Home / DVIKALBYSTĖ  / Italijos lietuvės: „Didžiausia mūsų užduotis „neužmušti“ noro kalbėti lietuviškai ir nebūti nuobodžiom tetom“

Italijos lietuvės: „Didžiausia mūsų užduotis „neužmušti“ noro kalbėti lietuviškai ir nebūti nuobodžiom tetom“

A. Tomkutė ir E. Ozarinskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Italijos lietuviams jau kuris laikas ne paslaptis, kad savo mažuosiuos savaitgaliais jie gali nudžiuginti smagiais užsiėmimais lituanistinėse mokyklėlėse, tačiau Milane vaikai turi galimybę tapti tikrais atradėjais. Dviejų meniškų sielų iniciatyva čia veikia Mažoji teatro laboratorija (MTL), kur susitikę vaikai ne tik kartu ieško individualių talentų, lavina kūrybiškumą, bet ir tobulina savo lietuvių kalbos žinias ir puoselėja dvikalbystę. Šių sekmadieninių susitikimų iniciatorės – Elena Ozarinskaitė ir Augustė Tomkutė. Tai jaunatviškas duetas, kuriame susitinka aktorystės, kino ir teatro patirtys, niekada planuose neturėta Italija, užsispyrimas veikti, bendra idėja suteikti vaikams laisvę eksperimentuoti ir didelė meilė Lietuvai.

 

Merginos, kviečiate visus su teatru norinčius susipažinti vaikus prisijungti į teatro laboratorijos grupę. Kaip jums sekasi vykdyti veiklą?

 

Augustė:

Spalio mėnesį pradėjome kviesti visus registracijai į lapkričio mėnesį organizuotą parodomąją pamoką, kurioje kvietėme dalyvauti ir tėvelius, kad jie patys pamatytų, pajustų, kokiu principu mes ketiname dirbti. Sulaukėme, berods, 7 dalyvių su broliais ir seserimis, ir tas septynetas susirenka iki šiol. Pradžioje kvietėme visus vaikus, kurie yra 7-11 m., tačiau vėliau geriau susipažinome su Milano lietuvių bendruomenė ir, pasirodo, dauguma vaikų yra jaunesni. Taigi pritaikėme teatro užsiėmimus 4-7 m. vaikams, atsižvelgiant būtent į šios amžiaus grupės gebėjimus.

 

Elena:
Galima sakyti, po truputį įsibėgėjame. Vienam kitą atrasti ir susidraugauti reikia laiko. Labiausiai džiugina, kai vaikų mamos sako – mano vaikas labai nekantravo vėl pas jus ateiti. Greičiausiai, tai ir yra didžiausias komplimentas ir motyvacija. Nors prieš porą mėnesių buvo momentas, kai supratome, kad vaikų nėra daug, mažai kas registruojasi, tai ką mes čia darome, gal mes nereikalingos? Bet į mūsų klausimus atsakė po truputį vis gausėjančios gretos ir tai, kad jau turime labai ištikimų draugų ratą. Tai rodo, kad einame teisingu keliu. Tiesiog, greičiausiai, viskas, kas vertinga, neateina iš karto, ir  pareikalauja šiek tiek kantrybės ir laiko.

 

Pakalbėkime apie jus pačias. Prašau, papasakokite kaip atsidūrėte Italijoje? Kaip jums čia sekasi? 

 

Augustė:
Mane į Italiją atvedė meilė. Pirmieji metai Turine tikrai buvo sunkesni, nei įsivaizdavau, tačiau po truputį pripratau prie kultūrinių pokyčių, atradau daugiau veiklos galimybių dirbti kaip video kūrėja, kas tikrai padėjo atsistoti ant kojų, visgi Italijoje nėra taip lengva susirasti pastovų darbą, nekalbant puikia italų kalba.

 

Elena:

Italija tikrai nebuvo mano gyvenimo planuose, todėl galiu sakyti, kad atsidūriau čia gana netikėtai. Mano mama prieš penkerius metus ištekėjo už italo ir persikraustė gyventi į Novarą. Aš gan dažnai važiuodavau jų aplankyti. Mirus mano tėvui, apsigyniau teatro režisūros magistrą ir atvažiavau pabūt pas ją, be plano likti, bet pasilikau. Tas pasibuvimas jau tęsiasi 3-jus metus, nors šiuo metu, galima sakyti, gyvenu tarp šiaurės Italijos ir pietų Prancūzijos, kadangi mano mylimasis yra prancūzas.

 

Taigi gyvenu „lagamininį“ gyvenimą, o galvoje – kalbų maišalynė, kaip blogai supakuotam lagamine, kartais net iki graudumo – atsimenu žodžius visomis kitomis kalbomis, tik ne ta, kurios reikia.

 

O sekasi gerai, aišku, pasiilgstu savo draugų ir aktyvaus socialinio gyvenimo, kurį palikau Lietuvoje, tačiau čia atradau daug kitų nuostabių dalykų. Manau, visur gali būti laimingas, reikia tik gerai sutarti su pačiu savimi. Kadangi Lietuvą palikau ne dėl to, kad ten gyventi neįmanoma ar labai blogai, tad ir čia neieškau „išsigelbėjimo“, o džiaugiuosi tuo, ką man duoda ši šalis, ir laikau tai įdomiu gyvenimo kelionės etapu.

 

E. Ozarinskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Prašau, papasakokite, ką veikiate gyvenime be teatro laboratorijos?

 

Elena:
Kitas labai svarbus dalykas mano gyvenime – mano tėvo, architekto ir menininko Valdo Ozarinsko, vieno ryškiausių Lietuvos tarpdisciplininio meno ir konceptualiosios architektūros atstovo kūrybinis palikimas, kurį po jo mirties paveldėjau kartu su didžiule atsakomybe. Esu jo vardo fondo įkūrėja ir vadovė, kuris rūpinasi jo kūrinių rinkimu, išsaugojimu ir sklaida. Visai neseniai Šiuolaikinio meno centre Vilniuje įvyko didžiulė jo retrospektyvinė paroda, kuri susilaukė daug lietuviškos ir užsienio žiniasklaidos dėmesio ir buvo gausiai lankoma, esu be galo laiminga turėjusi galimybę prie jos prisidėti.

 

Taip pat stengiuosi nepamiršti savo profesinių įgūdžių, bendradarbiauju su rašytoju, aktoriumi ir režisieriumi Marco Paracchini, kartu sukūrėme trumpo metro filmą „Adam“, turime planų tęsti veiklą ir toliau, jau yra parašytas scenarijus kitam trumpo metro filmui, kurio veiksmas turėtų vykti Vilniuje, tačiau kaip ir visur, nekomerciniam kinui yra sunku rasti kad ir nedidelį finansavimą, todėl užtrunka nemažai laiko, kol idėja tampa realybe.

 

Taip pat galvoje kirba daugybė planų ir idėjų, todėl tikiuosi, kad užteks laiko ir kantrybės įgyvendinti bent dalį. Viena iš jų – išleisti knygą apie mano tėvą,  kuriai jau pradėjau rinkti medžiagą.

 

Nemažai laiko skiriu kalbų mokymuisi, stengiuosi neapleisti dainavimo, kurį be galo mėgstu, verdu muilą, esu didelė kapstymosi po daržą mėgėja, o šią žiemą kartu su savo vaikinu nevažiavome, jau beveik tradiciškai, žiemoti į Indiją, bet likome kalnų trobelėje Prancūzijos Alpėse ir daug laiko skiriame snieglenčių sportui ir aktyviam žiemos praleidimui.

 

Augustė:

Be MTL dirbu kaip laisvai samdoma video kūrėja. Drauge su savo partneriu filmuojame koncertus, muzikinius festivalius, vestuvių šventes, kuriame prezentacinius video įmonėms, muzikinius klipus ir trumpametražius filmus.

 

Jeigu gražus oras – einu ilgiems pasivaikščiojimams su savo šunyte arba važiuoju dviračiu  ir bandau atrasti dar neatrastų įdomių vietų. Jeigu oras nelabai džiuginantis – man geriausias poilsis yra eiti į kino teatrą arba pažiūrėti filmą namuose, skanaujant ledus.

 

A. Tomkutė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Grįžkime prie Mažosios teatro laboratorijos. Kas jums pačioms svarbu šioje veikloje?

 

Augustė:
Šioje veikloje svarbiausia padėti vaikams atsipalaiduoti ir  nejusti įtampos, kadangi tokiu būdu vaikai yra atviresni veiklos metu. Svarbu, jog vaikas nesijaustų kaltinamas, jeigu kas nors nepavyko iš pirmo karto, o justų paskatą ir padrąsinimą mėginti dar kartą.

 

Elena:
Man svarbu yra niekada nesustoti ieškoti, mokytis ir niekada nepamiršti, kad vis dėlto prisiėmėme didelę atsakomybę prieš mažuosius žmones ir turime nenurimti, neužmigti, neatsipalaiduoti ir nenuspręsti, kad štai jau aš viską žinau ir esu puiki, nes, greičiausiai, visi prisimename, kad mokykloje net ir pačius nuobodžiausius dalykus „pataisydavo“ puikus mokytojas, o ir labai įdomius galėdavo sugadinti tas, kuriam pačiam nebūdavo įdomų, tai ką jis dėsto. Todėl svarbu reikalauti iš savęs 110 % ir nemažiau.

 

Mažoji teatro laboratorija. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ko vaikai išmoksta jūsų laboratorijoje? Kaip manote, kuo šį veikla prasminga?

 

Elena:
Visada kruopščiai planuojame užsiėmimo dinamiką ir žinome, ko siekiame užduodamos vieną ar kitą užduotį. Kaip ir teatro mokykloje, čia žaidimų ir užduočių pagalba laviname vaizduotę, motoriką, reakciją, sugebėjimą dirbti komandoje, ritmikos pojūtį, orientaciją erdvėje, taip pat sugebėjimą greitai išsijudinti ir taip pat greitai susikaupti. Svarbu, kad mokytis būtų smagu, ir įgūdžiai ateitų net nepastebint. Taip yra ne tik vaikams, juk ir suaugusiems daug smagiau kažką mokytis žaidžiant.

 

O tai, ko vaikai išmoksta užsiėmimų metu, manau, yra labai universalu ir pritaikoma bet kokioje gyvenimo situacijoje – mes visi kartu keliaujame tobulindami savo gebėjimus ir turtindami savo asmenybes.

 

Augustė:
Vaikai teatrinių pratimų – žaidimų dėka lavina savo reakciją, kūrybiškumą, komandiškumą. Užsiėmimų metu stengiamės pažinti savo galimybes, lavinti kalbos padargus, jog kalba būtų aiški, taip pat plėsti lietuvišką žodyną. Teatro užsiėmimai yra naudingi ne vien dėl kūrybiškumo lavinimo, jie padeda kovoti su baimėmis, valdyti jaudulį ir lavina gebėjimą būti spontanišku.

 

Susitikimų metu daug dėmesio atkreipiate į vaikų kūrybiškumą, vaizduotės lavinimą. Kokie vaikai ateina į šią mokyklėlę? Ką pastebite? Kokie yra Italijos lietuvių vaikai?

 

Elena:
Ateina geri vaikai. Iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad visi, kuriuos pažįstame, yra tikrai įdomūs, saviti ir protingi, jie drąsiai leidžiasi į mūsų sugalvotas situacijas ir aplinkybes, noriai įsitraukia į veiklą ir imasi kūrybos. Kadangi neturėjau darbo patirties su vaikais, išskyrus spektaklius vaikams, kuriuose vaidinau, iš pradžių nerimavau, ar sugebėsiu juos sudominti, ar mes suprasime vieni kitus, ar nebūsiu nuobodi ir, galiausiai, ar neatsidursiu viduryje karo lauko, kur manęs niekas nebesiklauso, apsupa, suriša ir įkiša į spintą. Juokauju. Bet laimei, nei viena mano baimė nepasitvirtino, ir kai tai supratau, užplūdo begalinis džiaugsmas. Manau, kad lietuvių bendruomenės vaikai yra puikūs, gražiai išauklėti, ir man labai įdomu juos po truputį pažinti. O kaip ir visur, žmonių yra visokių, tiek labai drąsių, tiek drovesnių, tiek aktyvesnių, tiek labiau stebėtojų, ir tas skirtingumas yra labai žavus.

 

Augustė:
Šiuo metu, pradiniame etape, daugiausia skiriame dėmesio komandos formavimui, kad vaikai nebijotų nei vienas kito, nei mūsų su Elena, taip pat baimių ir gėdos jausmo nusikratymui. Kuomet jausimės drauge gerai ir nesidrovėsime, galėsime įjungti vaizduotę ir kūrybiškumą visu pajėgumu. Lietuvių vaikai, kurie lankosi MTL, yra labai imlūs, motyvuoti, pilni geros energijos ir kūrybiški, jie padeda vieni kitiems, dalinasi ir savo mintimis, ir užkandėlėmis pertraukėlių metu.

 

Mažoji teatro laboratorija. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Savo teatro laboratorijoje vaikus siekiate sudominti ne tik atradimo džiaugsmu, bet ir lietuvių kalba. Kiek ji svarbi užsiėmimuose?

 

Augustė:
Užsiėmimų metu kalbame tik lietuviškai, stengiamės vieni kitus mandagiai pataisyti, jog žodžių linksniai ir galūnės sutaptų, padedame vieni kitiems atrasti žodžius, kurių jie ieško. Lietuvių kalba yra integruota viso užsiėmimo metu į visus atliekamus pratimus. Įtraukiame ir lietuviškas dainas, skaičiuotes, kurios padeda plėsti lietuvių kalbos žodyną ir gerinti tartį.

 

Elena:
Viso užsiėmimo metu mes kalbame su vaikais tik lietuvių kalba ir norime sukurti aplinką, kurioje būtų smagu kalbėti lietuviškai. Stengiamės atrasti kelius, kaip juos sudominti ir paskatinti išmokti naujų žodžių, juk tokiame amžiuje mažieji yra tokie imlūs ir smalsūs! Todėl didžiausia mūsų užduotis – tiesiog „neužmušti“ noro kalbėti lietuviškai ir nebūti nuobodžiom tetom, bet stengtis kuo gyviau, įdomiau ir smagiau pateikti galimybę bendrauti viena iš vaikų gimtųjų kalbų.

 

Prašau, sakykite, ar yra kas jums padeda vykdyti veiklą?

 

Augustė:
Mus labai palaikė ir įkalbėjo pradėti teatro laboratorijos veiklą Kotryna Buono, kuri mums vis dar be galo padeda, suteikdama patalpas užsiėmimams. Ir jau po parodomosios pamokėlės sulaukėme didelio palaikymo ir iš kitų dalyvių mamų, kurios mus motyvavo judėti į priekį. Labai smagu, jog bendravimas yra labai laisvas, gauname pastebėjimų ir patarimų, kaip Mažajai teatro laboratorijai būti labiau matomai Milano lietuvių bendruomenėje.

 

Elena:
Kotryna paskatino ir padrąsino mane patikėti savo jėgomis ir įgūdžiais, bei imtis šios veiklos, taip pat šiuo metu ji glaudžia laboratoriją savo namo patalpose, kol sustiprėsim ir išsikraustysim į didesnes ir labiau pritaikytas. Todėl už daug ką esame dėkingos būtent jai ir jos svetingai  šeimai.

 

Tikimės, kad po truputį, savo darbu atsistosime ant kojų ir galėsime organizuoti susitikimus dažniau, ir su vaikais nuveikti daug įdomių dalykų.

 

E. Ozarinskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Jūsų duetas išties įdomus. Elena- aktorė, Augustė – teatro ir kino pedagogė. Kaip pasiskirstote darbus?

 

Elena:
Darbai skirstosi patys ir labai natūraliai, tiesiog kiekviena stengiamės įnešti į bendrą katilą, tai ką galim, savo skirtingas patirtis ir gebėjimus. Dirbti šiame duete yra labai įdomu tiek profesine prasme, tiek ir dėl to, kad mus sieja draugystė. Manau, puikiai papildome viena kitą ir esame puiki komanda.

 

Augustė:
Sakyčiau, labai geras duetas, nes galime suvienyti savo patirtis ir žinias dėl kokybiškos programos sukūrimo. Mūsų darbas vyksta labai paprastai: iš pradžių individualiai ieškome pratimų ir galvojame kūrybines užduotis, tuomet susitinkame arba susiskambiname ir diskutuojant atsirenkame, paruošiame galutinę programą, jog ji būtų nuosekli ir atitiktų išsikeltą užsiėmimo temą. Ir pasikeisdamos siunčiame priminimus apie registraciją ir kuriame įrašus mūsų facebook paskyroje.

 

Leiskite paklausti, kaip jūs susipažinote?

 

Augustė:
Susipažinome dėka mūsų bendros draugės Dovilės. Aš su ja dirbau Vilnius bare, o Elena vieną vakarą atėjo jos aplankyti, ir taip prasidėjo mūsų pažintis – nuo patarimų kaip mokytis italų kalbos iki to, jog mus sieja ir meilė teatrui.

 

Elena:
Manau, tai buvo abipusis susidomėjimas ir simpatija iš pirmo žvilgsnio. Labai apsidžiaugiau, kai ji persikraustė gyventi į Turiną, aišku, ne taip ir arti nuo Novaros, tačiau visada turėjom daug bendros kalbos ir interesų, taip pat net neabejojau, kad ji tinkamas žmogus kartu leistis į Mažosios teatro laboratorijos kelionę.

 

A. Tomkutė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Prašau, sakykite, koks šiandien jūsų santykis su Lietuva?  Iš kurio krašto pačios esate kilusios? Ir kaip jaučiatės Italijoje?

 

Elena:
Aš esu gimus ir augus Vilniuje, ten praleidau beveik visą savo gyvenimą, išskyrus paskutinerius penkerius metus, kai su dėstytoju Valentinu Masalskiu ir visu aktorių kursu persikraustėme gyventi į Klaipėdą, kur įkūrėmė Klaipėdos jaunimo teatrą, gyvuojantį ir judinantį uostamiesčio kultūrinį gyvenimą iki šiol. Mano santykis su Lietuva visada buvo geras, niekada neplanavau iš jos išvažiuoti, myliu Lietuvą, ir nors turime daugybę socialinių ir politinių problemų, didžiuojuosi ja. Matau, kaip sparčiai ji eina laisvės keliu, ir kiekvieną kartą trumpam sugrįžusi stebiu, kaip ji keičiasi, matau pilną galimybių gražią Europos šalį. Ypatingai išvažiavus supranti, kad ir italai, ir prancūzai keiksnoja savo problemas ne kiek nemažiau. Gal žmogus toks sutvėrimas, kuriam visada kažko vis negana.

 

O man Italija yra beprotiškai graži šalis, su turtinga kultūra, dainuojančia kalba, gražia gamta, puikiu oru ir, kas be ko, nuostabiu maistu. Tuo intensyviai ir mėgaujuosi.

 

Augustė:
Aš gimiau ir augau Šiauliuose, o studijų metais persikrausčiau į Vilnių, kuriame pasilikau dirbti baigus bakalauro studijas. Trumpai pasakysiu, man Lietuva visada buvo ir bus tikrieji namai, o Italija – gyvenimo didžiausias ir netikėčiausias nuotykis.

 

Kaip manote, ką jums pačioms duoda teatro laboratorijos veikla?

 

Elena:
Man asmeniškai tikrai daug, tai patirtis, kuri mane turtina. Kiekvieną kartą ruošdamasi užsiėmimui susiduriu su vienokiais ar kitokias iššūkiais ir, manau, augu ir mokausi kartu su vaikais. Atrodo, kad esu mažytis Lietuvos ambasadorius ir kiek galiu, tiek prisidedu prie darbo Lietuvai. Tame matau prasmę ir džiaugsmą.

 

Augustė:
Džiaugsmą. Darbas su vaikais teikia iššūkių, norisi visada pasiruošti ir reikalauti iš savęs tik maksimumo. Taip pat tikrumo ir atvirumo pojūtį, kuris per dvi užsiėmimo valandas veikia kaip energijos šaltinis.

 

O kokių planų, lūkesčių turite ateičiai?

 

Elena:
Norėtumėme laikui bėgant surinkti kelias grupes, labiau diferencijuotas, pagal amžių ir, be abejo, kartu pastatyti spektaklį.

 

Patricija Elžbieta Zarankaitė
ITLIETUVIAI.IT

 

Draudžiama be raštiško sutikimo kopijuoti ir naudoti ITLIETUVIAI.IT skelbiamą informaciją internete ir žiniasklaidos priemonėse. Gavus sutikimą, privaloma nurodyti ITLIETUVIAI.IT autorystę.

 

 

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI