Hostomelyje, miestelyje Kyjivo srityje, netoli Bučos, jau daugiau nei 30 metų gyvena lietuvis Vytautas Pupsys. Jis sako, kad prasidėjus Rusijos karui minties trauktis į Lietuvą net nekilo – čia įsirengęs mėsos rūkyklą, be to, priglaudė 15 be šeimininkų likusių kačiukų. „Daug visokių rūpesčių čia turim, negalim palikti“, – LRT.lt sakė jis.

Kristina Kybartaitė

LRT Lituanica

V. Pupsys pasakoja, kad jo namai – vos už trijų kilometrų nuo aerodromo, tad jo miestelis buvo vienas iš pirmųjų, pajutusių prasidėjusį karą. Tiesa, tą vasarį jis kaip tik buvo išvykęs į Lietuvą gydytis. Tačiau minties negrįžti namo, į Ukrainą, nekilo.

„Čia turim ir namą išsinuomoję, ir rūkyklą pasistatę, ir kačiukų prieglaudą turim. Daug visokių rūpesčių čia. Negalim išvažiuot žiemą, prižiūrim 15 kačiukų. Jau prieš karą keli kačiukai buvo. Turim kieme daug vietos, didelis sodas, daug teritorijos yra. Tai jie laisvai gyvena, bet mes juos maitinam. Žiemą leidžiam jiems būti garaže, kad nesušaltų“, – sako jis.

Tautietis prisimena, kad prasidėjus karo veiksmams nemažai žmonių išvyko, ne visi galėjo kartu pasiimti savo augintinius. Kai kuriems savanoriai vėliau juos padėjo atgauti, o tais, kurie liko, dabar rūpinasi jis. Gyvūnus tenka ne tik maitinti, bet ir gydyti, tačiau V. Pupsys sako, kad visai negaila, – esą kačiukai suteikia daug džiaugsmo.

• 

• 

„Vasarą smagu su tais kačiukais, lyg nedidelis zoologijos sodas“, – juokiasi lietuvis.

Išplėšė namus

V. Pupsys sako, kad rusams užpuolus jo miestelį, jo artimieji, laimė, nenukentėjo.

„Patį miestelį tai smarkiai sudaužė. Labai daug žmonių nukentėjo. <…> Šalia ir Irpinė, buvo labai gražus miestas, ten irgi susprogdino labai daug daugiabučių, atrodo baisiai. Ypač dabar, žiemą. Susprogdino daug privačių namų“, – kalba jis.

Kiekvieną namą, kiekvieną kambarį, rūsį ištikrino rusų kareiviai. Durys, net metalinės, vartai išlaužti. Viską iškraustė“, – pasakoja Vytautas Pupsys.

Nors jo namai ir nebuvo sugriauti, kol gydėsi Lietuvoje, iš kaimyno sužinojo, jog namas buvo išlaužtas, išplėštos durys.

„Rusų tokia taktika. Kai užima kaimą, išplėšia, išlaužia namus. Mūsų namas irgi buvo išlaužtas. Sudaužė visą aparatūrą, planšetes. Daugiausiai iš visų atiminėja mobiliuosius telefonus, nes tai pagrindinė ryšio priemonė. Reikia žinoti, turėti atsarginį telefoną. Iš visų atėmė, tikrino kišenes. Kiekvieną namą, kiekvieną kambarį, rūsį ištikrino rusų kareiviai. Durys, net metalinės, vartai išlaužti. Viską iškraustė“, – pasakoja tautietis.

Jis tikina, kad nors miestelis, kuriame gyvena, buvo vienas iš pirmų nukentėjusių, žuvo daug žmonių, net ir esant toje vietoje iki šiol sunku suvokti, kad karas vyksta.

„Vis tiek negali to karo iki galo suvokti“, – sako pašnekovas.

Nelengva kasdienybė

V. Pupsys pasakoja, kad okupacijos metu jo miestelyje buvo susprogdintos ir išvogtos didesnės parduotuvės, kol kas nei viena jų nėra atstatyta. Be to, sugriauta ir didžiulė butelių gamykla, turėjusi apie 600 darbuotojų. Ten dirbo didžioji dalis miestelio gyventojų, todėl dabar dauguma verčiasi itin sunkiai.

Ukrainiečiai yra tvirti žmonės, tuo reikia didžiuotis. Jie neaimanuoja, jie tiki pergale ir mato ateitį“, – sako Vytautas Pupsys.

„Šiaip žmonės čia tikrai sunkiai gyvena, badas. Jei nebūtų humanitarinės pagalbos, čia, aplink esančiuose miesteliuose, neįsivaizduoju, neišgyventų žmonės. Jie neturi pinigų. Darbai yra visiškai sustoję“, – aiškina tautietis.

Pasak jo, iki šiol miestelyje dažnai išjungiama elektra, o vakarais bent 4–5 valandas visada tenka praleisti tamsoje. Todėl dabar atsiradusi elektra – tikras malonumas.

„Pripranti prie visko. Žinot, kai atsiranda elektra, jauti malonumą. Nebūčiau pagalvojęs gyvenime, kad gali džiaugtis, kai elektra atsiranda“, – sako jis ir pasidžiaugia, kad jo namai šildomi dujomis, todėl bent dėl to problemos žiemą nebuvo.

• 

• 

Vis dėlto, nors kasdienybė ir nelengva, anot pašnekovo, vietiniai žmonės apie karą čia kalba mažai, šių temų įprastai neaptarinėja – tiesiog nebesinori apie tai kalbėti. Tačiau sprendžiant iš to, ką išgirsta iš aplinkinių, vis dar tikimasi, jog karas greitai baigsis, neprarandama vilties įveikti okupantus.

Pašnekovas priduria, kad jį patį džiugina ukrainiečių tvirtybė ir tai, kaip per 30 metų, kol jis ten gyvena, užaugęs jaunimas keičia šalį.

„Jaunimas dabar čia ir kariauja. Jie susivieniję. Rusai juos suvienijo. Net tie, kur buvo už rusus, pamatė, koks tai siaubas. Jie šaukė: „Putinai, ateik.“ Atėjo, nušlavė jų miestus nuo žemės paviršiaus. <…> Ukrainiečiai yra tvirti žmonės, tuo reikia didžiuotis. Jie neaimanuoja, jie tiki pergale ir mato ateitį“, – sako jis.

Atidarė mėsos rūkyklą

Šiuo metu dabar jau pensijoje esantis V. Pupsys daug laiko praleidžia gamindamas įvairius lietuviškus mėsos gaminius savo paties įsirengtoje rūkykloje. Mintis užsiimti tokia veikla jam kilo dar 2016-aisiais po jau prasidėjusių karinių veiksmų Ukrainoje.

„Sovietiniais laikais dirbau mėsos kombinate. Visą laiką mėgau užsiimti kulinarija. 2016-aisiais, kai karas jau buvo prasidėjęs, turėjau laiko, pagalvojau, jeigu karas išsiplės, reikia būti pasiruošusiam, jei nebūtų elektros, kaip išgyventi, kokią produkciją gaminti. Tai įrengiau rūkyklą“, – pasakoja lietuvis.

Tiesa, jam tai labiau hobis, o ne verslas. Lietuviškus skilandžius ir kitus mėsos gaminius esą daugiausiai pas jį perka būtent vietoje gyvenantys lietuviai, taip pat Ukrainoje veikianti lietuvių įmonė.

„Visi savi, jautiesi kaip Lietuvoje. Kitose Europos valstybėse ne taip, gal kitas lygis, o čia esi savas. Čia lietuvius gerbia, nėra, kad nuvertintų kaip žemesnį kokį emigrantą ar panašiai“, – šypteli Vytautas Pupsys..

Jis pasakoja pagal galimybes kažkiek gaminių siuntęs ir į frontą kariams – sako pagalvojęs, kad tai bus geriau nei, pavyzdžiui, sausi daviniai. V. Pupsys sako, jog norėtų savo gaminius siųsti ir didesniais kiekiais, tačiau be papildomo finansavimo tokių galimybių neturi. Tačiau tikina, jog būtų atviras bendradarbiavimui su kokia nors savanorių organizacija.

Nelaiko savęs emigrantu

Pašnekovas sako, kad lietuviui gyventi Ukrainoje – gera. Nors jau daugiau nei 30 metų įsikūręs svetur, savęs emigrantu nelaiko, daug laiko praleidžia ir Lietuvoje.

Be to, iki šiol glaudžiai bendraudavo su vietos lietuviais, kurių per karą čia liko nedaug. Verslai, įmonės užsidarė, jaunimas su šeimomis, vaikais grįžo į Lietuvą, vieni laikinai, kiti ir visam laikui.

V. Pupsys tikina, kad lietuviai Ukrainoje nesijaučia migrantais.

„Visi savi, jautiesi kaip Lietuvoje. Kitose Europos valstybėse ne taip, gal kitas lygis, o čia esi savas. Čia lietuvius gerbia, nėra, kad nuvertintų kaip žemesnį kokį emigrantą ar panašiai“, – šypteli jis.