Šv. Jeronimo premijos laureatė Toma Gudelytė: „Kultūra liečia mus visus“
Tarptautinę vertėjų dieną Šv. Jeronimo premija už užsienio literatūros vertimus į lietuvių kalbą įteikta Italijos lietuvei Tomai Gudelytei, o už lietuvių literatūros vertimus į italų kalbą – Pizos universiteto baltistui Adriano Cerri. Iškilminga ceremonija buvo iškelta iš Kultūros ministerijos protestuojant prieš jos atidavimą į partijos „Nemuno aušra“ rankas. T. Gudelytė portalui ITLIETUVIAI. IT pabrėžė, kad tokį sprendimą tvirtai palaikė, nes ginti kultūros sektorių nuo destrukcijos turėtų būti visų misija. Laureatė, įvertinta už talentingą geriausios italų literatūros atvėrimą Lietuvos skaitytojams, taip pat pasakojo apie išskirtinės kantrybės ir kruopštumo reikalaujantį vertėjo amatą. Džiaugėsi, kad kultūrinis dialogas tarp Italijos ir Lietuvos pastaraisiais metais vis striprėja ir įgauna įvairesnių formų.
Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT
Toma, Tavo rankose – Šv. Jeronimo premija skiriama labiausiai pasižymėjusiems metų vertėjams. Ką Tau reiškia šis svarbus įvertinimas?
Šv. Jeronimo premija – svarbus mūsų, vertėjų, profesijos įvertinimas, o ir įpareigojimas toliau atsakingai ir meistriškai versti grožinę literatūrą. Garbė būti tokių grandų kaip kiti šios premijos laureatai gretose – priimu tai su giliu dėkingumu ir nuoširdžiu džiaugsmu.
Šv. Jeronimo premijų teikimo ceremonija šiemet labai itališka – kartu su Tavimi įvertintas ir kolega Adriano Cerri, italų baltistas, verčiantis knygas iš lietuvių kalbos į italų. Kaip manai, kas lėmė, kad komisijos pasirinko jus abu ir abi premijas „išsiuntė“ į Italiją?
Šie metai mūsų kultūros lauke tikrai labai itališki: netrukus startuos Lietuvos kultūrinė programa Italijoje, rugsėjo pradžioje Vilniuje pristatytas itališkas „Literatūra ir menas“ numeris, su puikiu turiniu bendradarbiaujant dienraščiui „la Repubblica“, lapkritį turėsime labai itališką „Kūrėjų salos“ programą, pasirodė nemažai lietuvių literatūros vertimų į italų kalbą. Šiuos procesus regiu kaip mūsų kultūrų dialogo tęstinumą.
Šis dialogas niekada nenutrūko, o pastaraisiais metais tik intensyvėja, dėl abipusio susidomėjimo ir atidos. Šiųmetis Šv. Jeronimas simboliškai vainikuoja šiuos tvirtėjančius, gilėjančius ryšius: Adriano dėka italų skaitytojai atranda vis daugiau lietuvių autorių, o man pasisekė prakalbinti tokius italų klasikus kaip Italo Calvino ir Primo Levi.
Anksčiau esi pasakojusi, kad link vertėjos darbo Tave pastūmėjo atsitiktinumas. Jau pati pirmoji Tavo išversta knyga „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ sulaukė pripažinimo – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga už šį vertimą skyrė Dominyko Urbo premiją. Ar tada ir supratai turinti vertėjos talentą ir kad Tavo kelias teisingas?
Igorio Argamantės istorija, kurią nepaprastai branginu, man buvo pradžių pradžia. Tos knygos atsiradimą lydėjo daug nuostabių dalykų: susirašinėjimas popieriniais laiškais, o vėliau ir gyvas susitikimas su autoriumi, panirimas į Holokausto Lietuvoje ir bendrai istorinės atminties temą, pažintis su nuostabiais leidyklos ir knygų meno lauko žmonėmis.
Šie metai mūsų kultūros lauke tikrai labai itališki: netrukus startuos Lietuvos kultūrinė programa Italijoje, rugsėjo pradžioje Vilniuje pristatytas itališkas „Literatūra ir menas“ numeris, su puikiu turiniu bendradarbiaujant dienraščiui „la Repubblica“.
Pats knygos gimimas leido pajusti savotišką stabuklą, kurį vėliau norėjosi kartoti vėl ir vėl. Turbūt vertėtų kalbėti ne apie talentą, o apie įdirbį, apie pastangą kauti žinias, praktikuotis, nuolat abejoti, tikrinti ir šlifuoti iki begalybės. Tai didelės kantrybės ir atsidavimo reikalaujantis amatas.
Ką labiausiai mėgsti versti, kaip pasirenki autorius? Ar išversos knygos ilgai gyvena Tavo mintyse?
Smagiausia, o ir lengviausia versti, žinoma, kas tau yra artima, kas suskamba, surezonuoja. Nepaprastai mėgstu versti vaikų literatūrą, taip pat pjeses teatrams, nes paprastai jas lygi persikraustymas į sceną. Leidybos lauke galioja tam tikri atrankos kriterijai: žiūrima į knygos ar autoriaus gautas premijas, populiarumą, vertimus į užsienio kalbas.
Vertėjo balsas ne visada turi svaros siūlant vieną ar kitą kūrinį, aš pati neretai siūlau kiek nišinius, mažiau girdėtus autorius, netikrindama pardavimų ar apdovanojimų sąrašo. Laimei, dirbu su itin eruditiškais, atvirais ir smalsiais leidėjais, kuriems nereikia įrodinėti pasirinkto teksto vertės. Jaučiu iš jų didelį pasitikėjimą.
Man visada rūpėjo paklausti, kiek vertėjai dirbdami įdeda asmeninio kūrybiškumo, o gal svarbiausia užduotis šiame darbe yra kuo tiksliau atskleisti autoriaus mintis?
O, apie tai rašomos disertacijos, rengiami akademiniai kursai ir publikuojamos studijos. Bet klausimas esminis ir į jį bando atsakyti Umberto Eco, sakydamas, kad versti – tai bandyti pasakyti beveik tą patį. Štai, šiame beveik ir slypi visa vertėjo ekvilibristika, žodžio meistrystė, žongliravimas turimais darbo įrankiais.
Tikslumas ir ištikimybė autoriaus balsui yra prioritetas, žinoma, tačiau individuali kalba (o grožinės literatūros vertimas visada yra asmeninė kalba kolektyvinės kalbos triukšme) yra lyg nervinė sistema: mes ne vienodai emociškai, egzistenciškai ir intelektualiai reaguojame į tuos pačius žodžius, sąvokas, patirtis. Vieniems jos skamba garsiau, kitiems galbūt dusliau. Pagal šį skambesį vertėjas ir atsirenka savąjį žodyną, savo biblioteką. Štai kodėl dirbtinis intelektas niekada nepajės prilygti žmogiškojo intelekto virpesiams.
Esi ne tik vertėja, bet ir visuomenininkė, publicistė, bet to, ir Lietuvos kultūros ambasadorė: daug metų gyveni Italijoje, prisidėjai ir prie Lietuvos kultūros metų programos Italijoje, kuri netrukus prasidės, rengimo. Kaip supranti šią kultūrinės diplomatijos misiją?
Prie programos prisidėjau minimaliai, pirmiausia dramaturginių tekstų vertimais (dėkoju Italų kultūros institutui ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui už kvietimą). Kultūrinę diplomatiją suprantu kaip bene svarbiausią šalies prisistatymą tarptautinėje arenoje. Kultūros žmonės yra tie, kurie paveikiausiai ir įtraukiausiai pasakoja pasauliui apie mus.
Užtenka prisiminti kasmetį dėmesį Lietuvos iliustratoriams Bolonijos vaikų knygų mugėje ar kaip sužiba Italijos teatralų akys ištarus E. Nekrošiaus vardą. Štai kodėl taip skaudu dėl kultūros ministerijos atidavimo, o tiksliau ciniško politinio išmainymo – taip pažeminamas ir išduodamas visas mūsų laukas, mūsų lūkesčiai ir pasitikėjimas.
Padėtis Lietuvos kultūros sektoriuje šiuo metu labai įtempta. Premijų teikimo ceremonija buvo iškelta iš Kultūros ministerijos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai griežtai pasisakius prieš naująjį kultūros ministrą. Kokius pavojus Tu įžvelgi, kai kultūra ir jos žmonės tampa politinių išskaičiavimų įkaitais?
Didžiausius pavojus – atiduoti tokį strategiškai ir tapatybiškai svarbų sektorių į destruktyvios, priešinančios ir jokių kompetencijų neturinčios politinės jėgos rankas. Palaikau literatūros vertėjų sąjungos sprendimą išsikelti iš ministerijos. Tai yra taiki protesto forma. Timothy Snyderis knygoje Apie tironiją mus įspėja – saugokime savo institucijas, klaidinga manyti jas galint savarankiškai atsilaikyti.
Kultūrinę diplomatiją suprantu kaip bene svarbiausią šalies prisistatymą tarptautinėje arenoje. Kultūros žmonės yra tie, kurie paveikiausiai ir įtraukiausiai pasakoja pasauliui apie mus.
Mes, kultūros lauko žmonės, ginsime kultūros institucijas, nes laikome tai savo pilietine pareiga. Gyvendami Italijoje galime stebėti vietos politinį procesą ir kur link veda pradinis abejingumas, atsiribojimas, „tai manęs neliečia“. Kultūra liečia mus visus.
Ko reikia, kad požiūris į kultūrą pasikeistų iš esmės, kad pagaliau būtų tinkamai vertinami ir gerbiami kultūros sektoriaus atstovai. Gal šis jų vieningas susitelkimas išties buvo labai pribrendęs, galintis įkvėpti drąsos ir kitiems?
Kultūros laukas yra be galo margas ir įvairus, ne visi esame tiesiogiai ar iš dalies pavaldūs ministerijai, daugelis dirba pagal individualias veiklas ir laikinas sutartis. Pati šiuo metu einu kultūros tarybos ekspertės pareigas ir Literatūros tarybos prie ministerijos atsistatydinimas man be galo skaudus.
Manau, kad atviroji visuomenės dalis ir taip puikiai supranta kultūros svarbą ir būtinybę, jiems nieko aiškinti nereikia. Jaučiame jų palaikymą ir bendrystę. Man liūdna, o kartais ir baugu dėl tų, kurie atvirai džiūgauja dėl šitos tragedijos, kitaip to pavadinti negaliu, ir menkina kultūrininkų darbą. Kita vertus, ko tikėtis, kai patys politiniai lyderiai demonstruoja viešą panieką.
Kokie Tavo tolimesni kūrybiniai planai?
Pažadu, kad visai netrukus pasirodys daug gerų, stipraus turinio itališkų knygų istorinės atminties ir žmogaus teisių tema, bet išduoti dar negaliu!
