Koks yra dabarties lietuvis Italijoje? Kokie mes esame? Klausimą, tikriausiai, galima būtų formuluoti ir kokia yra dabarties lietuvė Italijoje, nes moterų Italijoje – dauguma.

Simona Crisafulli

Italijos nacionalinio statistikos instituto „ISTAT“ 2019 m. gruodžio mėn. duomenimis, Italijoje yra 5505 lietuviai. Iš jų vyrai sudarė beveik 20 proc. lietuvių Italijoje populiacijos, o moterys – net 80 proc. Daugiausiai lietuvių gyvena Lombardijos regione (1044 asmenys, t.y., net penktadalis visos Italijos lietuvių populiacijos), kituose didžiuosiuose ir ekonomiškai stipresniuose regionuose (pvz., po dešimtadalį gyvena Pjemonte, Emilijoje Romanijoje, Lacijuje), o mažiausiai – Aostos slėnyje (vos 13 asmenų – net nesiekia pusės procento Italijoje gyvenančių lietuvių), Bazilikatoje (24 asmenys) ar Molizėje (60 asmenų).

Pagal statistinius duomenis, mes, lietuviai pasaulyje ir Europoje esame tarp pirmaujančių pagal labiausiai išsimokslinusiųjų skaičių, t.y., esame tarp šalių, kurių piliečiai daugiausiai įgijo aukštojo mokslo lygmens diplomą.

80 proc. lietuvių Italijoje populiacijos sudaro moterys.

„Eurostat“ 2019 m. duomenimis, Lietuva – pirmoje vietoje ES pagal trečiojo lygio (bakalauro) diplomą turinčių asmenų skaičių amžiaus grupėje nuo 30 iki 34 metų – tokių mūsų šalyje yra 58 proc. Italija – priešpaskutinė su vos 27 proc. ir septinta ES 25-54 m. amžiaus grupėje.

Lietuva pirmauja ES pagal mažiausią atotrūkį tarp vyrų ir moterų darbe, tiek pagal užimtumo statistiką, tiek ir pagal skirtumo tarp atlyginimo statistiką. Mes, Lietuva, esame lyderiaujanti lygių santykių pagal lytis ir pagal darbo bei lygiaverčio užmokesčio, lyginant su vyrais, valstybė. Italija šiuo požiūriu – tarp ES outsaiderių – moterų ir vyrų nelygybės koeficientas čia yra penkis kartus didesnis, kas reiškia, jog Italijoje mažiau dirbančių moterų, jos uždirba mažiau, nei vyrai.

Italijoje moterų ir vyrų nelygybės koeficientas yra penkis kartus didesnis, kas reiškia, jog Italijoje mažiau dirbančių moterų, jos uždirba mažiau, nei vyrai.

Remiantis LR Statistikos departamento 2014 m. duomenimis, visame pasaulyje yra beveik 3,6 mln. lietuvių, iš kurių didžioji dalis gyvena Europoje. Remiantis to paties šaltinio duomenimis, lietuviai pasaulyje dirba įvairiose pozicijose, tačiau daugiau nei pusė dirba aukštos kvalifikacijos nereikalaujantį darbą: dažniausiai (kas trečias tyrime dalyvavęs) yra kvalifikuotas žemės, miškų ir žuvininkystės ūkio darbuotojas ar kvalifikuotas darbininkas. Kas penktas tyrime dalyvavęs pasaulio lietuvis – vadovas.

Ką rodo skaičiai? Kokia yra lietuvių Italijoje situacija? Koks lietuvio paveikslas Italijoje?

2013 m. ir 2020 m. antrąjį pusmetį atlikau mišraus tipo tyrimą. Nuotoliniu būdu vykusiame tyrime dalyvavo 22 (2013 m.) ir 23 (2020 m.) asmenys, nuolatos gyvenantys Italijoje – viso 55 asmenys. Tyrimo imtis, atsižvelgiant į kontekstą (bendrą populiacijos dydį, atvirojo tipo klausimyno naudojimą, laisvanoriško dalyvavimo tyrime principo pritaikymą ir sudėtingą respondentų pasiekiamumą dėl pandemijos) yra validi, nes leidžia identifikuoti šiuo metu Italijos lietuvių tarpe vyraujančias tendencijas.

Remiantis abiejų tyrimų duomenimis, absoliuti dauguma respondentų – moterys, nuo 26 iki 59 m. amžiaus, didžioji dauguma – ištekėjusios, auginančios po vieną ar du vaikus, kas trečia apklaustoji – be vaikų. Dauguma tyrime dalyvavusiųjų įgijusios bakalauro ir magistro ar jiems prilygstančius diplomus.

2020 m. atsirado daugiau moterų, dirbančių „pagal profesiją“, reikalaujančių aukštesnės kvalifikacijos ar specialių kompetencijų, specialių gebėjimų.

Šią vasarą, liepos mėnesį vienoje iš lietuvių Italijoje grupių socialiniuose tinkluose paklausiau apie tai, kokia veikla užsiima grupės nariai. Tarp atsakiusiųjų vyravo atsakymai: „Vykdau individualią veiklą“, „dirbu didelėje tarptautinėje įmonėje“ ar „dirbu mokslo ir švietimo srityje“. Buvo sakoma: „šiuo metu nedirbu“ arba „dirbu paslaugų ir svetingumo srityje“.

Grįžtant prie tyrimo, atlikto 2013 ir pakartoto 2020 metais rezultatų, išryškėjo kai kurie pasikeitimai respondentų atsakymuose. Jei ankstesniųjų metų grupėje dažniausias atsakymas buvo: „Dirbu namie (esu „namų šeimininkė“), tai 2020 m. į klausimus atsakinėjo: „dirbu pagal savo išsimokslinimą“ ar „esu laisvai samdomas profesionalas“.

• 

• 

Respondentų paprašius atsakyti į klausimą apie profesinį kelią, taip pat išryškėjo skirtumai: 2013 m. atsakymai buvo: „sekretorė“, „administratorė“, „mokytoja“ „patarnaujantis personalas“. 2020 m. atsirado daugiau moterų, dirbančių „pagal profesiją“, reikalaujančių aukštesnės kvalifikacijos ar specialių kompetencijų (tarkime, gydytojo) ar specialių gebėjimų (pvz., trenerės ar dizainerės darbo).

Skirtumai laike išryškėjo ir paklausus, kaip tyrimo dalyvės vertina savo profesinį gyvenimą ir ką norėtų pakeisti. Ankstesniajame tyrime vyravo nepasitenkinimas atliekamomis funkcijomis („jo tiesiog nėra“, „profesinis gyvenimas dabar yra labai varganas“ ar „trūksta galimybės tobulėti ir pastovaus darbo“).

Remiantis „ISTAT“ (2019 m.) tyrimo rezultatais, Italijoje gyvenantys lietuviai dažniausiai susitelkę ekonomiškai stipresniuose šiauriniuose ir centro Italijos regionuose.

2020 m. tyrimo rezultatai rodo požiūrio kaitą. Profesinis gyvenimas yra vertinamas geriau, o ankstesniais metais vyravusį „profesiniu gyvenimu nesu patenkinta“ pakeitė pasitenkinimą reiškiantys: „vertinu labai pozityviai“, „nenoriu nieko keisti“ ar „dirbu svajonių darbą“.

Ką tai galėtų reikšti? Kokių duomenų trūksta? Remiantis „ISTAT“ (2019 m.) tyrimo rezultatais, galima būtų daryti prielaidą, jog Italijoje gyvenantys lietuviai dažniausiai susitelkę ekonomiškai stipresniuose šiauriniuose ir centro Italijos regionuose. 2013 m. ir 2020 m. vykdytame tyrime dalyvavusios respondentės – išsimokslinusios, atspindinčios Lietuvos tendencijas: įgijusios bent pirmojo lygmens aukštojo mokslo bakalauro diplomą. Yra skirtumas tarp pirmojo ir antrojo etapo tyrimo dalyvių atsakymų, nes antrajame dalyvavo pozityviau savo karjeros pokyčius ir profesinį gyvenimą vertinančios dalyvės, lyginant su 2013 m. tyrimo dalyvėmis. Sudėtinga, neatlikus papildomų tyrimų, pasakyti galimas tokių pokyčių ekonomines, socialines, kultūrines prielaidas.

Tolimesniais tyrimai būtina atsakyti į klausimus: kaip, bėgant laikui, keičiasi lietuvio (šiuo atveju, lietuvės) paveikslas? Ar dažniau pasitaikantys pozityvūs atsakymai leidžia sakyti, jog keičiasi lietuvių profesinė elgsena ir atsiranda daugiau atkakliai ir tikslingai siekiančių pasitenkinimo profesinėje veikloje moterų? O gal tai rodo tikslingesnį, kryptingesnį studijų krypčių pasirinkimą jaunesniame amžiuje? Būtina tęsti tyrimą ir rekomenduotina ateityje gilintis į tai, kokie išoriniai sociokultūriniai veiksniai lemia kintantį profesinį Italijos lietuvės paveikslą, kodėl kai kurios išsimokslinusios, darbus dirbusios moterys, negali tęsti veiklos Italijoje.

Tekstas paruoštas Italijos lietuvių suvažiavimo Italoje 2020 m. spalio 2-4 d. konferencijai „30 lietuviškų įspaudų Italijoje / Trenta impronte lituane in Italia“.