Garsus Lietuvos teatrologas A. Liuga: Romą lydi prakeiksmas
Garsus Lietuvos teatrologas Audronis Liuga Italijoje pristatė filmą, kuriuo atidavė kūrybinę duoklę Lietuvoje ir pasaulyje pripažintam režisieriui, savo mokytojui ir autoritetui Eimuntui Nekrošiui. „Norėjosi, kad tai būtų nepagrąžintas ir ne dirbtinai efektingas projektas apie Lietuvos teatro genijų“, – portalui ITLIETUVIAI.IT sakė kino juostos kūrėjas.
Dokumentinis filmas „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ – tai asmeniškas požiūris į režisieriaus kūrybinio darbo procesą iš arti. Filme rodomos Italijoje, Vičencoje, statyto spektaklio „Borisas Godunovas“ repeticijos, į kurias įsiterpia A. Liugos ir E. Nekrošiaus pokalbis apie gyvenimą ir vertybes.
Gruodžio 16 d. pristatydamas filmą Romos La Sapienza universitete susirinkusiai publikai A. Liuga pasakojo, kad spektaklis „Borisas Godunovas“ kaip tik buvo kuriamas įsiplieskus karinei įtampai tarp Rusijos ir Ukrainos. Italai su susidomėjimu klausėsi teatrologo pasakojimo, kad E. Nekrošius visą laiką buvo ir yra Ukrainos pusėje, o spektaklis pagal Aleksandro Puškino pjesę leido režisieriui subtiliai atskleisti Rusiją nuolat persekiojančias gilumines valdžios problemas.
Vėliau, duodamas interviu Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT, A. Liuga pabrėžė, kad saugumo problema šiandien itin aktuali, ir teatras padeda kurti mąstančio žmogaus atsakomybę už kito gerovę, už savo šalį, visuomenę ir galiausiai, už save ir savo šeimą.
Kviečiame paskaityti pokalbį su Lietuvos jaunimo teatro direktoriumi, teatrologu ir kritiku Audroniu Liuga.
Kodėl ėmėtės kurti šį filmą? Ko siekėte?
Natūraliai. Nekėliau sau kažkokių tikslų. Tiesiog norėjau, kad tai būtų sąžiningas dokumentas apie menininką ir žmogų. Kai kalbame apie Eimuntą Nekrošių, šitie du dalykai, mano nuomone, neatskiriami. Žmogiškos savybės, požiūris į profesiją, į žmogų scenoje ir gyvenime yra svarbu. Norėjosi, kad tai būtų nepagrąžintas ir ne dirbtinai efektingas projektas apie Lietuvos teatro genijų. Tiesiog drąsus žingsnis parodyti jį tokį, koks jis yra.
Kaip manote, filme jis atsiskleidė tik kaip kūrėjas? Ar daugiau matyti jo žmogiškoji pusė?
Man sunku spręsti, manau daugiau turėtų spręsti žiūrovas. Konkrečiai nesiekiau atskleisti asmeninių jo savybių. Tiesiog jaučiu, kad atlikau pareigą sau. Ilgą laiką mane siejo daug su šiuo režisieriumi. Aš kurį laiką dirbau su juo, kai ko išmokau iš jo, jo padedamas kai ką supratau. Tai yra tam tikra profesinė duoklė šiam režisieriui už patirtį, kurią turiu.
Jis matė Jūsų filmą? Kokia buvo jo nuomonė?
Nežinau, manęs nepasiekė jokie jo atsiliepimai.
Filmo pavadinimas „Nutolinti horizontą“. Kodėl jį pasirinkote?
Nutolinti horizontą – tai per darbą nutolinti pabaigą, kuri kažkada ateina. Tik darbas padeda nutolinti negalią ir kitus įprastus biologinius, fizinius dalykus, su kuriais mes visi susiduriame.
Ką mums, lietuviams, reiškia turėti tokį režisierių? Kuo, Jūsų nuomone, jis išsiskiria?
Nemanau, kad reikia ypatingai sureikšminti jo išskirtinumą. Nors jis nekuria tautinių pjesių, bet manau, kad jo kūryboje atsiskleidžia kažkoks giluminis mentalitetas. E. Nekrošius kultūrinę tapatybę sugebėjo paversti universalia ir labai žmogiška. Tas jam būdinga.
Filme matyti, kad jis su aktoriais bendrauja pasitardamas, lyg garsiai galvodamas. Kokių dar įdomių dalykų atsiskleidė stebint kūrybinį procesą?
Sunku pasakyti. Iš tikrųjų, darbas su juo yra labai sunkus. Jis ir sau kelia didžiules užduotis. Tai nėra šiaip pokalbiai su aktoriais. Tai yra sprendimų paieška ir juos jis bando rasti eidamas nepramintais keliais. Dažnai pasirenka labai sudėtingą medžiagą. Galima sakyti, kad tai lyg juodas šachtininko darbas. Garsiai reflektuodamas režisierius būna sukibirkščiuoja ir tada atsiranda sprendimai, kurie užkuria ir aktorius.
Noriai E. Nekrošius įsileido filmavimą į savo kūrybinę erdvę?
Nežinau, tiesiog mes buvom susitarę, kad įsileis ir jis to susitarimo laikėsi noriai.
Kaip aktoriai priima darbą su šiuo režisieriumi? Gal kuris nors paatviravo, ar pats susidarėte nuomonę?
Jis dirba su labai įvairiais aktoriais. Labai svarbu, kad šis režisierius aktoriaus niekada nepastatys į nepatogią padėtį. Jis ilgai dirbs, bet vis tiek suras tam aktoriui tinkančius vaidmens sprendimus, kurie turės prasmę. Aktoriai tą jaučia ir jiems malonu dirbti su tokiu režisieriumi.
Turbūt esate matęs visus Nekrošiaus spektaklius. Jūsų nuomone, kuris iš jų stipriausias jo spektaklis?
Nenorėčiau vertinti atskirų spektaklių. E. Nekrošius atskiruose savo kūrybos etapuose buvo labai skirtingas. Kūrė labai įvairiai, perėjo įvairius kūrybinius etapus.
Man yra tekę girdėti kalbų, jog E. Nekrošius daugelyje spektaklių vienodas. Tačiau nesutikčiau su tuo. Manau, priešingai, jis labai įvairus atskiruose spektakliuose.
Koks Eimuntas Nekrošius yra kaip asmenybė?
Jis nėra paprastas žmogus. Kūrybinio darbo plotmėj labai reiklus. Principingas. Turintis savo poziciją, požiūrį ir siekiantis jį įdiegti.
Kaip manote, dėl ko Italijoje Eimuntas Nekrošius taip mėgstamas?
Man sunku spręsti, turbūt žiūrovai Italijoje turėtų tai pasakyti. Manau, kad tiesiog taip yra, nes E. Nekrošiaus teatras artimas šios šalies kultūrai.
Kokiose šalyse dar rodėte filmą? Kaip publiką jį priėmė?
Filmas buvo rodytas Lietuvoje, per Rusijos kultūros kanalą ir teatro festivalyje Sankt Peterburge. Manęs jame nebuvo, taigi nežinau, kaip rusų publika jį priėmė.
Su kokiais iššūkiais, jūsų nuomone, šiandien susiduria Lietuvos teatras?
Manau, pagrindinis iššūkis yra kūrybinių idėjų iššūkis. Dabar tarsi yra ir ta naujoji karta teatre. Tačiau mūsų teatras vis dar ieškojimų kelyje. Manau, kad dabar teatre yra toks pereinamasis laikas. Mes lyg ir bandom ieškoti savo balso, būdo žiūrovui patraukti. Bet tai nėra iki galo taip ryšku, kad galėtume sakyti, jog mums pavyko.
Ar reikėtų ką nors keisti?
Pirmas dalykas, publikai reikia pradėti eiti į teatrą. Antra, kūrėjai turėtų nebijoti rizikuoti. Manau, kad kartais reikia rizikuoti, nes rizikuojant tikrai kažkas pavyksta.
Jums, kaip teatrologui, kurios šalies teatras yra artimiausias be Lietuvos? Kodėl?
Vokiečių teatras. Pirmiausia todėl, kad jie laikosi modernių repertuarinio teatro tradicijų. Antra, kad jis yra nepriklausomas. Trečia, jis labai stiprus idėjų lygmenyje. Bent prieš keletą metų vokiečiai sugebėdavo diktuoti toną ir didelei daliai Europos.
Jums darbo reikalais kartais tenka lankytis Italijoje. Kur esate buvęs? Kokį įspūdį jums yra sudariusi Italija?
Esu buvęs Venecijoje, Vičencoje, Florencijoje ir Palerme. Per šią viešnagę pabuvojau Bolonijoje ir Romoje. Prisipažinsiu, man labai didelį įspūdį paliko Roma. Šis miestas turi tokį istorinį-kultūrinį palikimą, kurio užtenka visai Italijos šaliai ir užteks dar labai ilgai. Tačiau tai, sakyčiau, yra ir tam tikras prakeiksmas, nes panašu, kad tautai bus sunku sukurti kažką stipresnio už tai, kas jau sukurta.
Tas amžinas palikimas, kuris yra kaip užuovėja šiuolaikiniame dūžtančiame pasaulyje gyvenančiam žmogui. Tai savotiškas prieglobstis. Žmonės gali tiesiog pakelti akis ir iškart jaustis didesniais, iškilesniais, nei jie yra.
Kokį įspūdį sudaręs italų teatras, jei yra tekę pakankamai su juo susipažinti?
Italų teatrą pažįstu mažai. Kiek daugiau žinau Romeo Castellucci kūrybą, bet tai nėra visiškas italų teatras.
Kiek metų jūs pats sukatės teatro pasaulyje?
Nuo pat tada, kai baigiau mokslus 1992 metais.
Ar metams bėgant keitėsi jūsų požiūris į teatrą?
Mano požiūris kito. Anksčiau aš labiau vertindavau inovatyvumą, tam tikrą modernumą. Dėl to, nes buvo laikas, kai mums labai stigo modernios, naujos dramaturgijos. Tuo metu aš labai daug dirbau prie to. Dabar daug kas pasikeitė. Šiais laikais galima tiesiog vystyti idėją, nebūtinai griežtai priklausant nuo tam tikros dramaturgijos.
Ar Lietuvos problemos – emigracija, socialinė nelygybė daro įtaką Lietuvos teatrui? Ką esate pastebėjęs?
Daro, bet bent jau man asmeniškai norisi kalbėti ne apie jas. Yra kita man nemažiau aktuali saugumo problema. Turiu omenyje, šalies ir paties žmogaus saugumą.
Jeigu žiūrėtume į save plačiau, pasaulio kontekste, man įdomu, kiek ta tapatybė, kurią mes atsinešame iš tolimos praeities, mus saugo? Kiek ji gyva dabar? Tai viena pusė, kuri, manau, apskritai aktuali Lietuvos kultūrai. Kita vertus, tas saugumo klausimas aktualus ir visuotine prasme. Kaip šalies, kaip individo saugumas. Mane iš tikrųjų jaudina klausimas, kiek žmonių pasirinktų ginti savo šalį? Turiu omenyje, karo situaciją, nes karas gali įvykti netikėtai, staiga.
Kaip manote, politikai vieta teatre?
Ne visai. Aš daugiau turiu omenyje pilietiškumą. Mąstančio žmogaus atsakomybę už kito gerovę, už savo šalį, visuomenę ir galiausiai, už save ir savo šeimą. Teatras turi klausti, kiek mes esame atsakingi ne formaliąja prasme, bet viduje. Ar mes jaučiamės atsakingi?
Man atrodo, kad dabar tai yra didelis iššūkis šiai kultūrai, šiai visuomenei, apskritai, pasauliui, kuriame dabar mes gyvename.
Aš manau, kad dabar saugumo sąvokos yra visiškai nusitrynę ir nebetenka prasmės. Pasaulį kuo toliau, tuo labiau užvaldo lošianti politika. Gyvenimas tarsi lošimas, kai žmogus ant kortos stato viską. Dabar daug tarsi viską galinčio išspręsti lyderio ieškojimo. Taip žmogus pats tampa neatsakingu, o atsakomybę perkelia ant kažkokio tai stipraus lyderio.
Manau, kad šios visuomenės savybės, tas naivus tikėjimasis, kad ateis stiprus lyderis ir visus išgelbės, yra pavojingi. Manau, kad tai rodo tam tikrą visuomenės infantilėjimą. Mano nuomone, teatras, kaip atskira kultūros dalis, gali ir turėtų ugdyti žmonių pilietiškumą bei mąstymą šiuo klausimu.
Kokie jūsų planai? Galbūt kursite naują kino juostą?
Ne, šiuo metu vadovauju Lietuvos Jaunimo teatrui. Šis teatras dar turi daug neišspręstų klausimų. Bandau tvarkyti įsisenėjusias problemas ir dar nežinau, kaip man pavyks. Atsakomybė padidėja ir todėl, kad tai teatras, kuriame savo kūrybinį kelią pradėjo E. Nekrošius. Jame, beje, savo pažintį su teatru pradėjau ir aš.
Ateityje Jaunimo teatre su jaunaisiais menininkais ketinu išbandyti keletą naujovių. Be kūrybos kartu yra ir daug juodo administracinio darbo. Bandysiu išjudinti patalpų renovaciją.
Andrius Nenėnas
ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. gruodžio 17 d.