Sausio pradžioje švenčiami Trys karaliai, o vaikai Italijoje dar ir laukia pasirodančios raganos Befanos, kuri atneša saldainių arba anglies. Italijos lietuvė Ernesta Mažalskaitė pateikia faktų apie raganas.

 

Raganos mirė? Netiesa. Šiaurės Italijos Ligūrijos regione įsikūrusio Trioros miestelio gyventojai tikina dar ir dabar girdintys iš kai kurių namų sklindančias skausmo pilnas dejones. Tai esą kankinamų raganų balsai. Miestelio etnografiniame muziejuje raganų medžioklė įamžinta dokumentuose, nuotraukose, įvykius stebėjusių žmonių pasakojimuose.

 

Einat iš vienos patalpos į kitą, lankytoją ima gaubti patys prieštaringiausi jausmai: nepatiklumas dėl sunkiai protu paaiškinamų faktų, smalsumas stebint voratinkliais aptrauktus raganiškų kerų įrodymus – įvairiausių užpilų buteliukus, mišinėlių maišelius, šiurpą dėl siaubą keliančių inkvizitoriaus naudotų kankinimo įrankių ir pačios raganos kaltės įrodymą – raštišką prisipažinimą.

 

„Taip, aš esu ragana, nes garbinu kalnus, vėją ir upių vandenis. Miško gyvūnai – mano šeima. Paukščiuose ir žvėreliuose matau dieviškosios kibirkšties atšvaitus ir juos garbinu. Pripažįstu augalų didybę ir randu globą jų prieglobstyje“. Taip savo kaltę pripažindavo raganavimu kaltinamos italės, gydančios žolelėmis.

 

„Taip, aš esu ragana, nes švenčiu metų kaitą. Garbinu gyvenimo atsinaujinimą, nuolatinį virsmą iš ledo į rasos lašus, iš tamsos į šviesą, iš apmirusios žemės į žaluma alsuojančią gyvybę. Džiaugiuosi pradžia, virsmu ir pabaiga, nes visa tai amžina. Garbinu saulę ir mėnulį. Juose matau pačią save, savo tėvą ir motiną, brolius, seseris, mylimuosius“. Taip sakydavo kitos.

 

 

„Taip, aš esu ragana, nes išmokau siekti vienybės su mane supančiu pasauliu ir supratau, jog gėris, kurį duodu kitiems, man grįžta su kaupu, o už padarytas klaidas turiu mokėti dvigubai. Išmokau klysti ir mokytis iš savo paklydimų“. Šitaip sakydavo trečios.

 

„Taip, aš esu ragana, nes pripažįstu dievišką gamtos pradą. Gamtos gyvenimas – mano gyvenimas. Gamta atsišaukia į mano tylią aimaną ar džiugų juoką. Gamta yra mano lūpos, mano širdis, mano protas. Ji išmokė mane mylėti ir atsiduoti meilei, bijoti ir dvejoti, kad galėčiau klausti ir ieškoti atsakymų savyje. Gamta suteikia man skausmo ir kančios, kad mano siela augtų ir tvirtėtų einant nelengvu gyvenimu keliu. Ji, visagalė, suteikia man neribotos vaizduotės, kad galėčiau kasdien keisdamasi mylėti save tokią, kokia esu: paprastą moterį“.

 

Moterys laužų liepsnose

 

Milijonai raganavimu įtartų, kalintų ir kankintų moterų, šimtai tūkstančių nužudytų raganų – tarsi juodas šleifas, atsivilkęs net iki šių dienų. Daugiausia raganų buvo sumedžiota vokiškai kalbančių žmonių žemėse, tačiau blogį naikinančių laužų liepsnos dangų laižė ir Lenkijoje, Šveicarijoje, Škotijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje.

 

Peržvelgus pastarųjų metų juodąją kroniką, galima rasti visai nesenų faktų, liudijančių raganavimą. 1981 m. Meksikoje minia tikinčiųjų akmenimis užmėtė moterį, apkaltintą užkeikimu prišaukusią pasikėsinimą į tuometinį popiežių Woytjla. Viename vokiečių kaimelyje 1976 m. senyva moteriškė Elizabeth Hahn buvo apkaltinta šunimis pasivertusių velnių globojimu ir už tai sudeginta. Panašus įvykis po keleto metų pasikartojo ir Alençon miestelyje, Prancūzijoje.

 

Kodėl paprastos moterys būdavo apšaukiamos raganomis, o jų egzistavimas taip trikdė aplinkinius, pabandė paaiškinti šių dienų istorikai, sociologai, psichologai. Istorijoje minimos dvi raganų persekiojimo bangos. Pirmoji didelė raganų medžioklė prasidėjo jau pirmaisiais metais po Kristaus gimimo. Senovės romėnų ir graikų istorijoje dievai nebuvo taip griežtai skirstomi į Gėrį ir Blogį. Tamsos karalienė ir visų raganų motina graikė Ecate turėjusi pasekėjų, kurios pažinojo daugybę vaistinių augalų, o panorėjusios galėdavo virsti įvairiausiais gyvūnais.

 

Romėnų deivė Diana taip pat daugelio buvo laikoma ragana. IX amžiaus bažnytiniuose raštuose užsimenama, jog deivė Diana „vadovavusi tamsos kariaunai“. Dianos įkvėpta vokiečių garbinta deivė Holda buvo vaizduojama kaip graži moteris, kuri dieną virsdavo į seną moteriškę pakumpusia nosimi . Deivė Holda dangumi keliaudavo pasikinkiusi vėją ir lydima ištikimų pasekėjų – mirusiųjų dvasių.

 

Mitologijoje tas pats dievas, priklausomai nuo nuotaikos, galėjo būti ir geras, ir blogas, o atsiradusi krikščionybė pripažino tik vienintelį gėrį – Dievą. Besiplečianti bažnyčia griežtai pasmerkė pagonybę ir pagonis ėmė laikyti velnio apsėstaisiais. Miesto tikintieji greitai perėmė skelbiamas tiesas, tačiau kaimuose žmonės ir toliau gyveno gamtos ritmu, rūpinosi derliumi pasitelkdami dar iš protėvių laikų atėjusiais ritualais, simboliais, gydymui pasitelkdmi žoleles. Ištikimi savo gyvenimo būdui kaimo žmonės sunkiai pasidavė naujai skelbiamam tikėjimui, todėl būtent kaimuose bažnyčios tarnai nesunkiai atpažindavo raganas ir jų pasekėjus. Atversti į tikrąjį tikėjimą raganas būdavo nelengva, tačiau įprasta kunigų, vienuolių pareiga. Viskas pasikeitė Atgimimo laikais, kilus naujai raganų medžioklės bangai.

 

Didelės baimės akys

 

Paprastos kaimo moterys būdavo apšaukiamos raganomis, žiauriai tardomos ir negailestingai naikinamos ant laužo liepsnų. Įtakos kilti tokiai galingai žiaurumo bangai turėjo šalį užklupusi krizė. Matematiko Stoffler paskaičiavimais, 1524 metais turėjusi būti pasaulio pabaiga. Ligos, badas, karai tokią prielaidą tik patvirtino, ir žmonės įsisuko į masinės panikos sūkurį. Imta ieškoti kaltų.

 

Moteris apkaltinti velniškais dalykais buvo paprasčiau. Stipriąja lytimi save laikantys vyrai, pasitelkę į pagalbą vokiečių Sprenger ir Institor veikalą „Malleus maleficarum“ aiškino, jog ir pats lotyniškasis terminas foemina reiškia „fe“ („fede“, liet. tikėjimas) „minus“ ( liet.mažesnis). Moterys laikytos silpnąja lytimi ne tik dėl mažesnio sugebėjimo tikėti, bet ir silpnesnio charakterio, lengviau pasiduodančios įvairioms pagundoms, t.y. velnio apžavams.

 

Tai, kas nesuprantama, visada kelia įtarimą, baimę. Kaimuose daugiausia moterys rūpindavosi maisto ruošimu, gydymu vaistažolėmis, ištikimai saugojo naujos gyvybės atsiradimo paslaptis. Visos šios žinios eidavo iš kartos į kartą, o perimti sukauptą patirtį ir ją įsisavinti reikėdavo laiko. Todėl raganomis būdavo laikomos subrendusios ir jau penkiasdešimtmetį perkopusios moterys. Dažniausiai tai būdavo netekėjusios ar anksti dėl praūžusių karų likusios našlės, gyvenančios savarankiškai. Vyriškoje visuomenėje viena gyvenanti ekscentriško elgesio moteris keldavo aibes įtarimų. Kilus menkiausiai problemai, pikti žvilgsniai pirmiausiai krypdavo į jas.

 

Moterys, kaltintos raganavimu turėdavo atsakyti už viso pasaulio nelaimes. Šalį siaubia ligos – vadinasi jas atpūtė raganos, nederlingi metai – sausrą ar liūtis užkeikimais prišaukusios raganos. O kur dar susirgę ar nugaišę gyvuliai, išėję iš namų ir paslaptingai dingę žmonės, karvės tešmenyse sugižęs pienas, statinėse užšalęs vynas. Tikėta, kad raganos naktį virsta juodomis katėmis ir paslaptingai įsliūkinę į namus užburia visą miegančią šeimą.

 

Pyktis augo ir žmonės gynėsi nuo raganų kerų visomis žinomomis ar naujai sugalvotomis priemonėmis. Moterys savo vaikams ir namiškiams kabindavo ant kaklo česnako galvutes, namų duris ir langus apkaišydavo šventinto alyvmedžio šakelėmis, o pačios nusiskusdavo galvas plikai, mat tikėta, kad ilgi plaukai moterims suteikia raganiškų jėgų ir pats velnias saugo ilgaplaukes suteikdamas joms atsparumą skausmui.

 

Kankinamos moterys „išduodavo“ kitas raganas, prisiimdavo bet kokius kaltinimus. Inkvizitoriams neginčijamas raganų kaltės įrodymas buvo sugebėjimas skraidyti. Tikėta, jog jei jau Dievo sūnus galėjo eiti vandeniu sklęsdamas oru, kodėl tokių pat ypatingų galių negali turėti ir blogio atsovai?

 

Ypač inkvizitoriams būdavo svarbu išsiaiškinti, ar kaltinama raganavimu moteris dalyvaujanti SABBA susirinkimuose. Sabba – raganų pasimatymas su pačiu Nelabuoju (Satana), švenčiamas naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Tikėta, jod ypatingam susitikimui raganos turėjo kruoščiai ruoštis: išsitepti kūną specialias aliejais ir žolių mišiniais, padedančiais skristi oru ant apžergtos šluotos, pagalio ar pasikinkius bet kokį gyvūną. Atskridę į susitikimo vietą, visos raganos privalėdavo pabučiuoti velniui uodegą taip patvirtindamos savo tarnystę blogio pasauliui ir atsižadėjimą krikščioniškų tiesų. Vėliau visi susirinkusieji iki paryčių puotaudavo ir šėliodavo, o prieš išsiskirstymą Nelabasis visas apdalindavo naujomis magiškomis galiomis ir stebuklingų mišinėlių bei užpilų receptais.

 

Raganiški burtai

 

Susidomėję raganiška virtuve, šių dienų mokslininkai atskleidė daug įdomių detalių. Raganos tikrai manė galinčios skraidyti, bet už tokį sugebėjimą turėjo būti dėkingos tikrai ne velniui, bet haliucinacijas keliančioms žolėms! Tokį atradimą padarė ispanų medikas Andreas Laguna, į kurio rankas visiškai atsitiktinai pateko du indeliai paslaptingo raganų balzamo. Ištyręs radinio turinį, vyriškis nustebo radęs Cicuta virosa, Solanum nigrum ir Atropa belladonna – augalus, pasižyminčius stipriu psichotropiniu poveikiu.

 

Susirinkusios švęsti Sabba naktį, raganos aplink medžius miške palikdavo išmintus paslaptingus ratus. Mokslininkai ištyrė, jog tai visai ne raganų darbas, bet grybų! Italų botanikas Georgio Samorini pastebėjo, jog daugelis grybų, pavyzdžiui Agaricus campestre, Marasmius oreades ar Tricholomia columbetta, išeikvoję iš žemės visas naudingas medžiagas, plinta įvairiomis kryptimis sudarydami keistas geometrines formas. Tokios formos susidaro dar ir dėl to, jog šie grybai apnuodija žemę, kurioje auga, todėl be jų ten retai kas išdygsta.

 

Metais, kai šalį merkdavo nesibaigiantys lietūs, buvo itin palankūs ir dar vienai bėdai atsirasti – ypatingam grybui – pelėsiui, augančiam ant grūdų ir taip juos užnuodijančius, kad sumalus ir iškepus iš tų grūdų duoną, ji tiesiogine prasme tapdavo nuodinga, sukeldavo agresijos priepuolius ir haliucinacijas. Ta medžiaga – Claviceps purpurea – priklauso Calvicipitaceae šeimai. Ji stipriai veikia centrinę nervų sistemą, sukeldama labai panašų poveikį kaip ir LSD.

 

Daugelyje piešinių, vaizduojančių buriančias raganas, svarbiausiu akcentu laikomas ir didelis garais kunkuliuojantis katilas, kuriame verda nuodingi grybai, rupūžės ir driežų uodegos. Mokslininkai ištyrė ir šį paslaptingą mišinį išsiaiškindami, jog tokia raganiška „sriubytė“ turi net 26 galingų ir biologiškai aktyvių medžiagų mišinį. Viena jų, pirmą kartą ištirta tik 1902 metais, pasirodė esanti medžiaga 5-OH-DMT, vienas iš galingiausių haliucinogenų, lydėjusių raganas jų kelionėje į Sabbą.

 

Kiek tiesos yra visose raganiškose istorjose, žino tik pačios raganos. Raganų medžioklė, pelenais paleidusi tūkstančius gyvybių, sustojo tik aštuoniolikto amžiaus pradžioje, ėmus keistis žmonių mentalitetui. Įtakos tokiems pokyčiams turėjo Galileo Galilei, Copernico, Isaac Newton ir Kepler atradimai, moksliškai įrodę, jog pasaulis egzistuoja pagal griežtus fizikos dėsnius, kurie niekaip nesusiję su dvasiomis ir atsitiktinumais.

 

Prie mokslinių atradimų prisijungė ir nauja teisinė sistema. Buvo griežtai apribotas ir net uždraustas kankinimų taikymas tardymo metu. Tai užkirto kelią per skausmą išgautų prisipažinimų lavinai.

 

Iki šių dienų išlikę raganų medžioklę liudijantys dokumentai, nuotraukos, prisiminimai bei įvairių mokslininkų atradimai tik dar labiau sustiprina paprastą tiesą. Jei būti ragana reiškia pažinti ir mylėti gamtą bei mokėti naudotis jos turtais, o pažvelgus į kito žmogaus akis segebėti pamatyti jo sielą, vadinasi ja gali būti tiesiog paprasta moteris.

 

Ernesta Mažalskaitė
Tekstas publikuotas žurnale „Ieva“