Home / ITLIETUVIAI.IT  / Vilniuje antrą kartą susitikę išeivijos rašytojai: mums labai reikia paprasto bendrystės jausmo

Vilniuje antrą kartą susitikę išeivijos rašytojai: mums labai reikia paprasto bendrystės jausmo

Antrasis Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas Vilniuje po trejų metų pertraukos vėl subūrė po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvių kilmės rašytojus, rašančius ne tik lietuviškai, bet ir užsienio kalbomis, bei savo kūryba įprasminančius lietuviškosios tapatybės svarbą. Į diasporos rašytojų suvažiavimą susirinko dvi dešimtys dalyvių iš 15-os šalių: Australijos, Meksikos, Italijos, Prancūzijos, JAV, Jungtinės Karalystės ir kt. Egzodo kūrėjų indėlis lietuvių literatūrai visada turėjo ypatingą svarbą. Tokio pobūdžio renginiai naudingi tiek patiems išeivijos autoriams, tiek Lietuvoje gyvenantiems, nes suteikia galimybę geriau suprasti diasporos rašytojo identitetą ir lietuvių literatūros gimimo užsienyje procesus. Apie suvažiavimo iššūkius bei įspūdžius portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja šio išskirtinio renginio organizatoriai bei jame dalyvavę rašytojai iš Vilniaus parsivežę bendrystės jausmą, neišdildomus prisiminimus ir kūrybinį įkvėpimą.

Kristina Janušaitė-Valleri
ITLIETUVIAI.IT

Nuo Meksikos iki Australijos

Birželio 28-30 dienomis į antrąjį Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą Vilniuje vėl susirinko rašytojai, literatūrologai, vertėjai, į jau tradicija tampantį renginį suvažiavę net iš tolimiausių pasaulio kampelių: Meksikos, Australijos, Nyderlandų, Prancūzijos, JAV, Airijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Kipro, Kanados, Belgijos ir Italijos.

II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą nuspręsta rengti 2022-aisiais – tokiu būdu paminint ir Lietuvos rašytojų sąjungos 100-mečio jubiliejų. 

Tam tikra prasme, tai – sugrįžtuvės: vieniems į gimtąjį, kitiems – į tėvų ar senelių kraštą, kad nenutoltų, priartėtų, kad ryšys su Lietuva stiprėtų ne tik per kūrybą, bet ir per gyvai patiriamą santykį su protėvių žeme bei vieniems su kitais.

„Pirminis organizatorių tikslas buvo surankioti po pasaulį pasklidusius plunksnos brolius ir seseris, su jais susitikti, susipažinti su jų kūryba ir integruoti ją į šiuolaikinę lietuvių literatūrą“, – J. Caspersen.

Ne atsitiktinai šiam renginiui specialiai išleistos pasaulio lietuvių rašytojų antologijos „Egzodika II“ (sud. Žydronė Kolevinskienė) fil rouge – tolstanti/artėjanti Lietuva. Įžodinta. Įasmeninta.

Pirmąją suvažiavimo dieną nuskambėjusi Rašytojų sąjungos pirmininkės B. Jonuškaitės Augustinienės mintis: „Kas tie šiuolaikiniai diasporos rašytojai?“ (at)veda prie antologijų „Egzodika“ ir „Egzodika II“, fiksuojančių užsienyje gyvenančių lietuvių autorių kūrybą bei (už)gimstančią naują – pasaulio lietuvių rašytojo tapatybę. 

Pats žodis EGZODIKA – naujadaras, 1-osios sudarytojų „sumeistrautas“ iš dviejų graikiškos kilmės žodžių: egzotika (gr. exōtikos – svetimas, svetimšalis) ir egzodas (gr. exodus – išėjimas). 

Suvažiavimo ištakos ir iššūkiai

Vilniuje, Petro Vileišio rūmuose įsikūrusiame Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur vasaros karščių nepabūgę į suvažiavimo atidarymą rinkosi rašytojai ir kiti svečiai, skambėjo daug minčių kaip diasporos rašytojai gali prisidėti prie lietuvybės išsaugojimo išeivijoje. Pabrėžtas dialogo tarp išeivių ir Lietuvos valdžios institucijų trūkumas, išreikštas susirūpinimas, kad būtų rimtai atsižvelgiama į diasporos kultūrinę galią. 

„Susipažinti su rašytojais, jų kūryba, užsienio šalyse kuriamos lietuvių literatūros panorama ir procesais yra nepaprastai naudinga literatūros tyrinėtojams“, – A. Martišiūtė-Linartienė.

Šio išskirtinio renginio idėjos autorė ir viena iš iniciatorių – penktai kadencijai išrinkta PLB Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen.

„Pirminis organizatorių tikslas buvo surankioti po pasaulį pasklidusius plunksnos brolius ir seseris, su jais susitikti, susipažinti su jų kūryba ir integruoti ją į šiuolaikinę lietuvių literatūrą“, – apie Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo ištakas portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja J. Caspersen. 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) direktorė Aušra Martišiūtė-Linartienė sako, kad tokie renginiai ypatingai svarbūs literatūros mokslui, nes padeda pažinti diasporos kūrėjus.

„Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai tyrinėja šiuolaikinę Lietuvoje ir svetur kuriamą literatūrą, todėl susipažinti su rašytojais, jų kūryba, užsienio šalyse kuriamos lietuvių literatūros panorama ir procesais yra nepaprastai naudinga literatūros tyrinėtojams“, – sako viena iš suvažiavimo organizatorių A. Martišiūtė-Linartienė.

Nepaisant entuziazmo, įdėtų pastangų, prasmingų keliamų tikslų bei mokslinių interesų, suvažiavimo rengėjoms teko patirti ir iššūkių. Kultūros tarybai nusprendus neskirti finansavimo būsimam renginiui, reikėjo skubiai ieškoti kitų rėmėjų, o suvažiavimo likimas buvo pakibęs ant plauko.

„Ką gi, nenuleidome rankų ir toliau dirbome. Labai džiugu, kad atsirado dosnus rėmėjas, Antanas Šakinis, kuris finansavo suvažiavimo dalyvių maitinimą, o antologijos „Egzodika II“ išleidimą – Lietuvių Fondas. Suvažiavimą parėmė ir J. Caspersen, ir visos jį organizavusios įstaigos: Pasaulio lietuvių bendruomenė, Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos rašytojų sąjunga, M. Mažvydo biblioteka bei renginio partneriai (Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namai, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vytauto Kasiulio dailės muziejus, Rašytojų klubas)“, – organizaciniais sunkumais dalijasi B. Jonuškaitė Augustinienė. 

Kas tie šiuolaikiniai diasporos rašytojai?

Dalis antologijoje „Egzodika II“ pristatomų rašytojų yra gerai pažįstami Lietuvos skaitytojui, kiti – mažiau. Nors visi autoriai labai skirtingi, vieni gimę ir gyvenantys ne Lietuvoje, kiti dėl įvairių priežasčių apsisprendę gyventi užsienyje, bet visus juos vienija lietuviškos tapatybės teigimas, (at)skleidimas. 

Šis renginys suburia ne tik rašančius lietuviškai, bet ir lietuvių kilmės autorius, kuriančius užsienio kalbomis. Viena tokių – Teksase gimusi lietuvių kilmės rašytoja Milda De Voe (tikroji pavardė – Milda Motekaitis).

„Rašau tik anglų kalba. Kūrybinį rašymą studijavau Kolumbijos universitete, Niujorke, kur gyvenu ir vadovauju nedidelei ne pelno siekiančiai organizacijai, padedančiai rašytojams išlikti kūrybiniame kelyje susilaukus vaikų. JAV įprasta, jei turi vaikų, mesti kūrybinę karjerą.  Apie tai rašau negrožinės literatūros vadove „Knyga ir kūdikis“, kurį galima rasti mano svetainėje mmdevoe.com. Tikiuosi iki metų pabaigos išleisti romaną, kurio veiksmas vyksta sovietinėje Lietuvoje“, portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja M. De Voe.

„Rašymas yra vienišas darbas, o rašymas svetur, ne savo kalbinėje aplinkoje, gali būti pažymėtas dar didesnės atskirties ženklu. Kiekvienas mūsų, kuriančių svetur, tą „ten būti čia“ rebusą sprendžiame savaip“, – A. Cicėnaitė.

Savo kūrybą diasporos plunksnos meistrai pristatė dvejuose autorinės kūrybos skaitymo vakaruose, tradiciškai vykusiuose bohemiškomis legendomis apipintuose Rašytojų sąjungos rūmuose. Savo kūrybą čia skaitė G. Bleizgys (Lietuva), R. Baublytė Kaufmann (Šveicarija), S. Petraškaitė-Pabst (Vokietija), D. Staponkutė (Kipras), K. Janušaitė-Valleri (Italija), A. Šileika (Kanada), P. Jaskunas (JAV), V. Kava (JAV), V. Aušra (JAV), A. Matulevičiūtė (Prancūzija), R. Kochanauskaitė-Raižienė (Airija), J. O. Vitkutė (Meksika). 

Kiekvieno diasporos kūrėjo stilius savitas, turintis ir lietuviškos, kartu ir kultūros, kurioje gyvenama, elementų. Visa susipynę į vientisą teksto audinį.

„Dalyvavimas Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime man reiškė nuostabią galimybę įkvepiantiems susitikimams ir susipažinimą su lietuvių rašytojais, kurių kūryba yra daugiau ar mažiau įtakota kultūros tos šalies, kurioje jie gyvena ir kuria, “ – pastebi Jungtinėje Karalystėje kurianti poetė Judita Grublienė.

Kitos kultūros įtaką svetur gyvenantiems autoriams mini ir Vokietijoje gyvenanti rašytoja Jutta Noak: „Kažkieno žodžiai, jog „tai, kas gyvenime svarbiausia, ateina ne iš mūsų, bet į mus…“ labai ryškiai nusako kitos šalies įtaką žmogaus kūrybiškumui. Svetur gyvenantys menininkai kaupia patirtį, bet susidurdami su kitos šalies kultūra išlaiko savo dvasinį paveldą, atribodami savąją tapatybę nuo svetimos šalies kultūros normų bei kultūros elementų“. 

Kaip nenutolti nuo skaitytojų ir kolegų?

Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje suvažiavimo dalyvių pageidavimu įvyko susitikimas su Lietuvos leidėjų asociacijos atstovais. Jame aptartos problemos, susijusios su diasporos rašytojų kūrybos leidyba. Nors pastaruoju metu išleidžiama daugiau užsienio lietuvių knygų, tačiau nemažai susitikimo dalyvių teigė, kad visgi sunku rasti leidėją.

Rašytoja Akvilina Cicėnaitė iš Australijos sako, kad yra ir kitų sunkumų, pavyzdžiui, geografinis atstumas, apsunkinantis knygų sklaidą.

„Akivaizdžiausias iššūkis gyvenant svetur – knygų sklaidos galimybės. Gyvenu labai toli nuo Lietuvos, grįžtu vieną, daugiausia, dukart per metus. Nuo skaitytojų skiria ir tūkstančiai kilometrų, ir skirtingos laiko juostos. Neišvengiamai prarandu galimybę dalyvauti gyvai vykstančiuose literatūros renginiuose, susitikti su skaitytojais“, – pabrėžia A. Cicėnaitė.

Pasak kūrėjos, rašytojams svarbu susitikti ne tik su savo skaitytojais. Galimybė pasimatyti ir susipažinti su kitais diasporos plunksnos broliais taip pat labai naudinga.

„Rašymas yra vienišas darbas, o rašymas svetur, ne savo kalbinėje aplinkoje, gali būti pažymėtas dar didesnės atskirties ženklu. Kiekvienas mūsų, kuriančių svetur, tą „ten būti čia“ rebusą sprendžiame savaip. Tad išties tokie susitikimai – kartu ir proga prisiliesti prie kito patirties bei istorijų, ir tuo jie praturtina“, – įspūdžiais dalijasi rašytoja A. Cicėnaitė.   

„Man asmeniškai šis susitikimas tarsi prabudino žodžius, kurie buvo apmirę pandemijos metais“, – pabrėžia J. O. Vitkutė.

Suvažiavimo metu užsimezgusiais ryšiais bei prabudusiu kūrybiniu įkvėpimu džiaugiasi ir iš Meksikos atvykusi žurnalistė ir rašytoja Jolanta Ona Vitkutė. Kaip ir pirmajame, prieš trejus metus įvykusiame Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime, Vilniuje buvo jaučiama kolegiška, atvira atmosfera, daugelį paskatinusi naujiems kūrybiniams sumanymas.

„Laikas, diskutuojant apie skirtingas įvairių šalių kultūrines tradicijas, rašymo subtilybes, gamtos grožį, ar net skirtingų kraštų patiekalų skonį, prabėgo tarsi akimirka. Mes, vienišiai, skrebinantys savo kompiuteriais prie rašomųjų stalų, nepastebėjome kaip pralėkė trys dienos – nuo ryto iki vakaro kartu. Atrodo, jog tas šiltas ryšys, užsimezgęs tarp mūsų dar pirmojo suvažiavimo metu, vis stiprėja, užkrėsdamas ir aplinkinius dvasinės bendrystės nuotaikom. Man asmeniškai šis susitikimas tarsi prabudino žodžius, kurie buvo apmirę pandemijos metais“, – portalui ITLIETUVIAI.IT pabrėžia J. O. Vitkutė.

„Ne aš viena pastebėjau ypatingai nuoširdžią atmosferą, nors, tiesą sakant, žmonių bendravimas – didžioji paslaptis. Ją, manau, lengviau įmintų idealistai, svajotojai; jų šiame susibūrime buvo dauguma“, – pasakoja rašytoja J. Noak.

Egzodo rašytojų indėlis

Į suvažiavimo programą įtraukta plati kultūrinė, pažintinė dalis. Svečiai lankėsi Prezidentūroje, apžiūrėjo parodas Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose, V. Kasiulio muziejuje, M. Mažvydo bibliotekoje, kurioje buvo surengta per pastaruosius porą metų diasporos rašytojų išleistų knygų ekspozicija.

Paskutinį suvažiavimo vakarą visi vėl rinkosi į Rašytojų klubą, kur vyko renginio uždarymas: susitikimas su Lietuvos rašytojų sąjungos nariais bei antroji autorinės kūrybos skaitymų dalis. Ore tvyrant atsisveikinimo nuotaikoms savo tekstus skaitė J. Noak (Vokietija), M. De Voe (JAV), J. Grublienė (JK), R. Sagė (Nyderlandai), I. Valentinaitė (Lietuva), J. Vaitkė (Airija), A. Valenta (Lietuva), R. Ordo (Lenkija), J. Vilkevičiūtė (Lietuva), M. Šaknienė (Lietuva), N. M. Šerniūtė (Nicole Rainey) (JAV). 

„Per tokius renginius atrandama, giliau patiriama pati Lietuva. Per rašančius žmones Lietuva pasaulyje plečiasi iki Australijos, Meksikos, JAV, daugybės Europos šalių“, – A. Martišiūtė-Linartienė.

Rašytoja Vilma Kava iš Čikagos sako, kad suvažiavimą būtų praturtinusi ir diasporos rašytojų diskusija, nes tokių išskirtinių progų išsikalbėti išeivijos kūrėjai turi labai mažai.

„Žvelgiantiems į mus iš Lietuvos, mes priklausome vienai kategorijai – Egzodo rašytojai. Bet jeigu žvilgsnio vektorius nukreipsime vienas į kitą, mes galime būti konkurentai, kovojantys dėl žinomumo, galime pūstis, jausdami asmeninės vertės svorį, ar galime tapti palaikančiais ir įkvepiančiais kūrybai kolegomis. Nepaprastai vertinu, kad trys suvažiavimo dienos mus suartino draugiško dalijimosi linkme. Rašytojai ir poetai yra žodžio žmonės, jiems reikia išsikalbėti. Jungianti diskusija bent tarp savęs būtų turėjusi liekamąją vertę. Jeigu tokią diskusiją girdėtų išeivius kuruojančios institucijos ar projektus remiančios tarybos – būtų buvę dar geriau,“ – pabrėžia V. Kava.

Lieka tikėtis, kad rasis institucijų, kurios rimtai atsižvelgtų į diasporos profesionaliosios kultūros poreikius. Tokio pobūdžio renginiai svarbūs tiek patiems autoriams, tiek Lietuvoje gyvenantiems – artimiau susipažinti su užsienyje gyvenančiais lietuvių kūrėjais, pažįstamais galbūt tik iš tekstų ar fragmentiškos informacijos, geriau suprasti svetur vykstančius lietuvių literatūros procesus bei diasporos rašytojo, kaip tokio, identitetą. 

„Per tokius renginius atrandama, giliau patiriama pati Lietuva. Rašytojai rašo ne tik lietuvių kalba, atvykimas į suvažiavimą tampa susitikimu su protėvių kraštu, kalba. Per rašančius žmones Lietuva pasaulyje plečiasi iki Australijos, Meksikos, JAV, daugybės Europos šalių“, – tokių susibūrimų būtinybę portalui ITLIETUVIAI.IT pastebi LLTI direktorė A. Martišiūtė-Linartienė.

„Mums labai reikia to paprasto bendrystės jausmo – kad visi esame atėję iš tų pačių Lietuvos kaimų ir miestų, kad vis dar kalbame ta pačia kalba ir dažniausiai dar vis ja rašome arba bent jau su Lietuva susijusiomis temomis. Taip mes krauname bendrą, nepakartojamą, labai margą, labai vertingą kultūrinį kraitį ateities kartoms“, – B. Jonuškaitė-Augustinienė.

Renginyje ne kartą nuskambėjo tiek organizatorių, tiek ir pačių dalyvių ištarta mintis, kad daugelis diasporos rašytojų yra tarsi Lietuvos kultūros ambasadoriai šalyse, kuriose dabar gyvena. 

„Žinau, ką reiškia žvelgti į Tėvynę iš tolo. Juk pati tą patyriau, nes esu gimusi ir augusi Lenkijoje, Seinų krašte ir į Lietuvą visada anuomet žiūrėjome kupini nostalgijos. Paskui teko išvykti iš gimtinės ir pajusti atvirkštinį jausmą – kai esi toli nuo savo namų, nuo artimųjų. Todėl labai gerai suprantu tai, ką kalba užsienyje gyvenantys rašytojai. /…/

Mums labai reikia to paprasto bendrystės jausmo – kad visi esame atėję iš tų pačių Lietuvos kaimų ir miestų, kad vis dar kalbame ta pačia kalba ir dažniausiai dar vis ja rašome arba bent jau su Lietuva susijusiomis temomis. Taip mes krauname bendrą, nepakartojamą, labai margą, labai vertingą kultūrinį kraitį ateities kartoms. Tame kraityje svarbią vietą užims ir antologijos: „Egzodika“ ir „Egzodika II“, – praėjus jau antrajam Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimui portalui ITLIETUVIAI.IT sako Rašytojų sąjungos pirmininkė B. Jonuškaitė-Augustinienė.

Skaitydama „Egzodika II“ nejučia prisimenu renginy sutiktus rašytojus, užsimezgusias pažintis (tą liudija ir įrašai vieni kitiems antologijoje – galbūt tai taps dar viena tradicija?), mūsų pašnekesius prie kavos puodelio ar vaišių stalo, pasivaikščiojimus Vilniaus gatvelėmis, patirtą vienybės jausmą – atmintys, mozaikos fragmentai, įsirašantys ir į mano lietuviškai itališkos ir viceversa (liet. atvirkščiai) kasdienybės (kon)tekstus.

Viršelio nuotr. autorius Vygaudas Juozaitis

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI