Šiandien – apie jautrumą. Žmogaus ir visuomenės. Labai sukrėtė viena žinia. Vakar Sicilijoje, Mesinoje, įvyko tragedija – savo gyvenimą nutraukė vieniša dirbanti mama, viena pati besirūpinanti dviem vaikais, iš kurių vienas – itin didelių ugdymo poreikių, labai daug priežiūros reikalingas sūnus. Mesina šokiruota ir gedi.

Socialinų mokslų Dr. Simona Crisafulli

Italijoje yra puiki įtraukties sistema, šeimos, kuriose yra nepilnamečiai, sulaukia daug valstybės ir vietos savivaldybės pagalbos, bet vaikai auga ir jiems užaugus fiziškai (apie protinę, emocinę, socialinę brandą – kita tema), pagalbos staiga nelieka ar ji sumažėja iki minimumo.

Lietuvoje (nes dar tik proceso pradžia) retas kuris, nesusidūręs artimoje aplinkoje ar pats nepatyręs, yra empatiškas ir supratingas tokių šeimų atžvilgiu.

Girdžiu, matau, skaitau, kiek vis dar yra daug žmonių Lietuvoje, kurie mielai sugrįžtų į dar vos tik prieš 5 minutes buvusį laiką, kai kitaip įgalių žmonių nebuvo beveik niekur – gatvėse, mokyklose, viešose vietose, kai jie buvo uždaryti atskirose mokyklose, specializuotose klasėse, namuose. Ypač – namuose, kuriuose visa šeima buvo palikti savo pačių sprendimų ir likimo valiai. Labai daug žiaurių komentarų net iš, atrodytų, intelektualių žmonių.

Labai skaudu žiūrėti video, kuriuose autizmo spektro vaikų mamos sako, kad joms sunkiausia yra atlaikyti visuomenės požiūrį.

Jei negalime ar negebame padėti, tai bent netrukdykime savo neigiamais komentarais, ydingais požiūriais šeimoms, kurios ir taip kasdien kovoja savo kovas.

Taip, labai norisi tikėti, jog Lietuvos valstybės sprendimų priėmėjai ir politikos formuotojai perims italų kolegų požiūrį ir pradės realiai investuoti į specialiųjų pedagogų ugdymą ir jų skaičiaus didinimą KLASĖSE, ne tik mokyklose. Taip, tikrai nėra efektyvu vykdyti įtrauktį (pasikartosiu, jog Lietuva yra ADAPTACIJOS etape; apie įtrauktį kalbėkime po 5–7 metų) be investicijų į žmones. Taip, labai noriu tikėti, kad geroji valia tokioms investicijoms atsiras greitu metu.

Bet, ir tai tai noriu akcentuoti, šiame pereinamajame, adaptaciniame, laikotarpyje dar svarbiau yra kaip kiekvienas iš mūsų žiūrime į šalia esantį kitokių poreikių žmogų (nes šiaip „kitokie” esame visi).

Svarbu suvokti, koks svarbus yra jautrus mūsų elgesys ir adekvačios bei palaikančios reakcijos, nes kitokių poreikių žmonių šeimos patiria labai daug sunkumų, o mūsų smerkiantys, atstumiantis požiūriai tų sunkumų tikrai nepalengvina. Jei negalime ar negebame padėti, tai bent netrukdykime savo neigiamais komentarais, ydingais požiūriais šeimoms, kurios ir taip kasdien kovoja savo kovas. Saugokime mamas ir tėvus, kurie iki savo gyvenimo pabaigos rūpinsis tais, kurie savimi pasirūpinti negali.

Kai nesame pagrindiniai veikėjai ar žaidėjai, būkime tie malonūs stebėtojai.

Viršelio nuotr. Lukas Gestautas