Home / AKTUALIJOS  / Italijoje garbinama, Lietuvoje dar neatrasta litvakė menininkė A. Raphaël: nuo lietuviškų šaknų iki pripažinimo

Italijoje garbinama, Lietuvoje dar neatrasta litvakė menininkė A. Raphaël: nuo lietuviškų šaknų iki pripažinimo

Romoje, Nacionalinėje modernaus ir šiuolaikinio meno galerijoje (Galleria Nazionale d’Arte Moderna e Contemporanea) ir Torlonijos Vilos muziejuje (Musei di Villa Torlonia), nuolatinėse kolekcijose saugomi žymios XX a. Italijos meno atstovės Antoniettos Raphaël Mafai (1895, Kaunas – 1975, Roma) darbai. 2021 m. lapkritį Amžinajame mieste atidaryta ir menininkės garbei skirta personalinė paroda „Attraverso lo specchio“. Visgi retas lietuvis žino, kad ši Italijoje itin žymi ir vertinama ekspresionistinės tapybos ir skulptūros atstovė yra gimusi Kaune. Nors iš gimtinės išvyko būdama dar maža mergaitė ir niekada nebegrįžo, ji visą gyvenimą prisistatė esanti lietuvė. 

Gabrielė Galinytė
ITLIETUVIAI.IT

Galutinė stotelė – Roma

A. Raphaël 1985-aisiais gimė Kaune, Lietuvos žydų šeimoje. Mirus tėvui, būdama maždaug dešimties, būsima menininkė kartu su šeima emigruoja į Londoną, kur gyvena beveik dešimtmetį. Būtent čia atsiskleidžia mergaitės muzikalumas. Karališkojoje akademijoje A. Raphaël baigia fortepijono studijas ir dirba solfedžio mokytoja. Į Lietuvą daugiau niekada nebegrįžta, tačiau ją visada nešiojasi savo širdyje.

Po motinos mirties, būdama beveik trisdešimties, A. Raphaël leidžiasi į vienišą kelionę, užsibrėžusi tikslą pasisvečiuoti Paryžiuje, Romoje, Graikijoje, o vėliau pasiekti Egiptą. Tačiau po kelių Paryžiuje praleistų mėnesių, Roma tampa nors ir ne pastovia, bet galutine būsimos garsios Italijos menininkės gyvenimo stotele. 

A. Raphaël Londone, 1918 m. | Centro Studi Mafai Raphaël nuotr.

1924-aisiais įstojusi į Romos dailės akademiją, kur mokosi tapybos, A. Raphaël sutinka Mario Mafai, savo būsimąjį vyrą, taip pat žymų Italijos menininką. „Atvykau į Italiją su įvairiausiais projektais, tačiau vietoj to ištekėjau už Mafai“, – vėliau sakė pati menininkė. 

Susilaukę pirmosios dukters Miriam, pora apsigyvena Via Cavour gatvėje – bute, kuris Romos kultūroje vėliau paliks ilgalaikį ir gilų pėdsaką.  

Žymioji „Scuola romana“ 

Būtent Via Cavour gatvėje Romoje, 325-ame name, didžiajame kambaryje įsikuria Scuola romana arba Scuola di via Cavour, aktyviausiai veikusi 1928–1945 metais. 

Per trumpą laiką ši studija tampa svarbia Italijos literatų ir jaunųjų menininkų susitikimų vieta. Dabartiniai istorikai ir menotyrininkai teigia, kad tokį spontanišką menininkų susiliejimą Via Cavour studijoje, Mafai poros bute, lėmė ne XX a. būdingos politinės programos ar manifestai, o draugystė, kultūrinės sintezės, tvirtas požiūris į europietišką ekspresionizmą. 

Scuola romana nariai priešinosi tvarkingai neoklasikinei tapybai, kuri po Pirmojo pasaulinio karo buvo itin propaguojama meninė srovė Italijoje. Jaunieji menininkai pasiūlė naują, ekspresyvų ir netvarkingą tapybos stilių – formalų griežtumą pakeitė ekspresionistinis vizionieriškumas. 

Daugiau apie šią mokyklą galima sužinoti apsilankius Scuola romana muziejuje, kuris nuo 2006-ųjų veikia Romoje, Torlonijos Viloje, „Casino Nobile“ antrame aukšte . Čia rengiami įvairūs užsiėmimai, edukacinės veiklos, skirtos susipažinti su Via Cavour gatvėje, 235 numeriu pažymėtame name, užsimezgusiu judėjimu, jo istorija bei nuolatinėje kolekcijoje esančiais judėjimo narių meniniais darbais. Didelę dalį tarp jų užima M. Mafai paveikslai bei A. Raphaël darbai, tarp kurių puikuojasi ir viena garsiausių menininkės skulptūrų – 1935–1936-ųjų kūrybos laikmečio „Fuga da Sodoma“. 

A. Raphaël skulptūra „Fuga da Sodoma“ | Centro Studi Mafai Raphaël nuotr.
Ilgai lauktas pripažinimas

Scuola romana židiniu buvusi studija Romos Via Cavour gatvėje ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje nugriaunama. A. Raphaël su šeima gyvena Paryžiuje, kurį laiką viena svečiuojasi ir Londone, kur su žymiu britų skulptoriumi Jacobu Epsteinu mokosi skulptūros meno. 

Grįžusi į Romą, A. Raphaël su savo darbais pradeda dalyvauti miesto parodose, tačiau karjera vis dar neįsibėgėja. 1938-aisiais Italijoje patvirtinus naujus įstatymus, nukreiptus prieš žydų kilmės žmones, menininkės šeima priversta slėptis. Iki 1952-ųjų penki Mafai šeimos nariai daugiausiai laiko praleidžia Genujoje, patirdami sunkumus ir skurdą. 

Tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, A. Raphaël darbai, iki tol vadinti per daug egzotiškais ir išskirtiniais, tampa pripažinti ir pastebėti. 

1948-aisiais menininkės kūriniai pasirodo Romos kvadrienalėje ir Venecijos bienalėje, o 1952-aisiais – „Zodiako galerijoje“ Romoje (Galleria dello Zodiaco). Vėliau jos darbai pristatomi parodose ir ekspozicijose Pekine, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Azijoje ir Europos šalyse, o italų kritikas Cesare Brandi ją pavadina „vienintele Italijos skulptore“.

Po vyro mirties A. Raphaël ima intensyviai tapyti. 1967-aisiais metais didelę grupę jos kūrinių garsus meno istorikas Carlo Ludovico Ragghianti pristato Florencijoje, Strozzi rūmuose, parodoje „Modernus menas Italijoje 1915–1935“

Paskutiniais gyvenimo metais menininkei darbas su skulptūra tampa dideliu fiziniu išbandymu, todėl ji atsiduoda tapybai ir litografijai, meno neapleisdama iki pat mirties.

Kuklų menininkės kapą galima rasti Romoje, Verano kapinių žydų kapų kvartale 6 bis, esančiame žydų šventyklos dešinėje. A. Raphaël kapas yra pats pirmasis, užlipus arčiau šventyklos esančiais laiptais. 

Personalinė paroda 

Su šios ypatingos menininkės kūrybiniu palikimu supažindina ir šių metų lapkritį Nacionalinėje modernaus ir šiuolaikinio meno galerijoje Romoje atidaryta personalinė paroda „Attraverso lo specchio“. Ji suteikia išskirtinę galimybę pamatyti vienoje vietoje surinktus menininkės paveikslus, skulptūras, priešinius, taip pat dokumentus, šeimos nuotraukas, laiškus, dienoraščio puslapius. Kartu publika gali pažvelgti ir į A. Raphaël Mafai vyro – tapytojo M. Mafai kūrinius.

Ši paroda, atidaryta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje ir Lietuvos kultūros institutu, anot Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Italijoje Ričardo Šlepavičiaus, yra puiki proga populiarinti Lietuvos vardą, o kartu – ir mums patiems populiarinti savo palikimą, prisimenant jį iš naujo.

„Svarbiausia pabrėžti tai, kad dalis mūsų istorijos yra užmiršta. Todėl tokiu būdu, mes turime galimybę susigrąžinti savo pamestos istorijos dalį“, – prasminga parodos idėja dalijasi jos iniciatorė, Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė.

Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI