Home / BENDRUOMENĖ  / Turine įsikūrusi Aurelija: kodėl rugpjūtį į Italiją verčiau nevykti ir kokie stereotipai klaidingai taikomi visiems italams?

Turine įsikūrusi Aurelija: kodėl rugpjūtį į Italiją verčiau nevykti ir kokie stereotipai klaidingai taikomi visiems italams?

Turine su vyru ir vaikais gyvenančią Aureliją Orlovą į Italiją nuvedė šeimyninės aplinkybės. Su mylimuoju susipažinę Lietuvoje, kurį laiką jie skraidė vienas pas kitą, kol galiausiai viską pasvėrusi Aurelija nusprendė persikelti į Italiją. 7-erius metus šioje šalyje gyvenanti lietuvė papasakojo, kas iš pradžių stebino labiausiai ir kodėl rugpjūtį šią šalį patartų aplenkti.

Ugnė Jonaitytė
lrt.lt

Gyvenimas tarp dviejų šalių

Aureliją Orlovą Italijoje, ko gero, žino daugelis čia gyvenančių tautiečių. Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkė, viena iš virtualios lituanistinės mokyklos Italijoje įkūrėjų, aktyvi, entuziazmu spinduliuojanti tautietė sukasi įvairiose lietuviškose veiklose.

Aurelija LRT.lt portalui pasakoja, kad būdama Lietuvoje neturėjo planų gyvenimą kurti užsienyje. Viskas pasikeitė, kai Turine gyvenanti draugė į gimtinę atvyko paviešėti su kolegomis. „Vienas iš tų kolegų ir tapo mano vyru“, – juokiasi pašnekovė.

„Nevykau geresnio gyvenimo ieškoti, žinau, kad ir taip gerai Lietuvoje gyventi“.

Iš pradžių jie skraidė vienas pas kitą. Aurelija pasakoja vykdavusi į Italiją vos kelioms dienoms – atskrisdavo kartu pavakarieniauti, o kitą dieną grįždavo į Vilnių. Prabėgus metams nusprendė, kad laikas ieškoti kitokio sprendimo.

„Svarstėme visus variantus: ar kraustytis į kitą šalį, ar į Lietuvą, ar į Italiją. Galiausiai aš, galima sakyti, padariau staigmeną. Dar nebuvome apsisprendę, bet turėjau atvykti Naujiesiems į Italiją. Tada atvykau ir pasakiau, kad viską susitvarkiau ir čia persikelsiu“, – pasakoja tautietė.

Susiderinusi galimybę dirbti nuotoliniu būdu Lietuvos įmonėje, Aurelija sako namais vadinusi tiek Lietuvą, tiek Italiją. Tiesa, susilaukus vaikų ir vėliau prasidėjus pandemijai, į Lietuvą atvykti nebuvo galimybės, tačiau dabar pašnekovė ketina vėl dažnai lankytis tėvynėje ir gyventi tarsi tarp dviejų šalių.

Lietuvė pažymi, kad sprendimas persikelti į Italiją nebuvo spontaniškas. Save planuotoja vadinanti pašnekovė sako nebūtų galėjusi mesti darbo, todėl viską pasvėrė ir susidėliojo.

„Negalėčiau būti nuo kažko priklausoma. Visą gyvenimą turėjau pasirūpinti savimi ir nejaukiai jausčiausi, jei kažkas mane išlaikytų. Nusileidau ne dėl to, kad man labai patinka Italijoje gyventi, nors, aišku, šilta ir taip toliau, bet tiesiog mano vyras turi muzikos grupę.

Jam persikrausčius į kitą šalį, būtų reikėję atsisakyti daug daugiau negu man. Tai aš buvau lanksti, apskritai save laikau lanksčia, kad galėčiau gyventi bet kur“, – pasakoja Aurelija.

„Negali pritaikyti stereotipų visai Italijai“

7-erius metus Italijoje gyvenanti Aurelija pažymi, kad persikėlus į šią šalį teko priprasti prie tam tikrų itališkų subtilybių. Pavyzdžiui, kad italai masiškai atostogauja rugpjūčio mėnesį.

„Pietūs čia – šventas laikas“.

„Pavyzdžiui, visa įmonė išeina atostogų ir nedirba. Net jeigu nenori eiti atostogų, tenka. Žinoma, yra sričių, kur dirbama su užsienio klientais, vykdomi projektai, tuomet keli darbuotojai pasilieka, bet, jei visi klientai Italijoje, tai nėra prasmės dirbti, nes ir jie atostogauja.

Rugpjūtį užsidaro ir restoranai, todėl apskritai Italijos rugpjūtį geriau išvengti – ne tik labai karšta, bet ir daug kas uždaryta. Geriausia poilsiauti rugsėjį – italams jau per šalta, mums – kaip tik, o paplūdimiai pustuščiai“, – juokiasi lietuvė.

Teko priprasti ir prie to, kad pietūs čia – šventas laikas, vadinasi, taip pat niekas nedirba. „Mes, lietuviai, esame įpratę per pietus neretai ir kokius reikalus susitvarkyti, pavyzdžiui, apsilankyti banke, o Italijoje to padaryti negali“, – sako Aurelija.

Vis dėlto ji pabrėžia, kad vyraujančius stereotipus apie italus – esą jie mėgsta vėluoti, yra labai triukšmingi ir plepūs – neteisinga taikyti visos Italijos mastu. Pasak lietuvės, Šiaurės Italijoje gyvenantys žmonės labai skiriasi nuo pietiečių.

„Negali pritaikyti stereotipų visai Italijai. Tie komunikabilūs italai, kurie mėgsta siestas, dažniausiai gyvena Pietų Italijoje. Ten realus stereotipas ir dėl vėlavimų, ir šeimoje kitokios tradicijos. Pavyzdžiui, į moteris ten labai atsižvelgiama, bet įprasta, kad jos labiau rūpintųsi šeima, nedirbtų. Dėl to yra daug nesutarimų su mūsų lietuvaitėmis, kurios išteka už Pietų italų. Žinoma, tai nėra taisyklė, nes kiekvienoje šalyje yra visokių žmonių.

Vis dėlto pastebėjau, kad Pjemonte, kur aš gyvenu, italai charakteriu labai panašūs į lietuvius. Jie mėgsta dirbti, yra santūresni, drovesni. Jei Pjemonte rasi kokį plepų italą, tai dažniausiai paaiškės, kad jis kilęs iš kokios Kalabrijos ar Pietų Italijos“, – pasakoja Aurelija.

Lietuvybę puoselėja ir bendruomenėje, ir namuose

Dar prieš priimdama sprendimą persikelti į Italiją, Aurelija Lietuvoje lankė italų kalbos kursus, iškart atvykusi prisijungė ir prie lietuvių bendruomenės Italijoje, tapo ir Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininke. „Pamatė, kad esu labai aktyvi, paklausė, gal norėčiau į pirmininkes ir sako, kad nepasigailėjo“, – juokiasi pašnekovė.

Per pandemiją virtualią lituanistinę mokyklą kartu su kita Italijoje gyvenančia lietuve Elze Simonkevičiūte-Di Meglio įkūrusi Aurelija lietuvybę aktyviai puoselėja ne tik bendruomenėje, bet ir šeimoje.

Nors turi tiek lietuviško, tiek rusiško kraujo, širdies kalba vadina būtent lietuvių kalbą. Ja ir kalba su vaikais, o rusiškai jiems dainuoja. Aurelija pažymi, kad ji nuo vaikystės visada vertino tai, ką turi, todėl ir į Lietuvą žiūri vadovaudamasi būtent tokiu požiūriu.

„Nevykau geresnio gyvenimo ieškoti, žinau, kad ir taip gerai Lietuvoje gyventi (juokiasi). Išvykau dėl šeimyninių aplinkybių. Apskritai daugelio Italijos lietuvių yra būtent tokia priežastis – tai nėra darbo imigrantai, jie dažniausiai į Italiją atkeliauja dėl šeimos arba dėl studijų“, – sako pašnekovė.

Lietuvės teigimu, mintimis ir darbais ji visada yra gimtojoje šalyje, o geografinio atstumo nesureikšmina. Tiesa, atvykusi į Lietuvą sako vis pagalvojanti, kaip čia gera, bet grįžti visam laikui su šeima nesvarsto.

„Aš matau save Italijoje. Bet mes planuojame ir Lietuvoje nusipirkti butą, turėti gyvenamąją vietą abejose šalyse. Čia atvykę su vaikais mes daug kur nuvažiuojame, nueiname, keliaujame į gamtą, Lietuva jiems atrodo kaip pasakų šalis.

Mano ketverių vyresnėlis gyvena skraidydamas, jam tai yra natūralu, o ir apskritai esame tokia keliaujanti šeima“, – šypsosi Aurelija.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI