Žemaičių vyskupo amžino poilsio vieta Monte Rua Kamaldulių ereme
Paduvą Šiaurės Italijoje ir jos apylinkes pamėgę Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikai čia vykdavo ne vien piligrimystės ar studijų prestižiniame universitete tikslais, bet ir stiprinti fizinės bei dvasinės sveikatos. Garsas apie netoli šio miesto trykštančius gydomuosius vandenis nuo seno buvo plačiai pasklidęs. O kur dar pažangus universiteto medicinos fakultetas, ligų gydymo vaistiniais augalais išmanymas (jiems auginti ir tyrinėti 1545 m. įsteigtas Paduvos botanikos sodas). Būtent dėl pašlijusios sveikatos į Paduvą 1614 m. atvyko ir Žemaičių Vyskupas Mikalojus Pacas (1570–1624), čia praleidęs paskutiniuosius 10 gyvenimo metų ir atgulęs amžinojo poilsio.
Giedrė Rutkauskaitė
ITLIETUVIAI.IT
Mikalojus Pacas – garsiojo Vyskupo Merkelio Giedraičio (1536–1609) įpėdinis – Žemaičių ganytoju tapo 1610 m. Akademiko Stasio Ylos teigimu, jis buvo ramios prigimties, tikinčiųjų reikalais rūpinosi uoliai, pamokslavo ir rašė lietuviškai. Jėzuitų vienuolių padedamas M. Pacas organizavo viešas misijas liaudžiai, stengėsi, kad Evangelija pasiektų ir atokiausius Vyskupijos kampelius, rūpinosi naujų bažnyčių statyba,rėmėKražių kolegiją.
Sėkmingą veiklą Vyskupas turėjo nutraukti, susidūręs su kaulų liga, kurios gydymui reikėjo švelnesnio klimato. Sveikatą gerinti gydytojai patarė Italijoje, kur jis ir išvyko 1614 m. Manoma, kad Vyskupas gydėsi terminiais vandenimis, trykštančiais Euganėjų kalvų (it. Colli Euganei) šalia Paduvos papėdėje.
Greitai fizinei būklei nepagerėjus, 1618 m. M. Pacas atsisakė vyskupijos ir liko gyventi Paduvoje, kur mirė. Teigiama, kad jo kapas randasi Euganėjų kalvose įsikūrusiame kamaldulių (katalikų vienuolių ordinas, susikūręs apie 1012 m. Italijoje, Camaldoli vietovėje) ereme.
Ne kartą teko lankytis minėtose kalvose, žavinčiose savo žalia ramybe. Ne kartą iš toli teko žvelgti ir į Monte Rua kalvos viršūnėje įsikūrusį paslaptingą kamaldulių eremą, tačiau niekada netoptelėjo mintis, kad ten galėtų būti palaidotas Žemaičių Vyskupas. Kaip gi neaplankyti jo kapo!
Ėmėme ruoštis kelionei. Žinojome, kad broliai kamalduliai eremitai gyvena klauzūroje, tad nusprendėme vienuolyną pamatyti bent iš išorės.
Serpentinais užkilome į Monte Rua kalvą, automobilį palikome netoli už kryžiumi pažymėto posūkio esančioje stovėjimo aikštelėje, šalia vartų į eremo teritoriją, o iš ten – dar geras pusvalandukas ramaus ėjimo miško apsuptu vingiuotu keliu.
Jo pabaigoje – pasitiko galinga mūrine siena „įrėmintas“ kryžiaus kelias. Sekdami kryžiaus kelio stotis, atėjome prie vienuolyno kiemo vartų, už kurių – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios fasadas ir vakarėjanti saulė.
Po pirmojo apsilankymo prie vienuolyno ramybės nedavė mintis bent akies krašteliu žvilgtelti į bažnyčios vidų, įsitikinti, ar tikrai ten palaidotas Mikalojus Pacas.
Telefonu susisiekus su broliais kamalduliais, jie maloniai patvirtino, kad vienuolyne išties esama vyskupo Mikalojaus Paco epitafijos ir didžiam mūsų džiaugsmui sutiko šiuo išskirtiniu atveju leisti apsilankyti ir ją nufotografuoti.
Antrąkart išskubėjome į Monte Rua. Mus priėmė eremo vyresnysis tėvas Antonio. Pasidalinome savo džiaugsmu atradus Lietuvos istorijos dalelę šiame atokiame, dvasios ramybe alsuojančiame vienuolyne.
Don Antonio savo ruožtu parodė mums keletą gausiai iliustruotų eremo bibliotekos knygų, kuriose kalbama ne vien apie kamaldulių Monte Rua vienuolyną, bet ir – apie Monte Pacis vienuolyną Pažaislyje! Neįtikėtinos istorijos sąsajos jungia šias abi šventoves.
Monte Pacis kamaldulių vienuolynas įsteigtas 1664 m. LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco (1621–1684), kuris fundacijos akte mini, kad jo sprendimą Pažaislyje įkurdinti kamaldulių vienuolius didžia dalimi lėmė jo giminaičio Žemaičių Vyskupo Mikalojaus Paco ryšiai su šiuo ordinu. Vyskupas rėmė Monte Rua vienuolyną, jame ir palaidotas.
Pats Kristupas Zigmantas Pacas, sekdamas savo tėvo Stepono Paco (1587–1640) pėdomis, Paduvoje studijavo, neabejotinai aplankė ir giminaičio vyskupo kapą. Na, o Pažaislyje, K. Z. Paco kvietimu, ne kartą lankėsi Lenkijos kamaldulių generalinis vikaras Tėvas Silvanas Bossellis (1593–1679), kurio vienuoliškojo gyvenimo kelias prasidėjo būtent Monte Rua ereme.
Tėvas Antonio pakvietė užeiti į eremo bažnyčią ir nufotografuoti Mikalojaus Paco epitafiją. Kadangi moterims ereme lankytis negalima, užduotį patikėjau savo vyrui Davide, o pati lukterėjau durininko kambarėlyje, sklaidydama vienuolyno bibliotekos knygas.
Pažaislio Monte Pacis vienuolynas gyvavo iki 1831 metų, kai buvo uždarytas dėl tariamo vienuolių dalyvavimo sukilime. Monte Rua vienuolyno istorija siekia 1334 metus. Bėgant amžiams ne kartą uždarytas ir vėl atgimęs, šiandien vienuolynas glaudžia 8 kamaldulių vienuolius.
Sugrįžęs iš „misijos“ Davide sakė, kad iš eremo atsiveriantys apylinkių vaizdai gniaužia kvapą. Ne veltui Vyskupas Mikalojus Pacas panoro būtent čia atgulti amžinojo poilsio. Neįprasta palaidojimo vieta – aukštai vienuolyno bažnyčios koplyčios sienoje. Iš čia matyti iki Istrijos, o gal ir iki tolimosios Žemaitijos…
Apsilankymo pabaigoje tėvas Antonio įteikė mums vieno iš brolių, gerai išmanančių lotynų kalbą, iššifruotą epitafijos tekstą ir jo vertimą į italų kalbą.
NICOLAO PACYO EPISCOPO SAMOGETARUM, REGNI POLONIAE SANATORI, BENEFACTORI MUNIFICO, EREMITAE RUENSES, BENEFICIORUM NON IMMEMORES, BREVEM HANC SED DIUTURNAM MEMORIAM EREXERE, NE UBI IPSE CONDI VOLUIT, IBI EIUS NOMEN CONDERET. OBIIT PATAVII SEXTA DIE SEPT. AN. MDCXXIV, AETATIS SUA LIV.A
Nicolò Pac, vescovo dei Samogiti, senatore del regno di Polonia, benefattore generoso, gli eremiti di Monte Rua, non immemori dei suoi benefici, eressero questo breve ma duraturo ricordo, perché dove egli stesso volle essere sepolto, lì non tenesse nascosto il proprio nome. Morì a Padova il 6 settembre 1624, a 54 anni.
Monte Rua atsiskyrėliai Žemaičių vyskupui, Lenkijos karalystės senatoriui, dosniam geradariui Mikalojui Pacui, atmindami savo naudą, pastatė šį trumpą, bet ilgalaikį atminimą, kad ten, kur jis pats norėjo būti palaidotas, nebūtų slepiamas jo vardas. Mirė Paduvoje 1624 m. rugsėjo 6 d., sulaukęs 54 metų.
Nuoširdžiai padėkojome už išskirtinę galimybę aplankyti šią svarbią lietuviams vietą ir atsisveikinome. Kalva žemyn mus palydėjo Amata phegea drugeliai, tamsiais, lyg vyskupo rūbas sename barokiniame portrete sparnais.
Išties nuostabios jungtys su Italija, austos LDK didikų giminių, rėmusių tiek dvasinės, tiek materialinės mūsų krašto kultūros vystymąsi!
Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.
