Nuo šiandien mano lietuvė pusseserė – nebe Lietuvos pilietė.

Prisipažinsiu, žinia – netikėta. Žinoma, kitokia ji būti negalėjo: artimos mes buvome vaikystėje ir paauglystėje, o suaugusių gyvenimai mus vieną nuo kitos atskyrė, nutolome. Su neartimais, žinia, apie ypatingus gyvenimo sprendimus mes nekalbame, jais nesidalijame. Be abejo, gaila, jog nutolome. Gal viskas būtų buvę kitaip, jei būtume likusios, kaip kadaise, ,,sesės per pusę“… Nepastebėjau, kada pasukome skirtingais gyvenimo keliais, kol šie mus nuvedė į priešingas Europos puses: mane į Pietus, ją – į Šiaurę.

Nesvarstysiu jos asmeninio pasirinkimo. Ji pasinaudojo savo, suaugusio žmogaus, teise rinktis. Ir jums neleisiu smerkti, nes jūs žmogaus nepažįstate, nežinote jos gyvenimo patirčių. Aš ją prisimenu iš vaikystės. Vis dar tikiu, kad tyri žmonės piktavaliais netampa. Priešingai, manau, pasielgė sąžiningai, LR Ambasadoje savo gyvenamojoje šalyje pasisakiusi apie savo pasirinkimą tapti tos kitos šalies piliete. Dabar manau, kad lietuvių, pasiprašiusių kitos šalies pilietybės, pasaulyje yra daug. Nedaug iš jų (gal net ir kai kurie mano bičiuliai socialiniuose tinkluose) yra tiek sąžiningi, kad apie tai pasisakytų viešai, kad būtų sąžiningi prieš tą valstybę, kurioje gimė, kurioje augo, kurioje tapo žmonėmis. Mano pusseserė šiuo požiūriu pasielgė sąžiningai.

Nediskutuosiu jos pasirinkimo motyvų. Prisipažinsiu, nesuprantu jos pasirinkimo. Nežinau, kodėl ji taip pasielgė. Jos motyvas, esą jos namai – ten, kur dabar gyvena, manęs neįtikina. Mano namai taip pat – ne Lietuvoje, bet man tai nėra priežastis atsisakyti dalelės savasties, savo istorijos, kitų man iškovotos privilegijos, savo prievolių. Vargu bau, nesmerkiu pusseserės sprendimo. Žinau, jog ji, kaip ir daugelis panašaus likimo išeivių, turėjo, matyt, tikrai svarių internalių, o, galbūt, ir objektyvių priežasčių pakeisti savo likimą: uždaryti visas duris atgal, be galimybės grįžti į tą turėtą būseną, reikia svaraus motyvo ir blaivaus proto. Kliedesiams ir blefui čia vietos nėra. Tiesa, – sprendimo nesuprantu. Norėčiau suprasti, kodėl. Ir ne tik jos atveju. Mano pusseserė – tik precedentas, tokių atvejų, tikiu, yra ne vienas tūkstantis, gal net šimtai tūkstančių Europoje. Man, mokslą mylinčiam žmogui, nerimą kelia klausimas, kas mūsų žmones verčia atsisakyti to, dėl ko mūsų tėvų ar senelių kartos stovėjo Baltijos kelyje, gynė televizijos bokštą ir Seimo rūmus, dėl ko ten žuvo žmonės, ko vardan raudojo vyrai? Kokios vertybės vyrauja dabartinėse kartose? Kas nutiko, kad materialūs dalykai lenkia moralines diretyvas?

Nujaučiu sulauksianti atsakymų apie kitokią dabarties Lietuvą (juk ne už tokią kovota), apie nesuteiktus šansus, neišpildytus lūkesčius, apie šalį, kuriai pačiai jos piliečiai nereikalingi… Daug tokių pasiaiškinimų skaičiau, kai ką pati girdėjau. Ir vis tiek nesuprantu. Juk visi augome toje pačioje Lietuvoje, kodėl tad vieni dėl jos skaudulių rauda, jie kovoja iki paskutiniųjų (beje, nuoširdžiai tikiu, kad mūsų valstybė per itin trumpą laiką pasiekė didelių laimėjimų ir to pagrindas – jos žmonės), o kitiems tai atrodo tinkama priežastis nuo jos nusigręžti? Kas taip įskaudina žmogų, kad ji(s) gali atsisakyti motinos ar tėvo, o gal – abiejų?

Aš negaliu gyventi Lietuvoje, man dėl to labai skauda, bet darau viską, kad Lietuva gyventų manyje ir mano šeimoje. Mūsų vaikai, tegul laužyta, nenuglaistyta, su akcentu, bet kalba ir skaito lietuvių kalba. Gal ir rašyti išmokinsiu. Aš sąmoningai darau viską, kad jie nuo mažumės žinotų savo šaknis: jie – lietuviai ir italai, abu po lygiai. Kovojau ir tęsiu kovą dėl jų prigimtinės teisės į dvigubą pilietybę – jiems, jų vaikams ir šiųjų palikuonims. Mano vaikams kol kas pilietybė siejasi su jų motina ir tėvu, atsisakyti vienos, vadinasi, atsisakyti kažkurio iš tėvų. Suvokiu, kad su ta privilegija jie kartu įgyja ir prievoles, tad aš, jų motina, su skaudančia širdimi, bet jau nuo dabar juos pratinu prie minties, kad kažkada ateityje jiems teks atlikti karinę prievolę, nes Lietuva – jų tėvynė, tokia pati, kokia yra Italija. Jiems Lietuva yra svajonių šalis. Nes tokia yra man. Ir daugeliui mano draugų. Iš kur žinau? Nekalbu apie skambias frazes: ,,Lietuva – protingų žmonių kraštas“, ,,Čia gyventi gera“, kalbu apie sakinį, ištartą karinės grėsmės akivaizdoje: ,,Niekur nebėgsiu. Čia – Lietuva, čia – mano širdis, visas mano gyvenimas – čia“. Taip kalba ir mano tėvai, kurie niekada nebuvo ypatingi Lietuvos patriotai. Jie tiesiog žinojo, kitaip – negalima. Tad kas nutinka žmonėms, kad jie, šiais galimybių ir atvirų durų į pasaulį su lietuvišku ,,žaliu“ pasu laikais, atsisako savo istorijos, prigimties, ateities? Kas nutinka, gyvenant kitoje kultūroje, kad prisireikia nusikratyti praeities? Ar tas [ne]pritapimas toks skausmingas, kad vienintelis būdas sumažinti skausmą – sudeginti tiltus į savo šaknis?

Kaip socialinių mokslų atstovė aš suprantu, jog kintanti socialinė realybė veikia kitas aplinkas – politinę, ekonominę, kultūros, psichologinę. Būtina ieškoti atsakymų, kodėl netenkame piliečių. Gal jau laikas, užuot kovojus su vidiniais slibinais, valstybės mastu pagalvoti apie visas ,,prarastas sielas“, tūkstančius, gal – šimtus tūkstančių, pasirinkusių būti kitur kitais, tegul niekada ten, kitur, nepritapsiančiais, net ir tapus anos šalies piliečiais? Kiek Lietuvai reikės nukraujuoti, kol supras: įstatyminiai aktai gali išgelbėti Lietuvą nuo nykimo, kaip dabar tie patys aktai skatina kraujavimo intensyvumą? Kada biurokratai per savo didelius egopilvus pamatys, kad Lietuvos, kokia buvo prieš ketvirtį amžiaus, seniai nėra, o tos būsimos Lietuvos – nė nebematyti?.. Užaugo kartos, žinančios teises ir gebančios reikalauti, naujų, žinančių ir pareigas, taip greitais neužauginsime. Gydykimės dabar. Rytoj bus per vėlu.

Kai kurių, ,,išėjusių“ be galimybės grįžti, klausiu: suprantu, kad turėjote svarią priežastį išmesti Lietuvos pilietybę į šiukšliadėžę, nes neapdairiai pasielgti drąsos ir impulsyvumo nepakanka, bet ar esate dėl to tikrai, giliai, išvidiniai laimingi?.. Ar tai buvo taip paprasta padaryti, kad nuo šiol sveikinate vienas kitą ,,su nauja pradžia“, ,,įstojus į naują klubą“? Ar tas jūsų džiaugsmas – tikrai tyras ir nuoširdus? Ką Lietuva padarė, kad reikia džiaugtis ,,jos nusikračius“? O jūs patys ar tikrai padarėte viską dėl jos?.. Mat dabar tie džiaugsmingi šūksniai – lyg makabriški šokiai ant Sausio tryliktosios ar Medininkų tragedijos aukų kapų: be garbės ir kraupūs. Nereikia jų… Jei tikrai džiaugiatės, nebesantys Lietuvos Respublikos piliečiais, labai prašau, džiaukitės pagarbiai, nežemindami likusių ir išėjusių… Tarp likusiųjų, galbūt, – ir jūsų tėvai…

Įrašas iš Italijos lietuvės Simonos Crisafulli tinklaraščio „Sicilija. Užrašai iš Le Giare balkono“.

ITLIETUVIAI.IT,
2016 m. lapkričio 5 d.