Kalėdos italams yra ne tik karštligiškas dovanų ieškojimas ir eglutės puošimas. Tai metas, kai į namus ateina Gimimo stebuklas, kuris įsikuria prakartėlėje ir stebi kintantį pasaulį šimtametėmis šventosios šeimos akimis.

Ernesta Mažalskaitė Parma
ITLIETUVIAI.IT

Prakartėlės tradicija yra sena kaip pasaulis. Dar senais etruskų kultūros laikais gruodžio 20-ąją žmonės švęsdavo vadinamąją Sigillaria šventę. Pavadinimas kilęs iš žodžio „Lari“ (lot. lares familiares), o tai reiškia mirusius protėvius. Kiekvieną mirusįjį primindavo speciali iš molio ar vaško nulipdyta, jį vaizduojanti skulptūrėlė, vadinama „sigillum“. Tikėta, kad mirusieji turi galios padėti gyviesiems kasdieniame gyvenime, apsaugoti namus. Skulptūros būdavo laikomos specialiose namų nišose, prie jų būdavo deginamos žvakės, smilkomi smilkalai. Artėjant šventei, namuose susirinkdavo visa šeima, o vaikai gaudavo ypatingą užduotį: nušveisti ir gražiai vienoje vietoje sudėlioti visas mirusiųjų skulptūrėles. Toje ypatingoje namų vietoje susirinkę suaugusieji prisimindavo Anapilin išėjusius, prašydavo jų palaimos ir aukodavo maistą bei gėrimus. Ryte, vietoj paliktų aukų, vaikai rasdavo jiems prosenelių „paliktas“ dovanas.

Krikščionys senąsias tradicines šventes pritaikė savajai religijai, o IV amžiuje gyvenęs Romos imperatorius Konstantinas Kalėdų šventes įteisino oficialiai. Taip iki mūsų dienų atkeliavo prakartėlė, pasakojanti apie didįjį Gimimo stebuklą.

Stebuklo gimimas

Kaip teigė evangelistai Motiejus ir Lukas, anuomet Romos imperatorius Augustas įsakė surašyti visus valstybės gyventojus. Dėl to Juozapas su besilaukiančia sužadėtine Marija patraukė iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi. Ten Marija pagimdė savo pirmagimį Jėzų, suvystė jį ir paguldė į ėdžias.

Prakartėlė – kūdikėlio Jėzaus gimimo Betliejaus gyvulių tvartelyje vaizdas. Svarbiausia šioje magiškoje istorijoje yra šventoji šeima. Prie kūdikėlio klūpanti Mergelė Marija, pečius apsigobusi mėlynos spalvos skraiste. Ši spalva – tai dangaus, visatos didybės simbolis. Tamsūs, dažniausiai rudi šventojo Juozapo rūbai byloja apie nusižeminimą, kuklumą. Abu jie klūpi prie ką tik gimusio kūdikėlio Jėzaus aiškiai pripažindami jo šventumą.

Dažnoje prakartėlėje galima matyti prie ėdžių palinkusius jautį ir asilą. Gyvuliai savo kvapu šildo kūdikėlį Jėzų. Tiek jautis, tiek asilas į prakartėlę pateko visai neatsitiktinai. Tikima, kad asilas, simbolizuojantis pagonis, lydėjo šventąją šeimą kelionėje, o jautis – nusižeminusios žydų tautos simbolis. Jis savo baubimu pakvietė Mariją ir Juozapą ieškoti prieglobsčio tvartelyje.

Tvartelis – prakartėlės širdis. Link jo su dovanomis naujagimiui keliauja trys karaliai: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Šios trys figūros atspindi tris žmogaus gyvenimo etapus – jaunystę, brandos amžių ir senatvę. Tokią nuomonę tarsi patvirtina ir jų nešamos dovanos. Kasparas – jauniausias iš trijų karalių. Iš Afrikos atkeliavęs juoadodis karalius naujagimiui dovanų nešė aukso. Auksas simbolizuoja prabangą amžinumą ir karališką Jėzaus kilmę. Azijos karalius Baltazaras dovanojo naujagimiui mirą. Paslaptingoji mira – kvapniųjų nektarų ir sakų mišinys, naudotas tepti kūnui. Tai patvirtinimas, kad Jėzus yra žmogus ir liūdna užuomina į jo laukiančią mirtį. Trečias prakartėlės link žengia Melchioras. Seniausias žilabarzdis iš Europos atkeliavęs karalius dovanų neša smilkalus. Smilkalai – religinių apeigų priemonė, smilkoma dievybei, todėl ši dovana reiškė Jėzaus Dieviškumo pripažinimą ir neginčijamą ryšį su Dieviškuoju Tėvu.

Suasmeninta tradicija

Prakartėlė – pranciškoniška tradicija. Pirmąją Prakartėlę 1223 metais Italijoje įrengė Pranciškus Asyžietis, norėjęs, kad Gimino šventėje dalyvautų visa gamta: tikri gyvūnai ir piemenys, kaimo žmonės, kilmingieji ir vienuoliai. Visa Jėzaus gimimo inscenizacija vėliau buvo įamžinta garsaus italų dailininko Giotto, Assisi miesto Bazilikoje.

Magiška Jėzaus gimimo istorija įkvėpė ir kitus menininkus. 1290 metais Arnolfo di Cambio išdrožė medinę prakartėlę. Ji iki šiol saugoma Santa Maria Maggiore Basilikoje Romoje. Dailininką Botticelli įkvėpė Trys Karaliai. Jo kūriniu galima grožėtis Florencijoje esančioje Uffizi galerijoje.

XIV amžiaus Europoje įamžinti prakartėlę ir jos personažus buvo patikėta tokiems garsiems menininkams kaip Rembrant, Poussin, Correggio, Rubens. Jų darbai puošė katedras, bažnyčias, akį džiugino kilmingųjų namuose.

Laikui bėgant medinės, molinės šventųjų skulptūros prakartėlėse ėmė vis dažniau puošti bažnyčias Kalėdų išvakarėse. Ši tradicija išliko net iki XVII amžiaus, kai, paskatinti popiežiaus, kilmingieji prakartėles ėmė įrenginėti savo namuose. Idėja taip patiko, kad žmonės ėmė varžytis tarpusavyje, kieno namuose įrengta prakartėlė bus įspūdingesnė, prašmatnesnė. Rūbai šventųjų skulptūroms buvo siuvami iš brangiausių audinių, trys karaliai nešdavo tikro aukso, smilkalų ir miros. Prakartėlei įrengti būdavo skiriami net keli namų kambariai. Kilmingųjų pavyzdžiu pasekė ir paprasti žmonės.

• 

• 

Priklausomai nuo gyvenamos vietos, skultpurėles jie darydavo iš pačių įvairiausių medžiagų: medžio, molio, kartono, vaško, koralo, perlamutro, alabastro.

Modernieji laikai: tradicija, hobis, verslas

Tikras lūžis prakartėlės istorijoje įvyko tradicijai atėjus iki Neapolio. Šio miesto meistrai prakartėlę praturtino kasdieniško gyvenimo simboliais. Taip joje atsirado prie žaizdro besidarbuojantis kalvis, upelyje skalbiančios žlugtą moterys, ganantys bandą piemenėliai, besiilsintys kilmingieji ir net smuklėse gėrimus maukiantys nusidėjėliai.

1588 metais Sasonijos valdovas Kristianas I dovanų gavo Hans Schottheim jam padarytą pirmąją mechaninę prakartėlę. Auksarankiai Neapolio meistrai mikliai išsiaiškino tokios nepaprastos prakartėlės paslaptis ir Betliejaus vaizdas atgijo dešimtimis judančių figūrų, čiurlenančiu vandeniu, degančiomis šviesomis, laužais, nakties ir dienos kaita. Metams bėgant, prakartėlių kūrimo banga įtraukia vis daugiau aistruolių. Bolonija, Neapolis, Florencija, Roma – tai tik keli didieji Italijos miestai, kurie Kalėdų periodu tampa milžinišku traukos centru tūkstančiams prakartėlės mylėtojų. Lentynos lūžta nuo nesuskaičiuojamos gausybės skulptūrėlių, vaizduojančių žmones, šventuosius, angelus, gyvūnus. Milžiniškas pasirinkimas ir visko, ko reikia atkurti magiškąjį Betliejų miniatiūroje.

• 

• 

Vyksta net prakartėlių rengėjų konkursai. Vienas tokių jau nuo 2004 metų kasmet vyksta Colle di Val d’Elsa mieste. Šiame nacionaliniame prakartėlių rengėjų konkurse gali dalyvauti tiek pavieniai tikintieji, tiek mokyklos, būreliai, parapijos.

Prakartėlė – krikščioniška tradicija, misionierių dėka išplito po visą pasaulį: Afriką, Lotynų Amerikos šalis. Ir nors prakartėlės širdis – šventoji šeima – liko nepakitusi, likusią Betliejaus dalį kiekviena tauta prisitaikė pagal savo kultūrą. Taip atsirado skirtingų odos spalvų ir išorės bruožų kūdikėlis Jėzus, skaisčiai šviečianti saulė ir žydras dangus amžinai žaliuojančios gamtos fone. Neapolio prakartėlių meistrai siūlo ir metų aktualijas vaizduojančių personažų bei prakartėlės elementų.

• 

• 

Septintąjame ir aštuntąjame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šalia prakartėlės Kalėdų simboliu tapo ir amžinai žaliuojanti eglė. Abu Kalėdų simboliai tarsi sujungiai į vieną dvi krikščioniškas tradicijas: Kalėdų medis labiau būdingas šiaurės šalims, ypač protestantiškosioms, o prakartėlė – katalikiškosioms šalims ir pietinei Europai.

Kalėdų eglė ar prakartėlė – tai nenuginčijamai šventa Kalėdų dvasia. Tai metas, kai gimsta stebuklai: Tikėjimas, Meilė ir Viltis.

Kaip sakė italų istorikas, filosofas, režisierius ir aktorius Luciano De Crescenzo, „Kalėdų eglutė graži tik, kai yra papuošta ir įžiebta lemputėmis, o prakartėlė – ne. Prakartėlė graži net kūrimo eigoje, net kai apie ją tik galvoji.“