Home / AKTUALIJOS  / Seime – emigraciją simbolizuojanti upė iš sagų: ar Lietuvai vis dar reikia jos emigrantų?

Seime – emigraciją simbolizuojanti upė iš sagų: ar Lietuvai vis dar reikia jos emigrantų?

„Ką gi emigrantas išdavė ir, ar Lietuvai emigravusiųjų vis dar reikia”, – tokie opūs klausimai antradienį skambėjo Lietuvos Respublikos Seime, kur vyko aktualius diasporai klausimus nagrinėjusi Seimo narės Dalios Asanavičiūtės organizuota diskusija „Emigracija: būti ar pražūti?“. Diskusiją įkvėpė menininkės Lilijos Valatkienės paroda „Saga apie Lietuvą“, kurioje pristatoma iš pusantro milijonų sagų sukurta originali instaliacija emigracijos problemai iliustruoti. Sagos, atkeliavusios iš įvairių žemės kampelių – nuo Europos iki Australijos – čia sugulė į vieną upę, simbolizuojančią skirtingas Lietuvos emigrantų istorijas.

Gabrielė Galinytė
ITLIETUVIAI.IT

Proga susirinkti ir kalbėti apie diasporai aktualius klausimus atsirado neatsitiktinai. Rugsėjo 7-ąją Lietuvos Seime atidaryta žurnalistės, menininkės Lilijos Valatkienės paroda „Saga apie Lietuvą“, pasakojanti apie emigracijos problemą Lietuvoje ir žmonių, išvykusių ieškoti laimės svetur, likimus. Parodoje pristatoma iš daugybės – net pusantro milijonų –sagų sukurta instaliacija, kurią sudaro net keletas meninių objektų. Tarp jų – apie 25 metrus siekianti sagų upė, simbolizuojanti kiekvieną žmogų, palikusį Lietuvą.

Sagas instaliacijai siuntė po įvarius žemynus išsibarstę lietuviai. Pasak idėjos autorių, iš pradžių planuota surinkti 1 mln. 350 tūkst. sagų, tai yra, tiek, kiek lietuvių paliko Lietuvą per 30 metų Nepriklausomybės laikotarpį. Tačiau sagų atkeliavo gerokai daugiau. Kelias istorines sagas originaliam projektui padovanojo 106 metų sulaukusi JAV gyvenanti Maironio dukterėčia, vaikų rašytoja, visuomenės veikėja Danutė Lipčiūtė-Augienė.

„Mūsų tauta yra puiki. Ji išmoko nebesigėdinti tautinio kostiumo, didžiuotis trispalve“, – L. Valatkienė.

„Skaičiai – pusantro milijono – daugeliui žmonių nieko nesako. Šioje situacijoje tiesiog reikia pasemti, pamatyti, kiek sagų yra tavo rankose, tada pamatyti tą upę ir žinant tą skaičių, suprasti, kad iš Lietuvos išvažiavo visas Kaunas, Klaipėda ir Panevėžys“ – sakė parodos kūrėja L. Valatkienė. 

Tiek užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas, tiek Seimo narė D. Asanavičiūtė diskusijoje pabrėžė, kad šioje Vyriausybėje kaip niekada daug dėmesio skiriama diasporai, jos poreikiams, įgyvendinama daug naujų idėjų, kurios daugybę metų net nebuvo liečiamos. Tačiau, nepaisant to, diskusijoje itin dažnai buvo girdima „tapatybės“ sąvoka ir klausiama: ką pats lietuvis daro, kad išsaugotų savo tapatybę? Ar ji vis dar svarbi?

VDU Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė akcentavo, kad svarbiausias klausimas šių dienų Lietuvoje: be ko mes negalėtume būti lietuviais? Jos teigimu, raktiniu žodžiu tampa kalba. Ji yra labai stipri mūsų tapatybės dalis, o kartu ir didelis atspirties taškas mums kaip tautai. 

„Būtų labai gera matyti lietuvių kalbos renesansą, atgimimą, mūsų visų prioritetą kalbėti lietuviškai“, – D. Asanavičiūtė.

Psichiatras, Seimo narys Linas Slušnys pastebi, jog lietuvių kalbos gėdijimasis, deja, yra vis dar gajus ir itin prastas lietuvio bruožas.

„Mes gėdijamės savo kalbos. Džiaugiuosi, kad po truputį tai išgyvename. Jeigu mes sugebėsime pajausti, kad ta kalba, lietuvio vardas yra mano viduje ir jis yra tvirtas, aš galiu keliauti, kur noriu. Manęs nepaversite nei vokiečiu, nepaversite prancūzu. Kad ir kaip išmokčiau kitą kalbą, aš visur būsiu tas pats lietuvis ir aš jausiuosi dirbantis Lietuvai,” – kalbėjo parlamentaras.

Lietuvių kalbos išsaugojimo svarbą išvykus taip pat akcentavo diasporos problemoms ir lituanistiniam švietimui daug dėmesio skirianti Seimo narė D. Asanavičiūtė bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad jauniems žmonėms turėtų būti akcentuojama lietuvių kalbos reikalingumas, jos mokėjimo prasmė.

„Būtų labai gera matyti lietuvių kalbos renesansą, atgimimą, mūsų visų prioritetą kalbėti lietuviškai“, – sakė D. Asanavičiūtė. 

Ilgametis Australijos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikėjas Vytautas Jonas Juška taip pat išreiškė susirūpinimą lietuvių tapatybės klausimu: „Mes Lietuvoje turime milžinišką problemą su savo tautine tapatybe, su savo savastimi. To nepripažinti yra labai didelė klaida“.

Kalbininkas A. Antanaitis pabrėžė vienybės svarbą ir tai, kad teritorinės, geografinės ribos negali apibrėžti tautos.

„Kvantinė fizika įrodo, kad pasaulis yra vienis, o kiekvienoje mažoje dalelėje atsispindi visuma. Viename lietuvyje atsispindi ir yra užprogramuota visa Lietuva, todėl negali būti ir nėra jokių atskirų dalių. Mokslas pagrindžia, kad Lietuva ir lietuvių tauta yra vienis“, – sakė A. Antanaitis. 

„Grįžtančiųjų yra daug. Tai yra taip pat sunku, grįžimas į Lietuvą yra antroji emigraciją, tą patyriau ir aš pati“, – D. Asanavičiūtė.

Tačiau nepaisant skambių idėjų, diskusijoje nuskambėjo ir klausimas: ar Lietuvai vis dar reikia jos emigrantų? Užsienio reikalų viceministro E. Meilūno teigimu, daugeliui žmonių nedrąsu grįžti į Lietuvą, jiems trūksta elementarios informacijos. Todėl ministerija ir Vyriausybė, kurios tikslas – grįžtanti Lietuva, stengiasi, kad tokios kliūtys, kaip informacijos trūkumas, būtų panaikintos. 

Parodą apie emigraciją Seime pristačiusi menininkė Lilija Valatkienė | LR Seimo kanceliarijos nuotr.

„Emigranto kelias nėra lengvas. Žinau, ką reiškia pakeisti visą aplinką, kultūrą, gyventi tarp žmonių, kurių mentalitetas visiškai kitoks negu tavo. Žmonės, kurie sugebėjo gyventi užsienyje, auginti vaikus, išmokyti juos lietuvių kalbos ir išlaikyti tapatybę, atsigręžti ir dalyvauti diasporos renginiuose, organizacijose, sugebėti kažkiek duoti Lietuvai, duoti savo žinių, dalyvauti, būti Lietuvos ambasadoriais – tai didelė vertybė Lietuvai. Grįžtančiųjų yra daug. Tai yra taip pat sunku, grįžimas į Lietuvą yra antroji emigraciją, tą patyriau ir aš pati“, – teigė D. Asanavičiūtė.

Menininkė L. Valatkienė taip pat pabrėžė, jog Seime atidaryta jos paroda „Saga apie Lietuvą“ atskleidžia ne tik opios problemos svarbą, bet turi ir optimistinę gaidelę.

„Mūsų tauta yra puiki. Ji išmoko nebesigėdinti tautinio kostiumo, didžiuotis trispalve. Mes visi čia, mes galime viską padaryti. Esu su visais, kurie nori grįžti“, – džiaugėsi L. Valatkienė.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI