kalnus ir stebėti vandenį. Pati juokauja, kad kolekcionuoja krioklius.
Ji pripažįsta, kad balsuodavo ne visada, tačiau pastaruoju metu rinkimų nebepraleidžia.
„Čia atvykusi pradžioje nebalsuodavau, nors augau šeimoje, kur rinkimai buvo svarbūs, mano tėvai visada eidavo balsuoti. Manau, kad jei nebalsuoji, neturi teisės piktintis valdžia, nes tu nepareiškei savo nuomonės. Būna kartais taip, kad tarp kandidatų nėra didelio pasirinkimo, bet tada renkiesi tą, kuris artimiausias tavo pažiūroms“, – sakė G. Grižaitė.
„Nesuprantu, kaip galima nebalsuoti. Juk balsavimas – tai įrankis, norint kažką keisti, pavyzdžiui, kad daugiau jaunų žmonių patektų į Seimą“, – G. Grižaitė.
Balsavimą ji vadina įrankiu, duotu kiekvienam į rankas, su kuriuo galima ruošti dirvą pokyčiams.
„Jei vienas neis balsuoti, nes mano, kad tai nieko nepakeis, kitas taip pat manys ir jei tokių atsiras tūkstančiai – tai nieko ir nebus. Pasaulio lietuvių apygardos atsiradimas man didelės įtakos nedarė, balsavau kaip visada. Nesuprantu, kaip galima nebalsuoti. Juk balsavimas – tai įrankis, norint kažką keisti, pavyzdžiui, kad daugiau jaunų žmonių patektų į Seimą“, – kalbėjo lietuvė iš kalnuotojo Pietų Tirolio.
Iveta iš Lombardijos: „Balsavimui pribrendi“
Ivetai Ražanaitei, kilusiai iš ežeringojo Zarasų krašto, 33-eji. Lombardijoje, Varedo mieste, ji gyvena daugiau kaip 10 metų ir, kaip pati sako, yra viena iš tų meilės pabėgėlių. Susipažinusi su vyru per „Taizé“ programą, ji atvyko į Milaną studijuoti marketingo magistrantūros. Šiuo metu dirba verslo konsultacijos ir buhalterijos įmonėje, augina dvi atžalas ir neatmeta galimybės kada nors su šeima grįžti į Lietuvą.
„Tos patirtys, kurias gauni gyvendamas kitoje šalyje, yra labai vertingos. Būtų nuostabu grįžti į Lietuvą su visu bagažu žinių. Jeigu prasimuši čia, Italijoje, tarp visų kalnų biurokratijos, tai grįžus į Lietuvą jau būtų lengva. Būtų smagu, kad Lietuva pritrauktų tokius žmones sugrįžti“, – portalui ITLIETUVIAI.IT kalbėjo I. Ražanaitė.
Lombardijos lietuvė sakė nuolat besidominti tuo, kas vyksta Lietuvoje, todėl nedvejodama balsavo.
„Rinkimai yra demokratinės valstybės pamatas. Yra tokių, kuriems nepatinka balsuoti. Daug kam ir dirbti gali nepatikti, bet tai yra mūsų pareiga“, – I. Ražanaitė.
„Manau, labai svarbu išreikšti savo valią. Užsienio lietuvių balsas yra labai svarbus. Anksčiau buvau kiek atitrūkusi, atidžiai nesekiau politikos, o dabar atrodo, kad tiesiog privalai tai padaryti, kad turi rasti laiko. Matyt, tam pribrendi. Nežinau, ar 20-ies metų labai rūpiniesi ir galvoji apie rinkimus, bet prioritetai keičiasi, – kalbėjo lietuvė. – Dabar laukiam ir stebėsim, kaip po rinkimų bus sprendžiami pasaulio lietuviams aktualūs klausimai. Bet svarbus jau vien tas faktas, kad turime galimybę balsuoti savo apygardoje. Rinkimai yra demokratinės valstybės pamatas. Yra tokių, kuriems nepatinka balsuoti. Daug kam ir dirbti gali nepatikti, bet tai yra mūsų pareiga.“
Rūta iš Bolonijos: „Man balsuoti tiesiog gera“
Politikos mokslus studijuojančiai Rūtai Kairytei 28-eri. Pirmą kartą ji į Boloniją atvyko per populiarąją studentų mainų programą „Erasmus“. Iš karto pamilo Italiją, tad po metų grįžo atlikti praktikos Turine. O po to vėl grįžo į Boloniją, nes laimėjo Italijos vyriausybės stipendiją magistro studijoms Bolonijos universitete.
„Tos stipendijos laimėjimas buvo pati didžiausia sėkmės istorija. Buvau jau pasiryžusi grįžti į Lietuvą, bet pagalvojau, kad geriau bandyti ją laimėti, nei nebandyti. Labiausiai nuvilia begalinė itališka biuriokratija, lėtas tempas sprendžiant įvairius reikalus, tai, kad po 10 kartų reikia eiti į ofisus“, – patirtimi dalinosi lietuvė.
Aktyvi mergina spėja ne tik studijuoti. Ji džiaugėsi galėjusi garsinti Lietuvos vardą Venecijos bienalėje, kur dirbo laurus nuskynusiame Lietuvos paviljone, šiuolaikinėje operoje „Saulė ir jūra“. Bolonijoje ją kaip viesulas įtraukė draugiškas ir kosmopolitiškas liaudies šokių kolektyvas, kurio nariai šoka įvairių šalių liaudies šokius. Pasak lietuvės, žinojo ir kai kuriuos Lietuvos tautinių šokių žingsnelius.
R.Kairytė sako kol kas tvirtai neapsisprendusi, ar liks Italijoje gyventi. Bet tvirtai žinanti, kad balsuoti yra kievieno, nesvarbu kur gyvenančio piliečio pareiga.
„Man balsuoti yra tiesiog gera, ir man būtų gėda pasakyti, kad nebalsavau“, – R. Kairytė.
„Balsavau ir pernai Prezidento rinkimuose. Pirmojo turo laiškas tada neatėjo, kuriame turėjo būti ir referendumo biuletenis. Dėl to buvo labai pikta. Galbūt dėl to, kad esu politikos mokslų studentė, manyje gyvena tvirtas vidinis poreikis atiduoti savo balsą, net ir esant toli. Manau, kad jeigu yra galimybė tai padaryti, tai reikia. Balsuodama jaučiu ne tik pasididžiavimą. Man balsuoti yra tiesiog gera ir man būtų gėda pasakyti, kad nebalsavau“, – prisipažino politikos mokslų studentė.
Asta iš Kalabrijos: „Tai buvo nuostabi patirtis“
Asta Žilinskaitė gimė ir augo Jurbarko rajone, o dabar gyvena pačiame Italijos bato pade – Kalabrijos regione, Bizignano mieste. 36-erių lietuvė į Italiją atvyko 2006-aisiais su dideliu nerimu, bet pilna širdimi tikėjimo ir noru pažinti pasaulį.
„Vien atvykimas į Italiją nemokant kalbos yra didis iššūkis. Tad pats didžiausias iššūkis buvo savarankiškas italų kalbos bei Kalabrijos regiono dialekto mokymąsis vienu metu. Mano uošviai gyvena Kalabrijoje, o anyta su manimi kalbėjo ir tebekalba tik dialektu“, – juokavo lietuvė.
Slaugytojos studijas Milano universitete baigusi A.Žilinskaitė su vyru augina du sūnus, mėgsta fotografuoti, keliauti, gaminti maistą ir skaityti. Ir nors šiems pomėgiams dabar ne visada randa laiko, balsavimui jo surado, o savo nuotrauką prie pašto dėžutės atsiuntė portalo ITLIETUVIAI.IT konkursui.
„Balsavimas – tai protingo ir atsakingo piliečio pareiga. Turime nuolat tikėti geresne ir gražesne Lietuvos ateitimi“, – A. Žilinskaitė.
„Šiais metais pirmą kartą balsavau nuotoliniu būdu. Tai buvo nuostabi patirtis. Buvo įdomu gauti tokiu būdu balsavimo biuletenius. Balsuoju, nes man svarbi Lietuva ir viskas, kas su ja susiję. Reikia atlikti savo piliečio pareigą. Balsavimas – tai protingo ir atsakingo piliečio pareiga. Turime nuolat tikėti geresne ir gražesne Lietuvos ateitimi. Gyvendama Italijoje be galo ilgiuosi Lietuvos, artimųjų, gamtos, lietuviškai švenčiamų švenčių ir, žinoma, lietuviško maisto. Jaučiuosi Lietuvos dalimi net ir negyvendama joje. Tad niekada neatmetu galimybės grįžti gyventi į tėvynę“, – kalbėjo tolimosios Kalabrijos lietuvė, kurios nuo gimtinės neatskyrė net ir tūkstančiai kilometrų.
Pilietiškumo žemėlapio herojų tęsinys – kitą penktadienį.
