Vilnietė Aistė Kairionis jau penkerius metus gyvena tarp dviejų šalių, reguliariai leisdama vasaras bei ilgesnius laikotarpius savo namuose Toskanos kalnuose, netoli Florencijos. Pandemijos metu priimtas sprendimas įsigyti antruosius namus Italijoje A. Kairionis atvėrė duris į italų kultūros pažinimą – pašnekovė šiuo metu laisvai kalba itališkai, sukūrė tokį artimą ryšį su kaimynais, kad bendri pietūs ir susibūrimai vasarą tapo savotiška tradicija. Italijos ir joje sutiktų draugų paskatinta pašnekovė praėjusį lapkritį Lietuvoje, Vilniaus Halės turguje atidarė specializuotą Toskanos vyno ir itališko alyvuogių aliejaus parduotuvėlę. „Italai jau nuo pirmų dienų buvo smalsūs, kvietė pietauti. Jiems įdomu, kur ta Lietuva, klausė daug dalykų apie Lietuvą“, – pasakojo Aistė. Portalui ITLIETUVIAI.IT ji sutiko atvirai papasakojo, kodėl pasirinko nuo masinio turizmo miestų nutolusius Italijos kalnus, ką būtina žinoti prieš atvykstant ir kodėl norint įgyvendinti savo svajonę, nereikia būti milijonieriumi.

Greta Gailevičiūtė

ITLIETUVIAI.IT

Kaip nusprendėte įsigyti būstą Italijoje ir kuo patraukė būtent Toskanos regionas? 

Mes nusipirkome namą per COVID–19 pandemiją. Situacija buvo labai neaiški. Ir mes galvojome, kad jei turėtume namus kitoje šalyje, tai net ir aplinkos pakeitimas nebūtų toks atstumiantis. Italija pasirodė kerinti, o Toskaną pasirinkome dėl labai patrauklios geografinės padėties. Taip pat regione palankus mikroklimatas, kuris yra optimalus visus metus. Vasara nėra labai karšta kaip, kad Pietuose, o šiaurėje man asmeniškai per šalta, per panašus su Lietuva klimatas. Tai norėjau aukso vidurio ir iš tikrųjų Toskana yra tas aukso vidurys.  

Visgi maisto korta irgi žaidė – aš labai mėgstu gaminti, mėgstame skaniai valgyti, o Toskana tikrai yra apie maistą, apie gerus natūralius produktus ir šioje kovoje kiti regionai vis tik buvo žemiau. Taip pat lėmė ir nekilnojamo turto kainos. Sutinku, kad jos nėra pietų Italijos kainų rėžyje, nes ten gerokai pigiau, bet ir nėra tokios dirbtinai sukeltos kaip šiaurėje, kur daug kas atvažiuoja užsidirbti.  

Italija tuo ir yra nuostabi, nes turi ką pasiūlyti visiems pagal kiekvieno biudžetą ir norus. Jeigu turi nedidelį biudžetą ir pasiryžti užsiimti renovacija, gali nusipirkti nedidelį sklypą su sandėliuku už 10 tūkst. eurų.

Savo būstą įsirengėte savarankiškai. Pasidalinkite, kaip kilo mintis remontuoti būstą patiems ir kaip sekėsi įsirengti namus?

Darymas patiems yra mūsų kaip ir „pasidaryk pats“ projektas. Vieni prie senų automobilių krapštosi, kiti daržuose, o mums namo remontas nesukėlė neigiamų emocijų ir pykčių. Mes mėgstame krapštytis ir mums iš pradžių tikrai buvo sportinis interesas nuvažiuoti ir vis ką nors patobulinti, bet tai nebuvo iš finansinės pusės, labiau toks kaip gyvenimo projektas.

„Italija tuo ir yra nuostabi, nes turi ką pasiūlyti visiems pagal kiekvieno biudžetą ir norus. Jeigu turi nedidelį biudžetą ir pasiryžti užsiimti renovacija, gali nusipirkti nedidelį sklypą su sandėliuku už 10 tūkst. eurų“, – A. Kairionis.

Lietuviai lyginant su italais yra labai nagingi. Retas vyras, kuris nesugebėtų elektros prasivesti ar elementarių darbelių pasidaryti, nes mes tiesiog įpratę daug ką pasidaryti patys. Paveikslui pakabinti mes kaip italai tikrai brigados nekviečiame. O jie įpratę ką nors samdyti – kiekvienai operacijai, kiekvienai procedūrai, kai kas nors sugenda ar sulūžta. 

Bet darbo kultūroje ir kokybėje tai tikrai nėra tokių aukštų standartų kaip Lietuvoje. Jei pas mus labai preciziškai turi sueiti kampas į kampą, tai italų standartai žemesni. Jie nepergyvena, kad truputį kreiva ir neapsikrauna, nusiteikia, kad pripras. 

Įdomus dar vienas niuansas buvo – visus baldus, visą įrangą aš supirkau iš antrų rankų, iš „skuduryno“. Čia didelė antrinė rinka labai kokybiškų, geros būklės daiktų iš antrų rankų. Kaip aš sakau, pažiūrėk, ką išmeta lietuviai. Mes dar prie konteinerių atsikratome tik tais senais sovietiniais baldais, tomis senos virtuvės sovietinėmis taburetėmis. 

O italai turi labai daug iš kartos į kartą perduotų dalykų, kurių tiesiog niekam nebereikia. Ir yra toks modelis, kad tvariai atsikratyti ir paskui leisti kitiems apsipirkti. Nes butai ir namai yra parduodami didžiąja dalimi be baldų. Tu nusiperki tuščią, pliką ir tada ten lipdai.  

„Man bendravimas yra pamatinis mano poreikis – turėti aplink save bendruomenę, patikimus žmones“, – A. Kairionis.

Italai nesiekia uždirbti. Pavyzdžiui, gali rasti ir kašmyrinį paltą už dvidešimt eurų, šilkinę palaidinę už eurą – jiems svarbu, kad daiktas kažkur toliau keliautų. 

Prieš atvykstant į Italiją nusprendėte mokytis italų kalbos. Kas lėmė tokį sprendimą?

Bendravimas man yra pamatinis poreikis – turėti aplink save bendruomenę, patikimus žmones. Kai mes pradėjome domėtis nekilnojamuoju turtu Italijoje, aš pradėjau lengvai su programėle, savarankiškai mokytis. Bet kai reikalai pakrypo ties tuo, kad jau tikrai perkame, tuomet iškart pradėjau mokytis su italų kalbos mokytoju. 

Italų kalbą mokiausi dvejus metus. Aš galbūt praleidau renginius, galbūt kur nors nesudalyvavau. Bet tas pamokų lankymas, namų darbų darymas, savarankiškas darbas vėliau davė rezultatų. Ir dėka mokytojo dabar kalbu laisvai, be akcento – išsilaikiau visus egzaminus, mano lygmuo C1. 

Daugelis užsieniečių mano, kad čia galima išsiversti ir be italų kalbos, užtenka tik mokėti kalbėti angliškai. Remiantis jūsų patirtimi, ką suteikia kalbos mokėjimas svečioje šalyje?  

Taip, tu gali egzistuoti ir be italų kalbos – apsipirkti prekybos centre tau jos taip pat nereikia. Bet tuomet tu gauni tik labai mažą dalį pačios Italijos patirties. Bet aišku, reikia nepamiršti to, kad imigrantai traukia imigrantus. Lietuviai prie lietuvių kaip magnetai.  

„Nuo egzistavimo iki gyvenimo pilnais plaučiais tave ir skiria kalbos mokėjimas“, – A. Kairionis.

Žiūrėk, tu per lietuvę agentą nusiperki butą, tau jau nulis pastangų. Dabar girdėjau, kad Italai jau bėga iš Skalėjos, nes lietuvių tiek, kaip ir Anglijoje. Tu gali nueiti į parduotuvę, į kirpyklą, kur net tos kalbos mokėti nereikia. Tai kur motyvacija? Tiesiog patogu. Bet užsidarymas nuo italų bendruomenės yra ir klaida, nes tuomet tu gyveni savo tokioje stovykloje.

Man, pavyzdžiui, bendravimas su kaimynais yra tai, dėl ko aš grįžtu. Galbūt ne dėl kalnų, ne dėl parodų, bet dėl žmonių. Ir aš manau, kad jei nekalbėčiau itališkai, tų žmonių mano gyvenime irgi nebūtų. Bet vėlgi net ir tas pagrindinis (angl. basic) lygis padėjo su kaimynais užmegzti pirminį kontaktą. Nuo egzistavimo iki gyvenimo pilnais plaučiais tave ir skiria kalbos mokėjimas.  

Kuo italai skiriasi nuo lietuvių? Gal pastebėjote kokias nors bendras tendencijas?  

Man Italija yra apie žmones, visų pirma, apie maistą ir veiklų įvairovę. O italai labai atviri, labai socialūs ir draugiški. Mums, atvykusiems iš Lietuvos, iš pradžių buvo įtaru. Tai ko jau jie čia taip siūlo tą pagalbą? Lietuvoje taip yra, kad jeigu kažkas kažką tau pasiūlo, tai paskui iš tavęs irgi prašo.  

Tuo tarpu italai jau nuo pirmų dienų buvo smalsūs, kvietė pietauti. Jiems įdomu, kur ta Lietuva, klausė daug dalykų apie Lietuvą. Mane nustebino italų paslaugumas – štai, pavyzdžiui, vakare mes užsidarėme duris ir tik girdime kaimynė bar, bar, bar duris atidarė, į virtuvę įėjo ir sako: pagaminau vakarienę, paragaukit ir sakykit, ar buvo skanu. 

Kaimynų yra tik vasarnamis ir didysis veiksmas prasideda maždaug nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Mes su visais ir kai Lietuvoje būnu bendraujame, turiu siųsti nuotraukas iš Lietuvos, sniego būtinai turiu parodyti. Na ir vis tiek parašau, kad ateinančią savaitę atskrendam ir jau visi žiūriu atvyksta. 

„Italai jau nuo pirmų dienų buvo smalsūs, kvietė pietauti. Jiems įdomu, kur ta Lietuva, klausė daug dalykų apie Lietuvą“, – A. Kairionis.

Sako mes atvažiuosime kelis daiktus paimti, nors šiaip nei imtų, nei važiuotų. Bet nori pasimatyti, kartu papietauti. Ir toks paslaugumas, gerumas užkrečia. Todėl praėjusį lapkritį paskatinta vietinių italų Vilniaus senamiestyje, Halės turguje atidariau nedidelę vyno ir aliejaus parduotuvę. Tai jeigu Lietuvoje, draugai ir pažįstami truputį skeptiški buvo, tai italai labai domėjosi, skatino, kad viskas gerai bus. Taigi, šiuo metu vystau tokį itališką versliuką.  

Kokie itališkos buities bei kultūros ypatumai jus nustebino?  

Pastebėjau, kad čia, skirtingai nei Lietuvoje, yra daug įvairių nišinių parduotuvėlių. Pas mus labiau prekybos centrai, didžiulės tinklinės parduotuvės. O čia jos įrengtos pirmame namo aukšte. Tokia kaip gyvatėlė įvairių tipų parduotuvių arba maisto prekių vietų. 

Taip yra todėl, nes Italijoje dominuoja „one man show“ – vieno žmogus verslas. Iš pradžių mane kažkiek vargindavo, kad kiekvieno produkto aš turiu eiti į atskirą parduotuvę. Pavyzdžiui, jei reika mėsos, tai aš turiu eiti į mėsos parduotuvę. Jeigu dešros, tai turiu eiti į dešrų parduotuvę. Kol dar su visais pasikalbi tai pusės dienos ir nėra. 

Iš kitos pusės svarbu nepamiršti, kad Italijoje moterys dažnai nedirba. Vyro vertė čia matuojama pagal piniginės storį – jeigu vyras uždirba pakankamai, kad moteris gali neiti į darbą, tai čia yra lygis. Tai gal moterys ir turi laiko eiti iš parduotuvės į parduotuvę.  

Aš bandžiau sugalvot, ar yra kažkas, kas mane Italijoje erzina ir neįmanoma priprasti. Tai turbūt būtų jų pietų pertrauka, kai viskas dvyliktą valandą užsidaro ir atsidaro ketvirtą valandą.  

„Bandžiau sugalvot, ar yra kažkas, kas mane Italijoje erzina ir neįmanoma priprasti. Tai turbūt būtų jų pietų pertrauka, kai viskas dvyliktą valandą užsidaro ir atsidaro ketvirtą valandą“, – A. Kairionis.

Taip yra, nes karšta. Bet vėlgi, kovo mėnesį temperatūra tikrai nepakyla taip aukštai. Kovo mėnesį kaip ir Lietuvoje čia su striukėmis visi vaikšto. Tai kodėl užsidaro? Nes tokia tradicija. 

Galbūt turite patarimų svarstantiems persikelti ar įsigyti vasarnamį Italijoje? 

Manau svarbiausias patarimas būtų atsiminti, jog ką galima nupirkti šiandien, to jau negalėsi padaryti rytoj, nes lygiai taip pat ir Italijoje kainos kyla. Todėl jeigu sėkla kažkur galvoje pasėta, reikia imtis veiksmų. 

Mano tikslas ir yra parodyti, kad jeigu turi svajonę, nebūtina būti milijonieriumi. Draugės Skalėjoje nusipirko butą, nes pardavė kažkokį sodo sklypą Šiaulių rajone. Tad galima palyginti šiuos dalykus – ar butukas Skalėjoje, ar sodo namelis Šiaulių rajone.  

Čia yra didysis Italijos stebuklas – kiekvienam pagal poreikius ir pagal kišenę. Pavyzdžiui, trenerė nusipirko mažą butuką už dvidešimt tūkstančių ir per kiekvienas atostogas kai turi laisvo laiko vyksta ten. Tai jai ši investicija seniai atsipirko.