Home / KELIONĖS  / Gražiausiose Florencijos kapinėse Sapiegų koplyčia

Gražiausiose Florencijos kapinėse Sapiegų koplyčia

Nuo Mons Florentinus kalvos kiparisų sargyba jau daugiau kaip du amžius žvelgia į verdantį, renesanso lopšiu vadinamo, miesto gyvenimą papėdėje. Saugo jie ne tik San Miniato al Monte baziliką, bet ir Florencijos monumentalias Porte Sante (Šventų Vartų) kapines. Čia palaidoti Italijai ir visam pasauliui nusipelnę žmonės. Tarp amžinojo poilsio atgulusių italų įžymybių ir diduomenės yra ir Lietuvos didikų giminės atstovai, o jų istoriją kapinių lankytojams pasakoja senas florentietis.

Rūta Abaravičiūtė
ITLIETUVIAI.IT

Garsios Sapiegų šeimos koplyčia gražiausiose Florencijos kapinėse slepiasi tarp gedinčių skulptūrų ir marmuro baltumu akinančių kolumbariumų. Atrasti ją padėjo ponas Giovanni Benvenuti, kuris kapinėse besilankantiems žingeidiems paklydėliams pasakoja šių kapinių paslaptis.

Pagyvenęs florentietis koplyčią su užrašu SAPIEHA parodo visiems: šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje pats matęs, kaip laidojo šitą lenkų principe (liet. princą).

Giovanni lyg vakar prisimena, kaip, ceremonijos metu, nuo aksominės pagalvėlės ant mirusiojo karsto buvo iškilmingai paimta špaga ir perduota vyriškos lyties Sapiegų palikuoniui, pasipuošusiam kažkokio ordino karine uniforma. 

Už koplyčios vartelių ant vidinės sienos matosi užrašas: „ANNA TYZCKIEWICZ CON PRINCEPS SAPIEHA DOMO, WOLOZYNI NATA MDCCCXVI – DECESSIT FLORENTIAE MDCCCLXXIII“. Romėniški metai byloja, kad gimė 1816 m., o mirė 1873 m. Priešais – kita memorialinė lenta su užrašu: „PAUL SAPIEHA, MAY 17 1900–JULY 21 1987. Faith, hope, charity“. 

Koplyčią 1864 m. sukūrė architektas Mariano Falcini – talentingo XIX a. Toskanos kunigaikštystės architekto Pasquale Poccianti mokinys. Jos altorių puošia Lenkijos Kodenio miestelio Madonos kopija, leidžianti manyti, kad palaidotieji priklausė Kodenio Sapiegų linijai.

Lietuvos bajorų šeimos koplyčia atkartoja tuometinį eklektinį stilių, kai buvo madinga derinti kelis – klasikinį, gotikinį ir romaninį – stilius architektūroje. Kolonos, trikampis frontonas, rausvo marmuro juostų intarpai baltame fone, dvispalvės mozaikos viduje – būdingos ir greta esančiai romaninei San Miniato bazilikai. 

Stogas su statinės formos skliautu rodo Veneto architektūros įtaką. Fasado frontone yra Tiškevičių herbas – šešiakampė žvaigždė su pusmėnuliu (lenk. Leliwa) ir Sapiegų – strėlė su dviem kryžmomis, vadinama Lapino herbu (lenk. Lis), Vytis ir taurė. 

Kas gi buvo tie, šioje koplyčioje palaidotieji ir kodėl jų keliai pasibaigė Florencijoje?

Kaip rodo istoriniai duomenys, Lietuvos ir Lenkijos bajorai į Italiją vykdavo jau nuo XVIII a. Europos aristokratų tarpe buvo įprasta dovanoti savo stipriosios lyties atžaloms akademines atostogas. Metus jaunuoliai praleisdavo Italijoje arba Graikijoje, studijuodami Antikos ir Renesanso kultūrą. 

Keista, bet apie vėliausiai anapilin iškeliavusį Paul Sapieha yra nedaug tapatybę užtikrinančių žinių. Užtat kapinių duomenų bazėje parašyta, kad Anna Tyszkiewicz į koplyčią atgulė šalia vyro Leon Sapieha.

Jų vienturtė (?) dukra Pelagia Sapieha ištekėjo už Ferdynand Fryderyk Radziwill. Tokiu būdu dar vienas mėlynojo kraujo skiepas prigijo prie jau ir taip kilnaus giminės genealoginio medžio.

Metai bėga, o laikas palieka savo pėdsakus ir ant kilmingosios giminės kapų. Restauruoti reikėtų Onos ir Leono Sapiegų koplyčios Florencijoje vidinių sienų mozaikas, perdažyti vartelius.

Tačiau Sapiegos gali miegoti ramiai – tuo pasirūpins Florencijos savivaldybė, nes senosios Cimitero delle Porte Sante kapinės yra miesto architektūros paminklas, kurį saugo Italijos paveldo įstatymai.

Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Rodyti visą žemėlapį.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI