Home / AKTUALIJOS  / Ukrainos lietuvių Kalėdos – tarp bombų, bet su pergalės viltimi

Ukrainos lietuvių Kalėdos – tarp bombų, bet su pergalės viltimi

Ukrainoje likęs būrelis lietuvių bendruomenės narių Kalėdas pasitinka su širdies skausmu ir viltimi, kad žiaurus karas greitai pasibaigs Ukrainos pergale. Nepaisant to, kad vietoj įprastų fejerverkų šiemet girdės bombų sprogimus, jie žada kukliai paminėti šventes, nors nežino kaip tai pavyks. Ar skambant jau įprastiems oro pavojaus signalams neteks slėptis nuo raketų smūgių? Ar okupantams nuožmiai naikinant svarbiausius infrastruktūros objektus, nebus dingusi elektra ir šildymas, o gal ir vanduo? Ukrainos lietuviai sako negalintys to numatyti, todėl prie Kalėdų stalo susės tik su artimiausiais. Prieš Kalėdas lietuvių bendruomenės narius Ukrainoje pasiekė ir dovanos – kitų šalių lietuvių suaukota būtiniausia pagalba. Prisidėti prie aukos ir taip padėti Ukrainos lietuviams išbūti šią sunkią žiemą kviečia ir Pasaulio lietuvių bendruomenė.

Neringa Budrytė
ITLIETUVIAI.IT

Sunkiausia – prie fronto linijos

Būtent per Kūčias, gruodžio 24-ąją, sueis 10 mėnesių kai Rusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą. Nuo vasario 24-osios šalį paliko milijonai karo pabėgėlių, kai kurie jų sugrįžo, nors ši žiema Ukrainai bus ypatingai sunki. Negausi Ukrainos lietuvių bendruomenė per karą taip pat išsibarstė, tačiau bent trečdalis bendruomenės narių nusprendė laukti pergalės bombarduojamuose miestuose nepaisant pavojaus ir laukiančių iššūkių.

Arčiausiai fronto linijos esančios, pusiau okupuotos Zaporižės srities lietuvių draugijos pirmininkė Regina Baltušytė-Falkevič, vadovaujanti draugijai nuo 1995-ųjų, viliasi, kad per Kalėdas čia pasilikusioms lietuvių šeimoms pavyks susitikti, nors tai labai rizikinga.

„Pusė mūsų srities okupuota, Zoporižė, kurioje gyvenu nėra užimta, tačiau fronto linija vos už 40 km nuo mūsų. Kaip aš sakau, – visai prie tvoros. Iš mūsų lietuvių liko čia 7 šeimos, tarp jų ir aš“, – Regina Baltušytė-Falkevič.

„Žiūrėsim, kokia bus padėtis, nes dabar elektros pas mus duoda po tris valandas. Tris valandas būna, šešias – nebūna, o jeigu koks ekstra įvykis, tai gali nebūti ir 6 valandas. Taip kad susirinkti labai sudėtinga, o susirenkam visada pas mane. Aš planuoju visus sukviesti, bet nežinau, kaip pavyks, – sako Ukrainoje likusi lietuvė. – Pusė mūsų srities okupuota, Zoporižė, kurioje gyvenu, nėra užimta, tačiau fronto linija vos už 40 km nuo mūsų. Kaip aš sakau – visai prie tvoros. Iš mūsų lietuvių liko čia 7 šeimos, tarp jų ir aš. Buvau nusprendusi, kad niekur nevažiuosiu, nors giminės Lietuvoje labai ilgai skambino ir kvietė. Taip ir gyvenam – su raketomis, su sirenomis, su širdies skausmu.“

Regina pasakoja, kad rugsėjį ir spalį jų miestas buvo stipriai bombarduojamas, daug raketų nukrito ir miesto centre, tarp gyvenamųjų namų. Lapkritį okupantams ėmus taikytis į šilumos, elektros tinklus, teko išmokti gyventi be kartais net pusei paros dingstančios elektros ir kitų patogumų. Netoliese – ir daug nerimo kelianti rusų kontroliuojama didžiausia Ukrainos atominė elektrinė. Lietuvė sako prie nuolatinių oro pavojų jau pripratusi, o rytais dėkojanti, kad praėjo dar viena naktis.

„Su šviesa pas mus labai didelės problemos, mes po 12-13 valandų sėdėdavom be šviesos, be apšildymo. Kai kurie rajonai būdavo ir be vandens. Dabar apšaudymai irgi būna, bet mūsų kariai saugo mus, matyt, techniką labai gerai gauna, nes numuša labai daug raketų. Prieš pusę valandos vėl buvo sirena, – atsidūsta Zoporižės lietuvių draugijos pirmininkė. – Per tuos oro pavojus aš sėdžiu namuose. Na, kur tu nulėksi, kol apsirengsi. Kada labai šaudo – kai rugsėjį viskas aplink dundėjo – tai vadovaujiesi tuo dviejų sienų principu. Aš jau niekuo nesiskundžiu, tik laukiu, gal kada ryte atsikelsim ir pasakys, kad visas šitas siaubas pasibaigė.“

Sulaukė tautiečių pagalbos

Našle prieš 10 metų tapusi lietuvė sako, kad tokiais kritiniais momentais vienai būna ypač sunku. Jai padeda netoliese gyvenantis sūnus Donatas, dažnai susiskambina ir vienas kitą stipriai palaikantys, kone šeima tapę vietiniai lietuviai.

„Su lietuviais bendraujam, vasarą buvom susirinkę – darėm cepelinus. Dabar išsidalinome powerbankus, kuriuos, padedant JAV lietuviams, atvežė ambasada (LR Ambasada Ukrainoje – aut. past). Labai ačiū jiems. Mums tie pakrovėjai labai reikalingi, nes kartais žiūri į telefoną, o ten kelios dalytės belikę, labai baisu būna likti be ryšio, – stengdamasi sulaikyti ašaras kalba Ukrainos lietuvė. – Bet, ačiū dievui, mes visi sveiki, gyvi, tik su truputėlį jau pagedusia nervų sistema.

Dabar laukiam – frontas vis tiek turi pajudėti. Aš tų karinių dalykų nesuprantu, bet manau, kad valdžia ir kariškiai žino ką daro, todėl tikimės, kad ir mūsų sritį išgelbės. Berdianske yra dvi didelės šeimos lietuvių, o jie okupacijoje, su jais jokio ryšio nėra. Dar pavasarį šnekėjome, o dabar… širdį dėl jų skauda.“

„Ryšys mums labai svarbus dalykas, todėl išsikrovus telefonui powerbankas labai reikalingas. Kai pirmą mėnesį buvo Kyjivas apsuptas praktiškai visiškai, tai buvo labai svarbu, kad galėtumėm informuoti, pasakyti, kas vyksta, ir su giminėmis susiekti, pranešti, kad esi gyvas sveikas, nes maža kas gali atsitikti“, – Dalia Makarova.

Nikopolio lietuvių draugiją įkūręs Aleksandras Žukaitis taip pat liko netoli fronto linijos. Pro savo buto Nikopolyje, esančio šalia Dnepro upės, langus Aleksandras mato okupantų užimtą teritoriją, tačiau čia užsuka tik trumpam. Pasilikti bute būtų per daug pavojinga.

„Apšaudo mus per Dneprą kiekvieną dieną, bet kol kas laikomės. Būna baisu, naktį nežinai, kur tos raketos nukris. Daug žmonių išvažiavo iš miesto, aš likau Nikopolyje. Žmona Lenkijoje, ten šiuo metu gydosi vėžį, nes turi giminaičių. Vienas sūnus neįgalus išvyko su žmona, o kitas gyvena netoli Nikopolio, kaime. Keturios lietuvių šeimos yra Nikopolyje, viena moteris išvyko į Vokietiją, o kiti liko čia. Mano butas name, kuris stovi priešais okupuotas teritoriją, todėl išsikrausčiau pas sūnų, atvažiuoju ten tik pasižiūrėti ir išvažiuoju, nes baisu, nesaugu“, – pasakoja Aleksandras.

Jis džiaugiasi, kad vis dar turi darbą, o apie šventes tikina per daug negalvojantis: „Kaip sutiksim Kalėdas? Nežinau, gal sėdėsime visi be elektros. Sunku ką ir planuoti, nes naktį laukiam ryto, o ryte laukiam vakaro, bet, dėkui dievui, laikomės. Per televiziją sako, kad šitas karas truks ilgai, kiti metai parodys, kada bus pabaiga. Gal pavasarį pergalę turėsime.“

Svarbiausia – išgyventi žiemą

Nedidelės Ukrainos lietuvių bendruomenės siela, ranką ant pulso laikanti bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova skaičiuoja, kad prasidėjus karui Ukrainoje liko trečdalis lietuvių bendruomenės narių, tai yra maždaug 150. Sunkiausia, pasak Dalios Makarovos, šiuo metu tiems, kurie gyvena arčiausiai fronto linijos, ten apšaudoma dažniausiai.

Tačiau su iššūkiais tenka susidurti ir likusiems Kyjive ar kituose miestuose, nes elektros, šilumos, vandens tiekimas stringa visur. Nors gyventojai turi elektros atjungimo grafikus, po intensyvesnių bombardavimų ji išjungiama neplanuotai ir ilgam. Dalia Makarova sako, kad per beveik metus trunkančio karo mėnesius žmonės daug ko išmoko. Žino net kaip apskaičiuoti, kada lauks raketų lietus.

„Tada kaip tik pas mus nebuvo elektros 30 val. tai sakė: galim be elektros, be vandens, be šilumos, bet tik ne prie rusiškos taikos. Žmonės pasiryžę iškentėti viską“, – Dalia Makarova.

„Jei bus taip, kaip dabar, tai dar galima išsilaikyti, nes grafikas atjungimų yra, gali pasiplanuoti. Telefoną pasikrauni, kai yra šviesa, kažką pasigamini, jeigu negali išsisiurbti, tai gali išsiplauti. Žmonės prisitaiko. Žinai, kurios parduotuvės užsidaro, kai šviesos nėra, žinai, kurios parduotuvės turi generatorius. Išsisuki, nes o kaip kitaip, – apie kasdienybės iššūkius karo akivaizdoje pasakoja Dalia Makarova. – Žmonės apsipratę, nebelabai reaguojam į tuos oro pavojus. Skaičiuojame, kad savaitė praėjo, nuo masinio bombardavimo gali būti 10 dienų. Matyt, renka raketas, tai yra numatomi, prognozuojami žingsniai, kuriuos galima nuspėti ir tada kitaip reaguoti.“

Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė sako, kad gyvenimas negali sustoti. Todėl gruodžio 19-ąją, šv. Mykolojaus dieną Kyjive uždegta labai kukli, tik 12 metrų aukščio Kalėdų eglutė, apšviesta elektros generatoriaus.

„Žmonės nepasiduoda. Buvau Kyjivo nenugalimumo centre, kuris įrengtas gaisrinėje, ten yra bevielis interneto ryšys, karšta arbata, spalvinimo priemonės vaikams. Žmonės visi geranoriški, niekas nesipiktina visiškai. Tada kaip tik pas mus nebuvo elektros 30 val. tai sakė: galim be elektros, be vandens, be šilumos, bet tik ne prie rusiškos taikos. Žmonės pasiryžę iškentėti viską. Sako, kad mes galime, blogiau – mūsų kareiviams. Daug lijo, todėl stepių rajonai virto tokia koše. Kai žiūri pro langą ir matai, kad lyja, pirma galvoji, kaip ten sekasi mūsų kareiviams? Tad laukiam, kaip išganymo, šalčio. Tada technika gali geriau pravažiuoti, nes dabar stringa“, – viliasi Dalia Makarova.

Kalėdas paminės kukliai

Ukrainai nusprendus pirmą kartą Kalėdas švęsti su katalikais visame pasaulyje, tai yra gruodžio 25-ąją, Kyjive likę lietuvių bendruomenės nariai nesirinks švęsti kartu, nes tai būtų per daug pavojinga. Dalia Makarova sako, kad prie Kalėdų stalo lietuviai susės šeimose, bandydami susikurti bent kuklią šventinę atmosferą net jei nebus elektros, o vietoj šviesos teks degti žvakę ar jungti diodinę lempą.

„Yra momentų, kurie pradžiugina. Pavyzdžiui, bendruomenės nariai gavo labai gražią dovaną. Pinigus paaukojo JAV lietuviai, nupirko Seimo narė Dalia Asanavičiūtė su savo komanda, o ambasados autobusiukas iš Lietuvos atvežė powerbakus. Diodines lempas su transformatoriais, kurios pasikrauna ir galima naudoti apie 8-10 val., reikia dar užsakyti, nes su jomis yra problema. Iš tiesų, ryšys mums labai svarbus dalykas, todėl išsikrovus telefonui powerbankas labai reikalingas. Kai pirmą mėnesį buvo Kyjivas apsuptas praktiškai visiškai, tai buvo labai svarbu, kad galėtumėm informuoti, pasakyti, kas vyksta, ir su giminėmis susiekti, pranešti, kad esi gyvas sveikas, nes maža kas gali atsitikti“, – už gautą paramą dėkoja Dalia Makarova.

Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas sako, kad oficialių duomenų, kiek Lietuvos piliečių prasidėjus karui liko Ukrainoje nėra, nes ambasadoje registruotis jie neprivalo. Pasak diplomato, pagal oficialią statistiką iki vasario 24-osios Ukrainoje gyveno 2000 Lietuvos piliečių. Daug jų išvyko patys, kai kuriems padėjo ambasada, kiti – jau grįžo, nors situacija šalyje labai sudėtinga.

„Mane labiausiai stebino pradžioje, dabar jau nebestebina, iš už tai „ačiū“ Putinui, kad jis taip suvienijo tautą. Dėl to nekyla abejonių, kad jie laimės. Turime mes padėti, bet jie tikrai laimės“, – Valdemaras Sarapinas.

„Didžiausia problema dabar yra energetinis puolimas, kai tenka gyventi be elektros, o tada nėra interneto, kai kur nėra ir vandens. Vieną kartą 22 val. neturėjome vandens ir ambasadoje, pajutome ką tai reiškia. Geriamo vandens atsargų turėjome, o paprasto – ne. Tai lygiai tą patį jaučia ir lietuviai, kurie čia liko. Labai džiugu, kad jais rūpinasi kitų šalių Lietuvos išeiviai.

Neseniai buvau Vilniuje, nes buvo Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininko Ruslano Stefančiuko vizitas Lietuvoje, taip pat trišalė Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos parlamentinė asamblėja. Buvau susitikęs su Seimo nare Dalia Asanavičiūtė, parsivežėme lietuviams daug pagalbos, įdėjo pakrovėjų ir kitų dalykų. Svarbiausias dalykas dabar ir yra išgyventi tą energetinį puolimą“, – pabrėžia Valdemaras Sarapinas.

Lietuvos ambasadorius buvo pirmasis diplomatas nuvykęs į išlaisvintą Chersoną ir ten iškėlęs Lietuvos vėliavą prie iš naujo atidaryto Lietuvos garbės konsulato.

„Iš viso Lietuva turi 14 garbės konsulatų Ukrainoje, esam lyderiai. Chersone mūsų garbės konsulato patalpos nebuvo subombarduotos, todėl nuvažiavau, kartu su gubernatoriumi iš naujo iškėlėme Lietuvos vėliavą, atidarėm konsulatą. Jausmas – labai dvilypis. Miesto centrinėje aikštėje žmonės šoka, dainuoja, skanduoja „Slava Ukrainy“, o šalia – ilgiausios išsidriekusios eilės maisto, kurį veža centralizuotai, talonams gauti. Elektros nėra, vandens nėra.

Mane labiausiai stebino pradžioje, dabar jau nebestebina, iš už tai „ačiū“ Putinui, kad jis taip suvienijo tautą. Net ir rytinė Ukraina taip susivienijo, kad neįtikinėta. Man tai unikalus dalykas. Dėl to nekyla abejonių, kad jie laimės. Turime mes padėti, bet jie tikrai laimės“, – Ukrainos pergale neabejoja Lietuvos ambasadorius.

Padėti Ukrainos lietuviams išgyventi šią sudėtinga žiemą galima pervedant aukas į Italijos lietuvių bendruomenės Romoje sąskaitą:

IT45H0200803284000103242321

Bankas: UniCredit

SWIFT: UNCRITMMXXX

Gavėjas: Comunità lituana in Italia

Mokėjimo paskirtis: PARAMA UKRAINOS LIETUVIAMS

Aukas Ukrainos lietuviams iki 2023 m. sausio 6 d. taip pat renka ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė.

Paaukoti galima: https://plb.lt/donate/ (norint auką atlikti kortele, rinkitės PayPal opciją, kurioje suteikta galimybė pasirinkti mokėjimo kortelę neregistruotiems PayPal naudotojams). Visos šventiniu laikotarpiu į PLB sąskaitą surinktos lėšos bus skirtos Ukrainoje gyvenantiems lietuviams įsigyti pirmojo būtinumo prekių ir reikmenų.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI