Tūkstantmetį menančio Venecijos karnavalo magija skleidėsi ir per pandemiją
Venecijos karnavalas yra vienas tų įvykių, kurį, sakoma, būtina pamatyti bent kartą gyvenime: (su)žadinantis nostalgiją, melancholiją, perkeičiantis įprastą kasdienybės tvarką – suteikiantis jai magiškumo ir spalvingumo. Tačiau šiemet įžymusis karnavalas buvo kitoks – kaip ir dauguma šių dienų renginių persikėlė į virtualią erdvę. „Nebuvo kito pasirinkimo, nebent iš viso nieko nedaryti, tad kaip alternatyva buvo nuspręsta organizuoti virtualų Venecijos karnavalą“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo žurnalistas ir rašytojas Alberto Toso Fei, daugelio knygų apie Veneciją autorius bei vienas iš karnavalo vedėjų. Įspūdžiais pasidalino ir gražiausios 2020–2021 metų Marijos titulo laimėtoja Mara Stefanuto bei italų pora, pelniusi gražiausios karnavalo kaukės titulą.
Kristina Janušaitė-Valleri
Turų vadovė Venecijoje
ITLIETUVIAI.IT
Neįprastas Karnavalo formatas
Venecijos karnavalo skleidžiamą magiją sunku aprašyti žodžiais. Tuomet visas romatiškasis, kanalų vagojamas miestas tampa teatru po atviru dangumi, į kurio vyksmą įsitraukia ne tik vietiniai gyventojai, bet ir miesto svečiai, atklystantys pasigėrėti šiuo ypatingu reginiu iš įvairiausių pasaulio kampelių. Geografinė miesto erdvė karnavalo metu tarsi prasiplečia – įgauna platesnį mastelį ir kitokią dimensiją.
Šiemet pandemija pakeitė žymiausio pasaulyje karnavalo ritmą, tačiau jis įvyko. Nors Šv. Morkaus aikštė atrodė neįtikinamai tuščia be didžiulės scenos, dekoracijų ir po ją šurmuliuojančios tūkstantinės minios, vis tik šimtmečius menančias tradicijas renginys savo neįprastu, skaitmeniniu, formatu patraukė ne tik Italijos, bet ir užsienio publikos dėmesį: tiesiogines šio renginio transliacijas per televiziją ir socialinius tinklus buvo galima stebėti iš įvairių pasaulio šalių.
Neatsitiktinai pasirinkta karnavalo tema – „Tradizionale, Emozionale, digitale“ (iš it. Tradicinis, emocijas keliantis, skaitmeninis), atspindinti svarbiausius šių metų renginio elementus bei realijas. Pasak Alberto Toso Fei, vadinamojo Venecijos naratoriaus, šventė, nors ir persikėlė į virtualią erdvę, neprarado savo tradiciškumo bei savitumo.
Tiesiogines transliacijas papildė karnavalo istorijos – vaizdo pasakojimai, pavadinimu „Venecija: tarp istorijos, mito ir pasilinksminimo“, pakvietę atrasti svarbiausius renginio protagonistus – menininkus, tradicinių amatų kūrėjus, galiausiai – vietoves, susijusias su šia venecijietiška fiesta, trykštančia gyvybe bei gaivališkumu.
Karnavalo kilmė ir erdvė
Nors pirmą kartą Venecijos karnavalas oficialiai paminėtas 1094 m. dožo Vitale Falier dokumente, jo ištakos siekia kur kas senesnius, A. Toso Fei manymu, greičiausiai – romėnų saturnalijų laikus.
Tai buvo išskirtinis periodas, skirtas vien tik pramogoms, visuotinio atsipalaidavimo metas, kai viskas leidžiama: prisidengus kauke pasišaipyti iš valdžios ir aristokratijos, išlieti savo nepasitenkinimą, nusivylimą.
Senovės laikais Venecijos karnavalas trukdavo apie 6 mėnesius: prasidėdavo spalio pradžioje ir užsibaigdavo Pelenų trečiadieniu, paversdamas miestą nesibaigiančių linksmybių vieta: kiemuose ir gatvelėse aidėdavo muzika, vykdavo performansai, šurmuliuodavo persirengėliai, o visos šventės kulminacija laukdavo Šv. Morkaus aikštėje.
Šių dienų karnavalas tęsiasi maždaug porą savaičių, tačiau karnavalo karštinė įslenka į miesto gatves kur kas anksčiau (bent savaitę ar porą iki oficialios jo pradžios, pasirodant frittelle, galani – tipiškiems karnavalo saldumynams kepyklėlių vitrinose), nepastebimai auga, kyla kaip acqua alta (it. potvynis), užliedama le calli (venec. dialekt. gatvės) euforija ir atkurdama praeities prisodrintą magišką atmosferą.
Venecija – metamorfozės virtuozė, kuri savo apogėjų pasiekia karnavalo metu. Suyra įprasta kasdienybės tvarka, užleisdama vietą šventiškam šurmuliui, apimančiam visą miesto kūną ir panardinanti jį į margaspalvių kaukių bei linksmybių sūkurį, įgaunantį kulminaciją Šv. Morkaus aikštėje, pagrindinėje karnavalo lokacijoje.
Šiemet karnavalas decentruotas – iš pagrindinės miesto aikštės perkeltas į Venecijos kazino būstinę – Ca‘ Vendramin Calergi rūmus, įsikūrusius šalia Didžiojo kanalo. A. Toso Fei atskleidė, kodėl pasirinkta būtent ši lokacija ir kokios paslaptys slypi už Ca‘ Vendramin Calerghi rūmų sienų.
„Visų pirma dėl praktinių motyvų, nes šiame pastate yra gera studija, tinkama filmuoti įvairius renginius, – pasakojo rašytojas, – taigi Venecijos karnavalą šiemet kūrė maždaug 50 žmonių komanda, įskaitant techninį personalą, vedėjus, garbės svečius ir menininkus. Nors transliacijų metu žiūrovams neteko pamatyti įžymiojo kazino erdvės, tik studiją, bet visgi jie aiškiai žinojo, kur vyksta veiksmas“.
Renesanso stiliaus rūmai apipinti įvairių paslapčių ir legendų. Viena iš jų susijusi su pastato fasade esančiu lotynišku moto, būdingu šventykloms: „Non nobis Domine, non nobis, sed nomini tuo da gloriam“ (iš lot. Ne mums, Viešpatie, ne mums, bet tebūna garbinamas tavo vardas).
Pasak Venecijos naratoriaus A. Toso Fei, XVI a. pirmoje pusėje Ca‘ Vendramin rūmus buvo paveldėję trys broliai Grimani Calergi, kurie būtent šiame pastate žiauriai nužudė savo priešą, kitos kilmingos ir garsios venecijiečių šeimos atstovą – Francesco Querini.
„Pats miesto kūnas inspiruoja užsidėti kaukę, prarasti savo visuomeninį vaidmenį, tapti kitu, kad tuo pat metu, savitu būdu, atrastum save, savo gilesnę tapatybę,“ – A. Toso Fei.
Žmogžudystei išaiškėjus Grimani Calergi buvo ištremti iš Šviesiausios Venecijos respublikos teritorijos, į kurią po daugelio metų pavyko sugrįžti sumokėjus nemažą išpirką. Palikuonys, norėdami atsiriboti nuo jų šeimos lydinčios dėmės, rūmų fasade iškalė minėtą epigrafą.
Ca‘ Vendramin Calergi ne kartą buvo apsistojęs ir R. Vagneris, kur 1883 m. mirė. Šiame istoriniame pastate įrengtas muziejus, skirtas vokiečių kompozitoriaus atminimui.
Mascareri ir tipiškos venecijietiškos kaukės
Venecijos metamorfozę dar labiau sustiprina gatves ir aikštes užplūstantys persirengėliai. Ištrykšta ryškios karnavalo spalvos, skleidžiasi naujos, neįtikimos formos.
„Pats miesto kūnas inspiruoja užsidėti kaukę, prarasti savo visuomeninį vaidmenį, tapti kitu, kad tuo pat metu, savitu būdu, atrastum save, savo gilesnę tapatybę,“ – pastebi A. Toso Fei.
Kaukės – vienas iš ryškiausių ir spalvingiausių karnavalo akcentų, kurių gamybos ištakos siekia XIII a. Tuo užsiimdavo vadinamieji mascareri (iš it. kaukių meistrai), nuo XVI a. turėję savo atskirą statutą – mariegola, reglamentuojantį jų darbo specifiką.
Viena įdomiausių kaukių, A. Toso Fei teigimu, yra Bauta, kurią dėvėdavo tiek vyrai, tiek moterys, vadinamoji unisex kaukė, kas to meto visuomenėje buvo retas reiškinys.
Mascareri, oficialiai pripažinti kaukių meistrai, gamindavo jas iš papjė mašė, dekoruodami įvairiomis spalvomis, kaspinais, audiniais ir brangakmeniais. Dar ir dabar tarp gausybės kičinių kaukių galima atrasti ir autentiškų, padarytų tradiciniu būdu.
Tradicinės venecijietiškos kaukės, pasak A. Toso Fei, yra tos, kurios išsivystė iš commedia del arte – Pantalone ir Colombina. Pantalone reprezentuoja šykštų ir mėgstantį skųstis venecijietį pirklį, tuo tarpu Colombina – Arlekino, kitos karnavalo kaukės, kilusios iš Bergamo miesto, žmoną, kuriai įkyriai rodo dėmesį Pantalone.
Viena įdomiausių kaukių, A. Toso Fei teigimu, yra Bauta, kurią dėvėdavo tiek vyrai, tiek moterys, vadinamoji unisex kaukė, kas to meto visuomenėje buvo retas reiškinys, nes kaukės gana griežtai buvo skirstomos į vyriškas ir moteriškas.
Atskiro dėmesio verta ir kaukė Dottore della Peste (iš it. Maro daktaras), išsirutuliojusi, skirtingai nei anksčiau minėtos kaukės, iš tikro istorinio konteksto – tam tikro tipo kaukė (ilgas baltas snapas dengiantis visą veidą, paliekant skyles, tarsi akiniai padengtas, tik akims bei horizontalų pjūvį pačiame snape, į kurį dėdavo įvairias vaistines smilkstančias žoleles, kad išfiltruotų įkvepiamą ir iškvepiamą orą ir kad būtų išvengta užsikrėtimo, o visas kūnas buvo uždengtas ilgu, žemę siekiančiu juodu apsiaustu), kuri buvo naudojama XVII a. maro gydytojų.
Šių dienų karnavalo metu galima pamatyti ne tik commedia dell‘arte personažų bei vilkinčių XVIII a. istoriniais kostiumais, bet ir modernių kaukių, reprezentuojančių įvairius istorinius, kultūros veikėjus, įkūnijančių filmų, meno, literatūros herojus.
Daniele ir Gabriella Pons patikina, nepaisant to, jog šiųmetis karnavalas buvo virtualus, vis tik išgyveno stiprias emocijas, džiaugsmą.
Vienas iš svarbiausių Venecijos karnavalo momentų – Gražiausios kaukės konkursas, į kurį dalyviai susirenka iš įvairių pasaulio šalių, neretai dauguma jų šiame kaukių šou dalyvauja ne vienerius metus ir kostiumus jam kuria ištisus mėnesius.
Šių metų Gražiausios kaukės konkurse specialųjį prizą laimėję Daniele ir Gabriella Pons jau beveik dešimtmetį varžosi kaukių rinkimuose, o į Veneciją atvyksta iš Turino miesto. Šiam ypatingam renginiui jie yra pristatę 17-ojo šimtmečio kostiumus, įvairių pasakų, mitų veikėjus. Šiemet pora įkūnijo literatūros herojus – Cyrano ir Rossana personažus, kurių idėja išsirutuliojo iš pandeminės situacijos.
„Priverstinis atstumas ir sunkumai palaikant įprastus ryšius tarp žmonių įkvėpė mus įvertinti meilės galią, pasireiškiančią per žodį ir poeziją, praaugančius bet kokius fizinius apribojimus,“ – sakė konkurso nugalėtojai.
Daniele ir Gabriella Pons patikina, nepaisant to, jog šiųmetis karnavalas buvo virtualus, vis tik išgyveno stiprias emocijas, džiaugsmą, nes bet kuriuo atveju dalyvavimas Gražiausios kaukės konkurse yra neįkainojama patirtis. Ne tik dėl galimybės pademonstruoti savo meno kūrinį, bet ir dėl žiuri įvertinimų, atsižvelgiant į įvairius, taip pat techninius, sukurtos kaukės aspektus.
Venecijietiškos fiestos kulminacija
Dėl pandeminės situacijos šiemet karnavale buvo ir daugiau permainų: programa pakoreguota bei atsisakyta kai kurių tradicinių elementų, kaip Volo dell‘Angelo (iš it. Angelo skrydis). Ši tradicija siekia XVI a. ir atnaujinta 2001 m., o Angelo skrydžiui parenkama praėjusių metų gražiausios Marijos titulo laimėtoja, kuri nuo Šv. Morkaus varpinės bokšto lynu nusileidžia į pagrindinę miesto aikštę.
Festa delle Marie, Marijų šventė, – istorinis įvykis, perimtas iš Venecijos, Šviesiausios Respublikos, laikų. Marijomis vadintos neturtingos merginos, kurių po keletą karnavalo periodu atrinkdavo iš kiekvieno lagūnos miesto kvartalo ir kurioms didikai bei dožas skirdavo kraitį būsimoms vestuvėms.
„Tai perėjimo ir apmąstymų laikas, kviečiantis sustoti, reflektuoti, kad kitąmet Venecijos karnavalas išsiskleistų visu savo grožiu“, – A. Toso Fei.
Šiuolaikinės karnavalo Marijos – dvylika jaunų merginų, kasmet pretenduojančių į gražiausiosios titulą. Viduramžiškus ir Renesanso laikų kostiumus joms kuria ir siuva Venecijos istorinių kostiumų ateljė dizaineriai ir meistrai. Laimėtoja paskelbiama per paskutinįjį karnavalo renginį. Jai patikima kitų metų šventės inauguracija.
Šiųmetinio karnavalo kulminacija kaip tik ir buvo 2020–2021 m. Marijos išrinkimas, kurios titulą laimėjo 24 m. Mara Stefanuto.
„Kai sužinojau, jog laimėjau, išgyvenau stiprias emocijas; esu labai laiminga, nes reprezentuoti Veneciją ir karnavalą tokiu būdu yra išskirtinė proga, kartu tai ir asmeninis pasiekimas, pareikalavęs nemažai pastangų, ryžto“, – išgyvenimais dalijosi konkurso nugalėtoja, prisipažinusi šiek tiek nerimaujanti dėl kitąmet būsimo Angelo skrydžio.
A. Toso Fei pabrėžia: nepaisant sudėtingos šių metų situacijos, Venecijos karnavalas negali numirti, todėl įvyko, nors ir neįprastu, virtualiu būdu.
„Tai perėjimo ir apmąstymų laikas, kviečiantis sustoti, reflektuoti, kad kitąmet Venecijos karnavalas išsiskleistų visu savo grožiu“, – sakė kitų metų karnavalo jau laukiantis venecijietis.
