Kaip lietuviai Italijoje švenčia Kalėdas? Kalbiname penkias skirtinguose Italijos regionuose gyvenančias lietuves, kurios per Šv. Kalėdas vis dar ilgisi lietuviško šalčio ir sniego, tačiau puikiai sugeba derinti iš tėvų gimtinėje perimtas Didžiųjų švenčių tradicijas su svetingai jas priglaudusios šalies papročiais.

Italijos lietuvėms uždavėme klausimus, kurie prieš šventes vienodai rūpi žmonėms visame pasaulyje: kur ir kaip ketina švęsti Šv. Kalėdas, ką ruošia vaišėms ir ką po eglute tikisi rasti švenčių rytą?

Viktorija Račkauskaitė. Gyvena netoli Milano. Italijoje jau kiek daugiau nei 6 metus. Kaip pati sakė, „dirba“ dviejų vaikučių – keturmetės Violos ir tuoj antrą gimtadienį švęsiančio Oskaro – mama.
Vitalija Linkienė. Italijoje, Tonco, gyvena 11 metų. Pjemonto lietuvių bendruomenės vicepirmininkė. Užsiima prekyba nekilnojamuoju turtu.
Rasa Vabuolaitė. Romoje gyvena 7 metus. Dirba autorinių teisių vadybininke lietuviškoje leidykloje. Darbo reikalais dažnai grįžta į Lietuvą.
Elena Koniusanec. Italijoje gyvena 18 metų. Į Italiją atvyko dar su darbine viza. Pasak jos, turbūt buvo pati pirmoji lietuvė Neapolyje. Dirba komercijos agente mados srityje.
Daiva Lapėnaitė. Italijoje gyvena 17 metų. Žurnalistė, „Lietuvos ryto“ ir LRT radijo bendradarbė Italijoje, Sardinijoje.

Kur ketinate švęsti Šv. Kalėdas?

Daiva: Ateinančias Kalėdas ketinu švęsti Italijoje.

Elena: Anksčiau su šeima beveik kiekvienais metais Kalėdų švęsti važiuodavome į Lietuvą. Tačiau pastaruoju metu aplinkybės taip susiklosto, kad per Didžiąsias šventes liekame Italijoje. Šiemet jaučiamės „pavargę“ nuo Neapolio karščių, todėl Kalėdas švęsime Italijos šiaurėje, Trentino mieste.

Vitalija: Turime tradiciją ir vienais metais Kalėdas švenčiame pas vyro tėvus Italijoje, kitais – pas mano tėvus Lietuvoje. Šiais metais uošvių eilė. Švęsime Italijoje.

Viktorija: Ateinančias Šv. Kalėdas sutiksime čia, Italijoje, su vyro šeima.

Rasa: Mes su vyru jau kelinti metai iš eilės per Kalėdas išsiruošiame į trumpą kelionę kur nors nelabai toli nuo Romos. Bent tas kelias kalėdines dienas pabėgame iš didmiesčio, pakeičiame aplinką, pabūname ramybėje. Išvykę neskubėdami mėgaujamės tos vietovės atmosfera ir nekeliame sau pernelyg didelių turistinių tikslų kuo daugiau pamatyti. Šiemet vėl važiuosime į Toskaną, į Val d’Orcia.

Kaip Jūs, lietuvės, švenčiate Didžiąsias metų šventes Italijoje? Ar bandote derinti abiejų šalių tradicijas?

Daiva: Žiemos šventes švenčiu pagal itališkas tradicijas, kurios man neatrodo labai skirtingos ir netgi puikiai dera su lietuviškomis. Nebent išskyrus maistą ir šventines pramogas. Pavyzdžiui, mes, lietuviai, traukiame burtus, o italai per Kalėdas žaidžia stalo žaidimus. Ant mūsų stalo daug silkių, pas juos – jūros gėrybės.

Elena: Tradiciškai per Kalėdas kasmet savo namuose stengiuosi suburti Neapolio lietuvius. Noriu, kad susitiktume, pasišnekučiuotume gimtąja kalba. Kokį nors lietuvišką patiekalą ar žaidimą per Didžiąsias metų šventes taip pat stengiuosi paruošti ir savo šeimai. Tarp abiejų šalių kalėdinių tradicijų didžiulių skirtumų nematau. Esame katalikai ir, vienaip ar kitaip, švenčių esmė ta pati, tik improvizacija gal šiek tiek skiriasi.

Vitalija: Mano vyro giminės, italai, Kūčių beveik nešvenčia. Gruodžio 24 d. vakare visi eina į mišias, o po jų šeimos rate, užgerdami balto putojančio vyno taure, valgo tradicinį itališką keksą „Panettone“. Didžiausia šventė italams – kalėdiniai pietūs.
O štai mes, Pjemonto lietuviai, Kūčias kiekvienais metais švenčiame du kartus. Pirmą kartą kartu su vietos bendruomene, pagal lietuviškas tradicijas likus porai savaičių iki švenčių. Antrą kartą – kaip įprasta, gruodžio 24 d. Tądien vakarienei visada stengiuosi pagaminti ką nors lietuviško, dažniausiai su vaikais kepame kūčiukus. Kitą dieną per kalėdinius pietus susirinkusiems giminaičiams taip pat pagaminu kokį nors lietuvišką patiekalą.

Viktorija: Tarp Šv. Kalėdų bei Naujųjų metų sutikimo Lietuvoje ar Italijoje esminių skirtumų nejaučiu. Laukdami Kalėdų kepame kūčiukus, aguonų pyragą, imbierinius sausainius, gaminame advento kalendorių, lankome kalėdines muges, prakartėles. Tiesa, eglutę puošiame tikrai „itališkai“ – gruodžio 8 dieną. Tačiau, manau, kad itališkos ir lietuviškos Kūčios labai skiriasi. Italai tikrai nekūčioja taip kaip mes, lietuviai. Apskritai mano vyrui ši šventė tapo didžiuliu atradimu. Jau keli metai iš eilės Kūčių vakarienę valgome su lietuvių draugių šeimomis. Tas vakaras labiau lietuviškas, nors ant stalo būna ir itališkos virtuvės patiekalų. Laikydamiesi Advento papročių nevalgome mėsos, pieniškų produktų, valgome silkę, grybus, burokėlių mišrainę, kepame kūčiukus ir gaminame aguonpienį! Jei švenčiame mūsų namuose, tai gaminame abu su vyru, ir kiekvienas atstovaujame savo šalies virtuvei. Mano vyras – nuostabus kulinaras, jam tik duok progą gaminti. Tarp kitko, su draugėmis pastebėjome, kad mūsų vyrams italams labai patinka Kūčių tradicijos ir to vakaro mistika bei dvasingumas. Jau vien kalėdaičio dalybos jiems didžiulis atradimas.

Rasa: Žiemos šventes mes su vyru švenčiame labai kukliai. Kūčių vakarienei pagaminu ką nors paprasto ir lietuviško. Prieš vakarienę su vyru laužiame kalėdaitį, palinkime vienas kitam gerų ateinančių metų, o pavalgę išeiname pasivaikščioti po miestelį, kuriame apsistojome.
Kalėdų rytą papusryčiavę važiuojame į Šv. Mišias artimiausioje bažnyčioje. Paskutinė mūsų šventės dalis – kalėdiniai pietūs, kurie būna įmantresni, ištaigingesni, galima sakyti, itališki. Žinoma, neapsieiname ir be skambučių bei sveikinimų artimiesiems ir draugams.

Kokios Kalėdų nuotaikos buvo pirmaisiais metais Italijoje ir ar jos laikui bėgant kito?

Daiva: Pirmosios Kalėdos Italijoje buvo labai keistos. Buvau pratusi prie šalčio, sniego, natūralių eglučių kvapo. Čia – priešingai, buvo šilta, ne tik švietė, bet netgi kaitino saulė, eglutės – dirbtinės, be to, ir maistas visiškai kitoks. Paskui jau pripratau.

Elena: Pirmaisiais emigracijos metais, man trūko visko, kas susiję su Lietuva. Trūko artimųjų, draugų, lietuviško maisto. Juk prieš 18 metų Italijoje tikrai nebuvo lengva rasti juodos duonos, silkės, kitų lietuviškų patiekalų, ką dabar be didelių sunkumų galime nusipirkti ne tik lenkų ar ukrainiečių parduotuvėse, bet ir didžiuosiuose prekybos centruose.
Kaip dabar atsimenu labai keistą jausmą, kai Neapolio gatvėse pasirodė kalėdines eglės, bet nebuvo sniego. Patikėkite, tuo metu aš pirmą kartą gyvenime pamačiau papuoštą Kalėdų eglutę mieste be sniego. Tuo metu mano akiai toks vaizdas atrodė keistas, dabar, tai prisiminusi, tik juokiuosi pati iš savęs.

Vitalija: Pirmaisiais gyvenimo metais Italijoje įdomu buvo pamatyti, kaip italai švenčia žiemos šventes. Tačiau išskyrus tai, kad italai beveik nešvenčia Kūčių, didžiulių skirtumų nepastebėjau. Šv. Kalėdos pas juos labai panašios kaip ir pas mus, Lietuvoje. Pietauti kartu susirenka visi šeimos nariai ir giminaičiai.

Viktorija: Pirmaisiais metais Kalėdas sutikdavome Lietuvoje. Tuo metu dar atrodė, kad savam krašte Kalėdos tikresnes. Ypač – kai Kalėdų rytą būdavo sniego. Dabar jau keletą metų kalėdojam su vyro šeima Italijoje. Netgi ir Kalėdų senelis šeimą aplanko! Tik sniego taip ir nesulaukiam. Kaip ten bebuvę, tikriausiai didžiausias kalėdinis malonumas vis dar yra skrydis namo. Didžiausia svajonė – sutikti Kalėdas kartu su savo ir savo vyro šeima! Visi tikimės, kad tai įvyks kitais metais.

Rasa: Pirmaisiais metais Romoje nuotaika dar buvo pakankamai gera. Kūčios ir Kalėdos buvo kitokios, todėl kažkokio trūkumo nejutau. Tačiau dabar, einant metams, vis labiau norisi kūčioti namie, Lietuvoje, su tais, kurie supranta, kas yra aguonų pienas su kūčiukais, avižinis kisielius… Gaila, kad kol kas Kalėdoms vykti į Lietuvą neturiu galimybės.

Kokiais patiekalais būna nukrautas Jūsų Kūčių stalas?

Daiva: Mano Kūčių stalas būna nukrautas itališkomis gėrybėmis. Ant jo taip pat būna lietuviškų kūčiukų, kurių stengiuosi turėti visada. Keliskart buvo ir lietuviškos silkės, kurios paštu voke man buvo atsiuntusi mama.

Elena: Italijoje, kaip ir Lietuvoje, per Kūčias nevalgoma mėsa ir stalas daugiausiai būna nukrautas žuvies patiekalais. Ant stalo būna capitone fritto (keptas ungurys), baccalà (sūdyta menkė), spaghetti e vongole (spagečiai su jūros moliuskais), netrūksta ir daržovių bei saldumynų.
Iš lietuviškų patiekalų visada gaminu silkę pataluose, nors niekas, išskyrus mane, jos nevalgo. Kartais paruošiu ir naminės baltos mišrainės, kurią italai kažkodėl vadina Insalata russa. Skirtingai nei silkę, pastarąją jie mėgsta.

Vitalija: Mano vyrui patinka lietuviškas maistas, ypač patiekalai su silke ir naminė mišrainė. Vaikai mėgsta bandelės su aguonomis ar cinamonu, todėl šiuos patiekalus visada stengiuosi paruošti per šventes.

Rasa: Mūsų Kūčių stalas lietuviškas ir labai paprastas: kepta žuvis, vienas silkės patiekalas, virtos bulvės su lupenomis, karštos burokėlių salotos su džiovintais grybais. Prie patiekalų priskaičiuoju ir duoną, ir medų su riešutais, ir kalėdaičius. Sau išsiverdu spanguolių ar avižų kisieliaus, būtinai pasidarau aguonpienio, kurį valgau su kūčiukais (mes šeimoje juos vadiname šližikais).
Mano vyras aguonpienio nevalgo, nors kūčiukus triauškia. O štai man Kūčios be aguonpienio su šližikais – ne Kūčios. Matyt, tai kažkas, kas ateina iš labai seniai, kas įrašyta mano, kaip lietuvės, DNR, kas dar neužmiršta.

Gal praktikuojate tradicinius lietuviškus Kūčių stalo būrimus, žaidimus? Kaip italai reaguoja į lietuviškas tradicijas?

Daiva: Su kai kuriais dar nuo vaikystės nepamirštais lietuviškais burtais supažindinau ir savo gimines italus. Jiems patiko, buvo daug juoko ir linksmybių.

Elena: Kai pabandžiau taikyti lietuviškas Kūčių stalo tradicijas Italijoje, buvo daug juoko. Pamenu, vedina prisiminimų iš vaikystės, kai močiutė kaime ant Kūčių stalo po staltiese padėdavo šieno, nutariau nustebinti tuo italus. Aišku, nebuvo lengva surasti šieno mieste, bet vis tik suradau ir patiesiau plonu sluoksniu po staltiese. Italai buvo sužavėti, ypač kai papasakojau apie šios tradicijos esmę. Dar kita tradicija, kurios visada laikausi – stengiuosi, kad ant stalo būtų 12 patiekalų.

Vitalija: Per Kūčias stalo būrimus ir žaidimus žaidžiame tik tada, kai būname Lietuvoje pas tėvus. Italijoje žaidimų ar būrimų būna tik lietuvių bendruomenės renginiuose, kuriuose dalyvauja ir nemažai italų. Jie noriai švenčia kartu, nes yra atviri naujoms kultūroms ir tradicijoms.

Rasa: Būrimais mūsų šeima Lietuvoje Kūčių vakarą niekada neužsiėmėme. Pamenu tik, kad, kai švęsdavome pas senelius kaime, senelis ar močiutė būtinai po staltiese padėdavo šieno. Vėliau per Kūčias Vilniuje jo netgi nebūdavo.

Kokias italų Kūčių, Šv. Kalėdų tradicijas perėmėte ir kaip jas vertinate?

Elena: Kūčių vakarą, po vakarienės, vidurnaktį einame į šventas mišias vietinėje bažnyčioje. Man labai patinka jausti tą šventine nuotaiką gatvėje, kai net vidury nakties miestas pilnas žmonių, bažnyčios atidarytos ir verda naktinis gyvenimas.

Vitalija: Pagrindinė Kūčių vakaro tradicija – Šv. mišios bažnyčioje. Pusvalandį iki jų giedamos kalėdinės giesmės, o bažnytiniame chore groja ir gieda mano mergaitės. Kūčių vakarą miestelio centrinėje aikštėje rengiama kalėdinė mugė. Ten vaikai pardavinėja savo rankdarbius, o mamos – namuose keptus pyragus. Kasmet ir aš iškepu pyragą šiai mugei. Surinktos lėšos atitenka Katekizmo mokyklėlei ir sunkiai besiverčiančioms mūsų miestelio šeimoms. Manau, tai graži itališka tradicija, kurią perėmėme.

Viktorija: Man asmeniškai naujų tradicijų perimti neteko, nes tiek mano, tiek vyro šeimos Kalėdas švenčia labai panašiai. Tik Kalėdų stalas Italijoje kitaip ruošiamas. Pastebėjau, kad maistui čia teikiama daug daugiau reikšmės. Pavyzdžiui, mano anyta, netgi jei valgome namuose, spausdina gražiai apipavidalintą kalėdinį meniu.

Koks itališkas kalėdinis patiekalas Jums skaniausias?

Daiva: Skanu viskas, pradedant aštuonkojų salotomis, įvairiai paruoštomis midijomis, keptomis karališkomis krevetėmis, unguriais ir, žinoma, baigiant tradiciniu pyragu Pandoro.

Elena: Man patinka kalėdinis pyragas „Panettone“.

Vitalija: Itališko kalėdinio stalo neįsivaizduoju be kalėdinio pyrago „Panettone“. Tai mėgstamiausias mano patiekalas.

Viktorija: Didžiausią įspūdį man paliko specialiai paruoštas ungurys Il capitone di Natale ir keptos kurapkos.

Rasa: Tiesą sakant, išskyrus gardėsių Panettone, Pandoro ir Torrone, kitų itin itališkų kalėdinių patiekalų nelabai ir žinau. Iš jų man skaniausias Panettone. Beje, vokiečiai irgi turi panašų kalėdinį pyragą su džiovintais vaisiais ir cukatomis, kuris vadinasi „Stollen“. Jis taip pat man labai patinka.

Kaip apibūdintumėte Kalėdas Lietuvoje ir Kalėdas Italijoje, galbūt galėtumėte palyginti?

Daiva: Kažkokių ryškių skirtumų tarp Kalėdų Italijoje ir Lietuvoje, išskyrus šiltesnį orą ir kiek kitokį maistą, nematau. Tiek Lietuvoje, tiek Italijoje vyrauja didelis pasiruošimo šurmulys, nesibaigiantis sukiojimasis virtuvėje ir kelias valandas trunkantys kalėdiniai pietūs.

Elena: Italijoje visa šeima stengiasi susiburti kartu. Jeigu Kūčias švenčiame pas vieną šeimos narį, pavyzdžiui, pas vyro seserį, tai Kalėdų šventimo estafetę jau perduodame kitam giminaičiui.

Vitalija: Manau, kad Kalėdos abiejose šalyse yra panašios, juk abi šalys laikosi katalikų tradicijų. Kalėdos švenčiamos šeimoje, puošiama eglutė ir dovanojamos dovanos. Skirtumas, kad kiekvienuose italų namuose, be eglutės, būtinai yra ir prakartėlė. Mūsų šeimoje ji visada būna didelė, vaikams labai patinka ją daryti.

Rasa: Man Kalėdos Lietuvoje – tai viskas, kas sava ir padeda sukurti jaukią kalėdinę atmosferą: šaltis, kartais sniegas. Mano Kalėdos Italijoje – tai daug saulės, penkiolika laipsnių šilumos ir visiška sumaištis galvoje. Tik data kalendoriuje padeda prisiminti, jog jau atėjo žiemos švenčių metas. Kalėdinei nuotaikai man labai reikia tikro šalčio ir sniego, matyt, tai pripratimas tris dešimtis metų išgyvenus Lietuvoje.

Kalėdinės dovanos. Ar teikiate joms reikšmės? Ką dovanojate artimiesiems? Ar esate gavusi dovaną, kuri labai nustebino, kurią iki šiol prisimenate? Kas tai buvo?

Daiva: Kai namuose yra vaikų, reikšmės dovanoms, nori to ar nenori, tenka teikti. Man asmeniškai dovanos didelės reikšmės neturi, manau, kad ne tame slypi šventės prasmė. Tačiau kadangi tradicija keistis dovanomis yra itin gaji ir įpareigojanti, prieš kelerius metus šeimos nariams nusprendžiau padovanoti ne kokių nors daiktų, bet įspūdžių, prisiminimų. Tąkart po eglute padėjau lėktuvo bilietus į Pizą kaip tik tuo periodu, kai vyko amerikiečių dailininko, filmų kūrėjo Andy Warhol paroda. Ši dovana visiems labai patiko, tad iki šiol artimiausiems dovanoju kažką panašaus – bilietus į teatrą, koncertą, skrydį į kokį nors Italijos arba Europos miestą. Kažką, kas palieka mums bendrų prisiminimų visam gyvenimui.

Elena: Italijoje per Kalėdas visi apsikeičia dovanomis ir šeimoje, ir tarp kolegų. Aš asmeniškai neteikiu didelės reikšmės dovanoms, todėl pastaruoju metu man daug maloniau paruošti dovaną kažkam iš artimųjų šiaip, be progos.
Todėl mes šeimoje per Kalėdas dovanas ruošiame tik vaikams. Kiek netradiciškai, nes tradicinės neapoliečių šeimos po eglute deda kalnus dovanų visiems.

Vitalija: Vaikai labai laukia dovanų, todėl jie kasmet Kalėdų rytą po eglute jas randa. Dar turime tradiciją pasidaryti bendrą dovaną visai šeimai. Dažniausiai tai būna kokia nors kelionė, todėl Naujuosius dažniausiai sutinkame ne namie.

Viktorija: Kalėdinėms dovanoms neteikiu jokios reikšmės. Tai bandau akcentuoti ir savo vaikams. Jie žino, kad Kalėdų senelis atneša vaikučiams dovanų, bet mokau juos, kad tai ne pats svarbiausias dalykas.
Tačiau vaikai yra vaikai. Kokios gi Kalėdos be dovanų!? Taigi dovanas perkame, bet griežtai laikomės taisyklės: Kalėdoms vaikai po eglute randa vieną dovaną – tą vienintelę labiausiai trokštamą ir išsvajotą. Taip juos mokau nepaversti šios šventės žaislų muge ir vertinti kitus dalykus. Tie kiti dalykai – tai ne kas kita, o galimybė susėsti bendriems pietums su šeima, būti sveikiems ir linksmiems, turėti vieniems kitus šalia – tai yra svarbiausia. Mūsų šeimoje per pastaruosius kelerius metus prie Kalėdų stalo reikia vis naujos kėdės, nes šeima vis auga. Todėl tai yra labai smagu, ypač vaikams.

Rasa: Mes su vyru kalėdinių dovanų nesidovanojame. Tiesą sakant, namie ir taip mažai vietos. Pasidovanojame sau kalėdinę kelionę, įspūdžius, gražius prisiminimus ar kavos puodelį jaukioje kavinukėje. Žinoma, kai važiuoju namo į Vilnių, vežu artimiesiems lauktuvių, bet tai būna ne per Kalėdas.
Kiek pamenu, geriausios ir pačios įsimintiniausios kalėdinės dovanos buvo vaikystėje. Tėvelis iš savo darbovietės kiekvienais metais parnešdavo man ir broliui po spalvotą kartoninę dėžutę su saldainiais ir vienu kitu mandarinu. Dabar tai atrodo niekis, bet sovietiniais laikais tai buvo tikrai daug. Visada būdavo įdomu, kiek ir kokių saldainių ten yra. Pamenu, savo mėgstamiausią – „Nomedą“ – visada pasilikdavau pačiai pabaigai!

Andrius Nenėnas

ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. gruodžio 22 d.