Home / LAISVALAIKIS  / Žiema – vestuvių metas

Žiema – vestuvių metas

Dar tokie gyvi vaizdai iš lietuvių susibūrimo Italoje spalį. Pamenu rūpestingų šeimininkų suorganizuotą išvyką į Taorminą. Sėdėdama talpiame automobilyje, nugirdau bendrakelionių pokalbį, kažkaip nukrypusį link lietuviškų vestuvių papročių, piršlio funkcijų, pasirodo, jau ne visiems žinomų. Tada ir kilo mintis papasakoti apie tai. Juolab, kad pati esu lituanistė, o tautosakos kursas, skaitytas šviesaus atminimo prof. Donato Saukos, liko išskirtinis ir nepamirštamas. Kaip nepamirštamas liko mano tėtis, šmaikštaus ir linksmo būdo žmogus, giminėje tarsi etatiniu piršliu laikytas: sunku besuskaičiuoti, keliolikai vestuvių per savo gyvenimą jis buvo vadovavęs. Tikiuosi, kad aprašomi dalykai padės prisiminti, geriau pažinti, o gal ir atgaivinti lietuviškąsias vestuvių tradicijas.

Birutė Michelini
ITLIETUVIAI.IT

Pasibaigus Adventui, rimties ir susikaupimo metui, baigdavosi ir draudimai, kurių, belaukiant Jėzaus užgimimo, reikėdavo laikytis: nesilinksminti, pasninkauti, sunkių darbų nedirbti. Po santūrios, bet unikalios ir jaukios Kūčių vakarienės ateidavo didysis Kalėdų šventimas, užbaigiamas Trimis Karaliais. Laikas nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių vadinamas Mėsiedu – tai sotaus valgymo ir pramogų metas, kai gamtai apmirus, nerūpėjo lauko darbai, buvo galima gimines aplankyti, šventes kelti. Štai kodėl žiemą Lietuvos kaimuose būdavo daug vestuvių.

Tradicinės lietuvių vestuvės – gilią senovę siekiantis, savitas apeigas ir papročius apimantis ceremonialas, šiandien beveik praradęs pirminę savo prasmę ir daugiau suprantamas kaip nustatyta tvarka vykstantis šventinis masinis renginys, tautosakos tyrėjo Donato Saukos taikliai apibūdintas kaip teatralizuotas vaidinimas ar tiesiog jausmų teatras.

Teatras su pastoviais veikėjais: jaunieji ir juos lydintis pabrolių bei pamergių pulkas, svočia, dar būdavo kviesliai, kraitvežiai, persirengėliai. Bet pati svarbiausia ir spalvingiausia figūra, vadovaujanti visoms vestuvėms – tai piršlys, tarsi vykstančio spektaklio režisierius. Nuo jo išmonės, improvizacinių sugebėjimų ir gražbyliavimo priklauso vestuvinės šventės eiga ir bendra nuotaika.

Į piršlius paprastai kviečiamas iškalbus, sąmojingas vyresnio amžiaus žmogus, dažniausiai pasirenkamas iš giminių ar pažįstamų tarpo. Svočios perjuostas nuotakos dovanota tautine juosta piršlys šiuolaikinėse vestuvėse lieka tik jų vadovu. Ankstesnioji piršlio funkcija – jaunųjų supiršimas – jau išnykusi.

Tradicinės lietuvių vestuvės – gilią senovę siekiantis, savitas apeigas ir papročius apimantis ceremonialas, šiandien beveik praradęs pirminę savo prasmę ir daugiau suprantamas kaip nustatyta tvarka vykstantis šventinis masinis renginys, tautosakos tyrėjo D. Saukos taikliai apibūdintas kaip teatralizuotas vaidinimas ar tiesiog jausmų teatras.

O dar iki praeito šimtmečio pradžios piršlybos buvo vienas iš pagrindinių vestuvinių apeigų ciklų. Jos prasidėdavo jaunųjų pažintuvėmis: žvangučiais papuoštu vienkinkiu vežimu atvykęs į jaunosios namus, piršlys rėždavo tradicinę oraciją, kurioje apibūdindavo jaunąjį ir prašydavo jaunosios tėvų leisti už jo dukrą.

Pavykusios sutartuvės būdavo sutvirtinamos piršlio atsivežto, rūtomis apkaišyto butelio užgėrimu. Po sutartuvių vykdavo žvalgytuvės (jaunojo ūkio apžiūra), žiedynos (sužadėtuvės), mergavimo (užsakų) laikas. Jam pasibaigus, prasidėdavo turtingiausias, su jungtuvėmis susijęs apeigų ciklas – tai mergvakaris (pintuvės), jaunojo išleistuvės iš jo namų bei sutiktuvės pas jaunąją, kraičio išvežimas, nuotakos atsisveikinimas ir gaubtuvės, jaunavedžių guldytuvės ir sukeltuvės.

Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė A. Kriščiunaitė-Dantoni per savo mergvakarį vilkėjo tautinį kostiumą | Nuotr. iš asmeninio A.Kriščiūnaitės-Dantoni archyvo

Vestuvės baigdavosi grįžtuvėmis: praėjus savaitei po jungtuvių, jaunieji apsilankydavo pas jaunosios tėvus, o šie po dviejų savaičių – pas jaunavedžius, taip sutvirtinant naują giminystę.

Iš trijų pagrindinių vestuvines apeigas sudarančių ciklų – piršlybos, vestuvės, grįžtuvės – šiandien stengiamasi išlaikyti tik pačių vestuvių tradicijas. Jos kartais modifikuojamos ar papildomos naujais, ne visada pateisinimą randančiais papročiais (kaip jaunųjų apibarstymas ryžiais vietoj senovėje naudotų grūdų ar sovietmečiu sugalvotas jaunosios nešimas per tiltą).

Iš trijų pagrindinių vestuvines apeigas sudarančių ciklų – piršlybos, vestuvės, grįžtuvės – šiandien stengiamasi išlaikyti tik pačių vestuvių tradicijas.

Kad dažnai kelias dienas trunkanti šventė nevirstų eiliniu puotavimu, jai iš anksto ruošiamasi ir gerai apgalvojama, kokiais elementais ją būtų galima praturtinti ir paįvairinti. Būtent čia labai praverčia piršlio sumanumas; jam talkina svočia ir vyriausiasis pabrolys su pamerge.

Vestuvės paprastai pradedamos jaunojo ir jo pulko atvykimu į jaunosios namus. Prisimenant senuosius nuotakos slėpimo papročius, ji kartais paslepiama, o nuotakos ieškoti ir atpažinti turi piršlys (nors dabar šios užduoties dažnai imasi jaunasis, užrištomis akimis rinkdamas savąją tarp pulko merginų).

Prieš išvažiuojant į santuoką, vyksta visuomet graudus ir pirminės svarbos nepraradęs ritualas – jaunosios atsisveikinimas su tėvais, kaip ir sugrįžusių jaunųjų sutikimas prie slenksčio su duona ir druska. Iš santuokos grįžtančių vestuvininkų kelyje įprasta įrengti užtvaras ar įvairiai išpuoštus vartus: norint pro juos pravažiuoti, piršlys su pabroliais turi duoti išpirką vartų saugotojams.

Tokios pat išpirkos prireikia ir vaišėms paruoštuose namuose, atvažiavus į kuriuos, randamas užsėstas stalas: vadinamieji persirengėliai, imituodami jaunųjų porą su palyda, susėda į tikriesiems svečiams skirtas vietas.

Užsimezga derybos, sąmojingi dialogai tarp apsimetėlių ir piršlio, kuris kūrybiškais savo atsakymais į mįslingus klausimus bei reikalavimus turi išpirkti vietas už stalo. Prasidėjus pobūviui, vėl svarbiausiu veikėju lieka piršlys: kviesdamas prisijungti visus, jis skaito sveikinimus jauniesiems, pamoko juos, kaip „saldinti degtinę“, užveda šokius, pašokdindamas nuotaką.

Piršliui talkina svočia: ji taria jautrią kalbą nuotakai, kartais įžiebia ant vaišių stalo ugnelę – namų židinio simbolį ar sudegina nuo jaunosios galvos nuimtą rūtų vainiką, vaišina vestuvininkus savo pyragais, tradiciniu karvojumi.

Populiarūs juoką keliantys piršlio ir svočios patarimai ir pamokymai jaunavedžiams, jiems įteikiant įvairius šeimininkavimo rakandus, pvz., kočėlą jaunajai ar pjūklą jaunikiui. Atmosferą pagyvina „egzaminai“, rengiami jaunųjų sugebėjimams patikrinti: kaip bulvę nuskusti, kaladę suskaldyti.

Beveik visas senųjų vestuvių apeigas lydėjo dainos – tai turtingiausia ir poetiškiausia dainuojamosios mūsų tautosakos dalis: Lietuvių kalbos ir literatūros instituto kataloge užregistruota apie 85 000 vestuvinių dainų variantų.

Visoje Lietuvoje plačiai paplitęs piršlio „korimo“ paprotys, puikiai leidžiantis atskleisti dalyvių (kaltintojai, teisėjas, budeliai) vaidybinę improvizaciją. Šioje finalinėje vestuvių scenoje piršlys kaltinamas už melagingai įpirštą netinkamą jaunikį, jam skaitomas mirties nuosprendis, piršlys prašo pasigailėti, jį išgelbsti jaunoji, perrišdama lininiu rankšluosčiu, o vietoj jo pakariama piršlio iškamša.

Beveik visas senųjų vestuvių apeigas lydėjo dainos – tai turtingiausia ir poetiškiausia dainuojamosios mūsų tautosakos dalis: Lietuvių kalbos ir literatūros instituto kataloge užregistruota apie 85 000 vestuvinių dainų variantų.

Teatralizuoto koncerto „Lietuvininkų vestuvės“ fragmentas | Etnovestuves.lt nuotr.

Net folklorinių ansamblių repertuarai nepajėgūs visų jų apglėbti, ką jau kalbėti apie paprastus šiandieninius muzikantus, be kurių neapsieina nė vienos tradicinės vestuvės. Bet jų užduotis – linksminti ir šokdinti vestuvininkus, o ne virkdyti juos jaunosios išvažiavimo pas jaunąjį daina:

Aušt aušrelė, tek saulelė
Jau man laikas išvažiuoti
Dar man rodu čia pabūti.
Palūkėki, bernužėli,
Dar aš eisiu pas motulę
Su motule atsisveikint.
Verk motutė, verk senutė
Mane jauną išleisdama
Man kraitelį atskirdama.
Motinėle sengalvėle
Daugiau jūsų nelankysiu
Daugiau jūsų neslaugysiu.

Tokie dramatiški nuotakos išgyvenimai šiandien daug kam tik juoką galėtų sukelti. Bet jau senovės romėnai sakydavo: Tempora mutantur et nos mutamur in illis (keičiasi laikai, keičiamės ir mes su jais). Ir nieko čia nepadarysi. Gražu ir tai, kad nykstant vestuvinių apeigų sakraliniam turiniui, stengiamasi išlaikyti tradicinius šventinius elementus. Juk kaip ten bebuvę, vestuvės – tai šventė!

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI