Iš Italijos šiaurėje esančio Trieste miesto kilusi Daniela Silvestri keletą dešimtmečių gimtojoje šalyje bandė susirasti darbą, kuris leistų oriai gyventi, bet vis nesėkmingai. Daugiausia restoranuose, baruose ir parduotuvėse italė dirbo po 12 valandų per parą, tačiau legaliai jai mokėdavo tik už pusę atidirbto laiko. Po dar vienos nesėkmingos patirties Daniela nusprendė eiti va bank: priėmė kvietimą dirbti restorane Lietuvoje – šalyje, kurioje iki tol lankėsi tik kartą gyvenime. Tuomet 56-erių italė net negalėjo pagalvoti, kad tai bus jos naujo gyvenimo pradžia.

Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT

Pūga ir šaltis neišgąsdino

Šaltą 2019-ųjų metų sausio dieną Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas iš saulėtosios Italijos. Juo skridusi Daniela pirmą kartą lankėsi Lietuvoje ir apskritai Baltijos šalyse, bet nusileisdama lėktuvo laiptais pajuto keistą jausmą – ji jautėsi kaip namie.

„Negaliu to paaiškinti, nes tam nėra jokio logiško argumento, bet kai Vilniuje išlipau iš lėktuvo – dar oro uoste, net nemačiusi miesto, pasijutau lyg namuose. Buvo 8 laipsniai šalčio, pūtė stiprus vėjas, siautė pūga, o aš jaučiausi savo vietoje. Pagalvojau: Madona, tai labai keista“, – prisimena Daniela.

Daniela Vilniuje | Asmeninio archyvo nuotr.

Į šią kelionę moteris leidosi visiškai atsitiktinai – po sunkaus gyvenimo laikotarpio jai tiesiog reikėjo trumpų atostogų. Ji seniai svajojo aplankyti Baltijos šalis, tačiau biudžetas buvo nedidelis, o bilietas į Vilnių – pigiausias lyginant su Latvijos ar Estijos sostinėmis. Būtent dėl šios praktiškos priežasties italė ir pasirinko Lietuvą, nė neįsivaizduodama, kad netrukus ši nepažįstama šalis taps jos naujaisiais namais.

Kelis dešimtmečius siūlė tik darbą „juodai“

Vos 19-os šeimą sukūrusi ir mama tapusi Daniela skaičiuoja dešimtis įvairių darboviečių. Dukrą viena auginusi moteris kelis dešimtmečius išbandė įvairias profesijas, ieškodama pakankamas pajamas atnešančio ir pastovaus darbo. Deja, norėdami sutaupyti, darbdaviai legaliai jai mokėdavo tik dalį atlyginimo, o pats darbas vietiniuose baruose, parduotuvėse ar skalbyklose buvo alinantis: ilgos valandos ir reti laisvadieniai.

Perkopus trisdešimtmetį pasidarė dar sunkiau. Italijoje darbdaviams, priimantiems į darbą jaunimą iki 29-erių metų, taikomos didelės mokestinės lengvatos, tad vienas rankinių parduotuvę turintis pažįstamas Danielai tiesiai šviesiai rėžė: „Tu ką, mes į darbą priimame tik jaunas merginas“.

Buvo ir sėkmingų patirčių – natūralia kosmetika besidominti italė kurį laiką dirbo Erboristeria (natūralios kosmetikos parduotuvėje). Darbas patiko, klientai buvo patenkinti Danielos patarimais, tačiau parduotuvės savininkė pareiškė, kad pavargo ir ketina verslą uždaryti. Verslumo gyslelę turinti italė paklausė klientų patarimų ir nusprendė tame pačiame prekybos centre išsinuomoti patalpas bei atidaryti savo parduotuvę. Visgi ir čia laukė nemaloni staigmena – buvusi vadovė persigalvojo, tad klientai, kurie ketino pereiti pas Danielą, liko senojoje vietoje.

Gausybė nesėkmingų patirčių išvargino Danielą. Vienu metu jai net teko kreiptis į „Caritas“ organizaciją, nes, sumokėjus visas parduotuvės sąskaitas, pinigų nebeliko net maistui. Buvo sunku tiek fiziškai, tiek emociškai – Daniela atvirauja, kad tuo metu ją buvo užplūdę depresijos požymiai.

Vaistas nuo liūdesio – bilietas į Vilnių

Nusprendusi prasiblaškyti ir atitrūkti nuo problemų, už nedidelę kainą ji nusipirko minėtą bilietą į Vilnių. Italijoje saulė dažnai lepina ir sausį, ko tikrai nepasakysi apie Lietuvos sostinę, tačiau būtent ši kelionė padėjo Danielai pamatyti šviesą tunelio gale ir pradėti naują etapą.

Viešnagės Vilniuje metu ji atsitiktinai susipažino su anksčiau Italijoje gyvenusia lietuve, kuri užsiminė, kad sostinės restoranuose – viename kurių ji pati dirbo – labai trūksta darbuotojų. Grįžusi į tėvynę, Daniela šios minties nebepaleido.

„Daniela, bandyk, ką prarasi?“ – ragino pažįstami. Taip gana netikėtai prasidėjo jos gyvenimas kitoje šalyje.

Daniela su buvusiais kolegomis Lietuvoje | Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvoje italė pradėjo nuo darbo restoranų virtuvėse. „Nors atlyginimas nebūdavo didelis, bet mokėdavo jį iki paskutinio cento“, – prisimena pašnekovė. Netrukus iš vienos pažįstamos gavusi pasiūlymą tvarkyti „Erasmus“ studentų kambarius, darbšti italė nedvejojo – priėmė pasiūlymą ir įkūrė individualią veiklą. Apie kokybiškas jos paslaugas kalbos ėmė sklisti iš lūpų į lūpas, tad klientų vis daugėjo.

Šiandien Daniela gali pasigirti itin įdomiais ir išskirtiniais užsakovais. Tarp jų yra net profesionalūs futbolininkai. „Nuostabus žmogus, visada labai mandagus ir palieka man arbatpinigių“, – gražiais žodžiais apie vieną iš sportininkų atsiliepia Daniela. Kiti klientai dėl jos kruopštumo yra pasiruošę laukti mėnesių mėnesius. Viena šeima, pas kurią ji dirba jau ketverius metus, rekomendavo ją savo draugams. Nors tuo metu Daniela neturėjo laisvų vietų, ši pora atsisakė ieškoti kitų paslaugų ir kantriai laukė pusę metų. „Dabar jie džiaugiasi, o aš pati esu be galo laiminga“, – šypsosi italė, kuri su savimi nešiojasi pilną krepšį jai patikėtų klientų namų raktų ir džiaugiasi jų pasitikėjimu.

Namų tvarkytojos darbo ji nesibodi: džiaugiasi laisve pati planuoti savo laiką ir galimybe neblogai užsidirbti.

„Šis darbas, palyginti, nėra sunkus. Žymiai sunkiau buvo dirbti baruose – ilgos valandos ir nuolatinis stovėjimas ant kojų“, – atvirauja Daniela.

Nuo kelionių iki asmeninių parodų

Nors laisvo nuo darbo laiko lieka nedaug, pašnekovė jį išnaudoja itin efektyviai. Ji lankosi kultūriniuose sostinės renginiuose, dažnai keliauja po Lietuvą ir Latviją. Savo įspūdžiais Daniela dalijasi sukurtoje „Facebook“ paskyroje „Cartoline dalla Lituania“ (liet. atvirukai iš Lietuvos), kur italų kalba pasakoja apie aplankytas vietas.

Visi iki vieno tvirtino, kad čia nuostabu. Nė vienas nepasakė, kad tai liūdna ar pilka šalis. Atvirkščiai, daugelis stebėjosi ir sakė: kokia tu laiminga, kaip tau pasisekė

Lietuvos vaizdai netruko sudominti ir jos tautiečių. „Čia mane aplankė pažįstami, tiksliau, virtualūs draugai iš Italijos – žmonės, kurių net nebuvau mačiusi. Susidomėję mano keliamomis nuotraukomis, jie nusprendė patys atvykti ir susitikti. Visi iki vieno tvirtino, kad čia nuostabu. Nė vienas nepasakė, kad tai liūdna ar pilka šalis. Atvirkščiai, daugelis stebėjosi ir sakė: kokia tu laiminga, kaip tau pasisekė“, – džiaugiasi pašnekovė.

„Facebook“ paskyroje „Cartoline dalla Lituania“ D. Silvestri dalinasi Lietuvos vaizdais ir įspūdžiais iš renginių | D. Silvestri nuotr.

Dar viena Danielos aistra – rašymas. Keli jos straipsniai jau buvo publikuoti Italijos žurnaluose, ji taip pat yra redagavusi kitų autorių darbus leidyklai. Dabar jos svajonė – išleisti netradicinį kelionių gidą po Lietuvą.

„Norėčiau sukurti savotišką „emocinį“ gidą. Tai nebūtų klasikinis vadovas, kuriame tik sausai išvardijami lankytini paminklai. Tai būtų asmeniškesnis, kitoks leidinys, gausiai iliustruotas nuotraukomis“, – ateities planais dalijasi moteris.

Savo kūrybinę gyslelę ir domėjimąsi žolelėmis ji sėkmingai panaudoja kurdama floristinius koliažus. Autoriniai Danielos darbai jau buvo eksponuojami dviejose viešosiose bibliotekose, amatų mugėje, o Markučių dvaro muziejuje vyko jos asmeninė paroda „Suteikti gėlėms naują gyvenimą“.

Menininkė pasakoja, kad šis kūrybinis procesas prasidėjo visiškai atsitiktinai nuo kelių Vilniuje rastų gėlių: „Vieną dieną vaikštinėjau Bernardinų sode ir pastebėjau iš gėlynų iškritusius hortenzijų žiedus. Pagalvojau, koks nusivylimas, jei jie tiesiog sunyks, tad parsinešiau juos namo. Vieną žiedą netyčia palikau po knyga ir pamiršau. Kai vėliau knygą pakėliau ir pamačiau suspaustą žiedą, nustebau: kaip puikiai jis atrodo! Paėmiau popieriaus lapą, priklijavau, ir būtent nuo to prasidėjo mano kūrybos istorija“.

Norėdama išsaugoti šias ir kitas per kelerius gyvenimo Lietuvoje metus surinktas „gamtos dovanas“, menininkė padeda joms vėl pražysti naujomis, o kartais ir visiškai netikėtomis formomis.

D. Silvestri floristiniai koliažai | Asmeninio archyvo nuotr.

Meninę gyslelę turinti vilnietė pasakoja, kad ją žavi bendra Lietuvos kultūrinė atmosfera. Daniela pastebi, kad Lietuvoje labai stipri ir gyva senųjų tradicijų – tradicinių dainų, šokių, amatų bei etninių švenčių – kultūra, taip pat suteikiama labai erdvės ir palaikymo šiuolaikiniams menininkams.

Labai noriu išmokti lietuvių kalbą, prisipirkau knygų ir anksčiau ar vėliau viliuosi jas perskaityti.

Lietuvių ir italų kalbų pamokos

Daniela prisipažįsta, kad mokytis lietuvių kalbos jai nėra lengva, tačiau ji stengiasi ir stebina savo užsispyrimu. Parduotuvėse ji visada bando kalbėti lietuviškai, nebijodama daryti klaidų. Netgi su savo klientais bei draugais lietuviais, kurie iš mandagumo ar patogumo nori pereiti prie anglų kalbos, ji atkakliai reikalauja kalbėti lietuviškai, kad galėtų praktikuotis. „Man labiau patinka lietuvių kalba negu anglų“, – sako ji.

Tiesa, kalbų kursai po darbo reikalauja itin daug jėgų. „Labai noriu išmokti lietuvių kalbą, prisipirkau knygų ir anksčiau ar vėliau viliuosi jas perskaityti. Man labai naudingi kalbų mokyklos kursai – mokytojams paaiškinus, supratau daug dalykų, kurių pati negalėjau perprasti. Deja, tiesiog trūksta laiko“, – atsidūsta moteris.

Norėdama „atiduoti skolą“ ir padovanoti kažką gražaus visuomenei po to, kai pati Lietuvoje sulaukė nuoširdžios pagalbos, Daniela sugalvojo nemokamą savanorystės projektą – subūrė tėvus ir kelis mėnesius vedė pamokėles Vilniuje gyvenantiems italų vaikams, kad šie neužmirštų gimtosios kalbos.

D. Silvestri Italijos paviljone Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų dienoje „Aš esu Lietuva. Sujunkime Lietuvą“, 2024 m. (nuotrauka kairėje) | D. Kazlovo ir D. Silvestri asmeninio archyvo nuotr.

Su Italijos lietuve, smuiko virtuoze Saule Kilaite | M. Macrì nuotr.

Lietuviškas mentalitetas iš Trieste

Italė tikina, kad Lietuvos klimatas jai mielesnis nei gimtojoje šalyje, nes čia ji gali džiaugtis aiškia metų laikų kaita.

„Man labiau patinka vietinis klimatas, nes čia yra visi keturi sezonai: žiema yra žiema, ruduo – ruduo, o pavasaris ar vasara – savo laiku. Nors gyvenu dideliame mieste, nuolat matau besikeičiančias gamtos spalvas. Italijoje, Friulio-Venecijos Džulijos regione, iš esmės tebuvo du sezonai – šiltas ir šaltas. Viskas aplinkui atrodė šiek tiek pilka, o vasarą, tvyrant 40 laipsnių karščiui, tekdavo miegoti ant grindų plytelių, nes neturėjau kondicionieriaus. Žiemą drėgnas šaltis skverbdavosi iki pat kaulų. Tad oro sąlygos Lietuvoje man tikrai priimtinesnės“, – lygina Daniela.

Pasirodo, mano mentalitetas – lietuviškas. Italijoje turėjau sunkumų, nes esu gana uždara, nemėgstu be perstojo šnekučiuotis su visais iš eilės. O su lietuviais sutariu puikiai, nes jie nėra įkyrūs ir nenurodinėja, kaip turiu gyventi.

Pašnekovė šypsosi teigdama, kad net ir jos charakteris kur kas artimesnis lietuviškam būdui.

„Pasirodo, mano mentalitetas – lietuviškas. Italijoje turėjau sunkumų, nes esu gana uždara, nemėgstu be perstojo šnekučiuotis su visais iš eilės. O su lietuviais sutariu puikiai, nes jie nėra įkyrūs ir nenurodinėja, kaip turiu gyventi. Italijoje nuolat sulaukdavau pamokymų: „turėtum daryti taip, kodėl nedarai anaip“. Bet kai tau šešiasdešimt, tikrai nenori klausytis kitų pamokslavimų. Be to, tik atvykusi nežinojau, pavyzdžiui, kaip pradėti naudotis telefono sim kortele, kaip veikia autobuse reikalinga Vilniečio kortelė, ir pagalbos sulaukiau būtent iš lietuvių. Kai ko nors paklausdavau italų, jie neretai atšaudavo: „ieškok internete“, – pasakoja pašnekovė.

Ji pasakoja iš lietuvių jaučianti didesnį palaikymą: „Čia žmonės daug labiau linkę bendradarbiauti. Jei tau kažko reikia, jie patys pasisiūlo padėti. Net ir socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, pamestų daiktų grupėse, žmonės aktyviai padeda vieni kitiems susigrąžinti prarastus daiktus. Italijoje tokio susitelkimo bent jau aš neprisimenu“.

Dar labiau italę stebina lietuvių tautos vienybė. „Galbūt dėl to, kad šalis maža, o gyventojų nedaug, čia labai stipriai jaučiasi tas bendrumo ir buvimo viena tauta jausmas“, – dalijasi Daniela. Ji šį reiškinį lygina su tėvyne, kurioje, jos akimis, italai yra labai susiskaldę: tvyro ne tik priešiškumas tarp šiauriečių ir pietiečių, bet netgi tarp to paties regiono miestų.

„Pavyzdžiui, mano gimtajame Friulio-Venecijos Džulijos regione tvyro tokia nesantaika tarp Trieste ir Udinės, kad anksčiau, kai automobilių numeriuose dar būdavo miesto trumpiniai, Trieste žmonės tiesiog apgadindavo mašinas su Udinės numeriais“, – prisimena italė.

Kai atvykau čia patį pirmą kartą, toms penkių dienų atostogoms, iškart įsimylėjau Vilnių.

Ateitis – tik Lietuvoje

Daniela teigia, kad Lietuvoje jai patinka beveik viskas. „Jau kai atvykau čia patį pirmą kartą, toms penkių dienų atostogoms, iškart įsimylėjau Vilnių“, – sako dabar jau beveik septynerius metus čia gyvenanti italė.

Vienas didžiausių gyvenimo Vilniuje privalumų Danielai – saugumo jausmas.

„Čia gali ramiai atsisėsti parke ir nesijaudinti, kad prie tavęs kabinėsis narkotikų platintojai, kaip nutikdavo Pordenonės mieste Italijoje“, – pasakoja pašnekovė.

Kasdieniame gyvenime ją džiugina ir kitos smulkmenos: visada pėsčiuosius perėjose praleidžiantys mandagūs vairuotojai ir punktualiai kursuojantys traukiniai.

Lygindama su gimtine, pašnekovė įžvelgia vos kelis Lietuvos minusus. Vienas jų susijęs su jos pomėgiu – motociklais. Vilniuje trūksta specialių nemokamų stovėjimo vietų motociklams, tad vasarą kyla nepatogumų. Kitas trūkumas – ne visi viešojo sektoriaus darbuotojai laisvai kalba angliškai, todėl pašte ar mokesčių inspekcijoje moteriai kartais tenka naudotis vertimo programėlėmis.

Čia veikia meritokratija – žmonėms suteikiamos realios galimybės augti įmonėse. Italijoje gali trisdešimt metų dirbti indų plovėju ir ten pat likti, o čia, pradėjęs nuo pagalbinių darbų, netrukus gali tapti vadybininku. Kalbant apie darbo kultūrą, tarp mūsų šalių atsiveria tikra praraja.

Prie infrastruktūros minusų Daniela priskiria ir, jos nuomone, pernelyg didelę bei staigią skaitmenizaciją. „Visur reikalaujama programėlių, viskas perkeliama į internetą. Man labai nepatinka būti visiškai priklausomai nuo telefono, – prisipažįsta ji. – Pavyzdžiui, autobusuose nebeliko popierinių bilietų, stotyje – gyvų kasų su darbuotojais. Man tokius dalykus tvarkyti internetu ne visada patinka netgi italų kalba, o ką jau kalbėti apie lietuvių. Dėl šių technologinių labirintų ne kartą teko prašyti pažįstamų lietuvių pagalbos“.

Darbo rinkos situaciją Daniela vertina kur kas palankiau nei Italijoje. Nors, pasak jos, kai kuriose profesijose atlyginimai vis dar mažesni nei tėvynėje, Lietuvoje gerai dirbant atveriamos galimybės kopti karjeros laiptais. 

Vienas didžiausių gyvenimo Vilniuje privalumų Danielai – saugumo jausmas | Asmeninio archyvo nuotr.

„Čia veikia meritokratija – žmonėms suteikiamos realios galimybės augti įmonėse. Italijoje gali trisdešimt metų dirbti indų plovėju ir ten pat likti, o čia, pradėjęs nuo pagalbinių darbų, netrukus gali tapti vadybininku. Kalbant apie darbo kultūrą, tarp mūsų šalių atsiveria tikra praraja“, – sako pašnekovė.

Nors Daniela daug dirba, ji stengiasi išlaikyti balansą tarp darbų ir poilsio. Laisvu laiku ji skuba lankyti muziejų, koncertų, o šiltomis dienomis per pietų pertraukas tiesiog prisėda su knyga prie Neries ir mėgaujasi ramybe. 

„Aš visada stengiuosi rasti laiko sau. Kai prisėdu prie upės su knyga – tiesiog išgyvenu tą akimirką. Man tai ir yra tikrasis gyvenimas“, – šypsosi ji.

Paklausta apie ateitį, italė nedvejoja apie sugrįžimą į tėvynę. 

„Tikrai negalvoju išvažiuoti. Aš tiesiog dievinu Vilnių. Kai kurie pažįstami italai mane laiko keistoka, kai pasakoju, kaip man čia gera, ir klausia, kaip tai įmanoma. Bet aš jiems visada atsakau – aš čia esu be galo laiminga“, – neabejoja vilnietė.

Straipsnis parengtas pagal Medijų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Lietuvos ir Italijos lietuvių bendruomenės reprezentacija Italijoje“