Home / BENDRUOMENĖ  / Italijos lietuvių bendruomenės pradininko V. Mincevičiaus neišdildomi pėdsakai Lietuvos laisvės byloje

Italijos lietuvių bendruomenės pradininko V. Mincevičiaus neišdildomi pėdsakai Lietuvos laisvės byloje

Prieš 70 metų, 1952-ųjų spalį, įkurtos Italijos lietuvių bendruomenės pirmuoju pirmininku buvo išrinktas monsinjoras Vincas Mincevičius (1915–1992). Jo neeiliniai darbai verti Lietuvos istorijos knygų puslapių. Į Italiją studijuoti 1934-aisiais atvykęs jaunuolis iš Lietuvos dėl sovietų okupacijos čia buvo priverstas likti iki gyvenimo pabaigos ir visą laiką kovingai, sumaniai, nenuilstančiai kėlė Lietuvos laisvės bylą. Sugrąžinti Lietuvą iš užmaršties, parodyti Italijai, kad Lietuva egzistuoja, priminti jos tragediją, kuri buvo ir jo asmeninė tragedija – tokia buvo šio dvasininko gyvenimo misija. Popiežiškosios Lietuvių kolegijos koplyčioje, Verano kapinėse, Romoje palaidotas V. Mincevičius vardan Lietuvos per savo gyvenimą spėjo nuveikti tikrai daug: vertė lietuviškas knygas, padėjo pabėgėliams, pasakojo ir rašė apie sovietų okupaciją, įkūrė apie Lietuvą Italijoje pranešinėjusį ELTA-Press informacinį biuletenį, rinko Lietuvos žemėlapius, Bardžio miestelyje padėjo įrengti lietuviškais simboliais išpuoštą Sala Lituania ir lygiai prieš 60 metų čia pastatė lietuvišką koplytstulpį Lietuvos draugo kardinolo Antonio Samoré garbei. Apie V. Mincevičių ir jo paliktus pėdsakus Italijoje pasakoja Vatikano radijo lietuviškosios redakcijos žurnalistas Saulius Augustinas Kubilius.

Saulius Augustinas Kubilius
ITLIETUVIAI.IT

Pažintis virtusi draugyste

Paskutinį kartą su mons. V. Mincevičiumi bendravau vakarą prieš jo mirtį. Kalbėjome telefonu. Jis buvo savo namuose, Gignod, prie Aostos miesto, šiaurinės Italijos Alpėse, netoli Šveicarijos sienos. Ne kartą su šeima buvome jo svečiai Alpėse, palaikėme ryšius su V. Mincevičiumi Romoje. Jo kviečiami, 1992 m. vasarą planavome dar kartą jį aplankyti.

V. Mincevičius tą kartą sakė, kad dėl įsipareigojimų Italijos lietuvių bendruomenei (ILB) dar turėsiąs sugrįžti į Romą, mat išvykdamas į Alpes paskelbė ILB valdybos rinkimus, surengtus korespondentiniu būdu. Jis jau buvo viešai išsakęs norą atsisakyti ILB valdybos pirmininko pareigų. Minėjo, kad gavęs biuletenius paštu ir paaiškėjus rinkimų rezultatams, liepą vėl sugrįš į Alpes. Nebesugrįžo. Mirė savo namuose gegužės 30-osios vakarą.

Su mons. V. Mincevičiumi susipažinome 1978 m. vasarą Romoje. Jo pakviestas, dalyvavau rengiant siuntimui paruoštą naują informacinio biuletenio ELTA-Press numerį. Tą pačią vasarą su V. Mincevičiumi lankiausi Bardyje. Gyvenau kardinolo A. Samoré namuose Villa Mater Gratiae, kuriuose veikė kardinolo įsteigti senelių globos namai ir V. Mincevičiaus įkurtas botanikos parkas, deja, dabar jau apleistas.

Atrodė, viskas aplink V. Mincevičių turėjo sulietuvėti, tarsi kažkoks užbūrimas lietuviškumu, kaip kad liudija Sala Lituania, koplytstulpis po Apeninų padange ir visi kiti V. Mincevičiaus pėdsakai Italijoje. O jų daug.

Ten pat, prie kelio, stovėjo V. Mincevičiaus kardinolui A. Samoré pastatytas koplytstulpis, kurį dabar primena buvusio paminklo vietoje įrengta mūrinė koplyčia su maža koplytstulpio kopija. Tą vasarą prieš 44-erius metus primą kartą pamačiau Bardžio jaunimo centro Sala Lituania, palikusią neišpasakytą įspūdį. Tomis dienomis susipažinau ir su V. Mincevičių Bardyje aplankiusiu šviesaus atminimo profesoriumi, baltistu Guido Michelini.

Paliko daug lietuviškų pėdsakų

Anuomet dar nemokėjau italų kalbos. V. Mincevičius buvo mano pirmasis italų kalbos mokytojas. Mums atvykus į Bardį, V. Mincevičius man pasakė: nuo dabar kalbėsiu tik itališkai. Kai atvyko G. Michelini, jiedu kalbėjosi itališkai, o kai Guido pastebėjo, kad nesuprantu, pasakė, kad galime bendrauti lietuviškai. Man tai buvo tikra staigmena – italas tobulai kalbėjo lietuviškai.

Atrodė, viskas aplink V. Mincevičių turėjo sulietuvėti, tarsi kažkoks užbūrimas lietuviškumu, kaip kad liudija Sala Lituania, koplytstulpis po Apeninų padange ir visi kiti V. Mincevičiaus pėdsakai Italijoje. O jų daug.

Pridursiu, kad tą pačią vasarą Bardyje kard. A. Samoré iškilmingai šventė savo kunigystės 50-ąsias metines. Dalyvavo valdžios atstovai, miesto gyventojai, keli kardinolai ir lietuvių delegacija, vadovaujama vysk. Antano Deksnio, Vakarų Europos lietuvių katalikų vyskupo. Tą patį vakarą, 1978 m. rugpjūčio 6 d., iškilmės dalyvius pasiekė žinia, kad Romoje mirė popiežius Paulius VI.

Mons. V. Mincevičius daugiau kaip dvidešimt metų buvo ištikimas asmeninis kardinolo A. Samoré sekretorius, padėjėjas ir bendradarbis. Greičiausiai kardinolo A. Samoré dėka, 1963 m. popiežius kun. V. Mincevičiui suteikė monsinjoro titulą, o 1965 m. Bardžio miestas, kur jie kasmet vasarą keliaudavo su kardinolu, – garbės piliečio vardą.

Sovietai užkirto kelius namo

V. Mincevičius atvyko į Italiją 1934-aisiais. 18 metų jaunuolis iš Liudvinavo, Marijampolės savivaldybės teritorijoje (iš čia kilę V. Mincevičiaus tėvai), Italijos saleziečių institutų Turine studentas, ketino baigęs mokslus sugrįžti į tėvoniją. Tačiau jam nebuvo lemta sugrįžti. Prasidėjo karas.

Kaip daugelis Italijoje gyvenusių svetimšalių iš kariaujančių kraštų, V. Mincevičius pagal fašistinės vyriausybės potvarkį buvo ištremtas į Kataniją Sicilijoje, kur sulaukė karo pabaigos. O karo pabaiga neatnešė geros naujienos: nauja sovietinė okupacija užkirto visus kelius atgal į namus. V. Mincevičius buvo priverstas pasilikti Italijoje, kuri jam tapo namais beveik šešiasdešimt metų, iki jo mirties 1992 m.

Per V. Mincevičių Italiją pasiekdavo žinios apie okupuotą Lietuvą, lietuvių partizaninį pasipriešinimą, rezistenciją ir disidentų veiklą, apie lietuvių politinį, religinį, kultūrinį gyvenimą. Šiame istoriniame laikotarpyje Lietuva politiniame pasaulio žemėlapyje neegzistavo.

Italiją jis labai pamilo ir visuomet buvo dėkingas, kad čia galėjo jaustis saugus, nevaržomai dirbti ir kovoti už Lietuvos laisvę, teisingumą, nepriklausomybę. Šiai kovai, kuri buvo beginklė, o kultūrinė ir intelektualinė, V. Mincevičius pašventė visas jėgas. Jis negalėjo dovanoti sovietams už tai ką padarė užimdami, pavergdami ir nualindami gimtąją Lietuvą, terorizuodami jos žmones, atimdami laisvę, nuosavybę ir ateitį.

Pasakojo apie okupaciją

V. Mincevičius gerai suvokė, kad Italijos visuomenė nėra tinkamai informuota apie tai, ką reiškia komunistinė grėsmė – stalininės sovietinės įtakos plėtra į visą Europą, įskaitant Italiją. V. Mincevičius italams visuomet primindavo vieną ypač svarbų Lietuvos okupacijos aspektą – sovietų skleidžiamas melagystes, kuriomis norėta kitus įtikinti, kad Lietuva nebuvo okupuota, o pati tauta per neva laisvus rinkimus išsakė valią būti priimama į SSSR.

„Ne, Lietuva buvo okupuota kariniu būdu, manu militari, todėl negali būti kalbų ir apie teisėtai įvykdytą aneksiją“, – primindavo V. Mincevičius.

Per V. Mincevičių Italiją pasiekdavo žinios apie okupuotą Lietuvą, lietuvių partizaninį pasipriešinimą, rezistenciją ir disidentų veiklą, apie lietuvių politinį, religinį, kultūrinį gyvenimą. Šiame istoriniame laikotarpyje Lietuva politiniame pasaulio žemėlapyje neegzistavo. Daugelis Italijoje minėdavo ne Lietuvą, o Rusiją. Ir jei kas nors V. Mincevičiaus akivaizdoje išdrįsdavo prasitarti, kad Lietuva – tai Rusija, galėdavo išgirsti kandžią V. Mincevičiaus repliką: “l’ignoranza non conosce limiti” (liet. nežinojimas neturi ribų).

Rūpinosi Lietuvos pabėgėliais

Pirmoji V. Mincevičius profesija buvo žurnalisto, jis studijavo Tarptautiniame socialinių mokslų universitete Romoje, kur susiformavo jo pasaulėžiūra. Pagal antrąjį pašaukimą jis buvo kunigas, įšventintas 1949 m. Romoje. Turėjo ir kitų pašaukimų: Katanijos licėjuje dėstė gamtos mokslus, fiziką ir chemiją, o gyvendamas Turine prieš karą, pamilo Aostos slėnio Alpes ir kas vasarą į jas sugrįždavo.

V. Mincevičius ne kartą per Alpių žaliąją sieną į užsienį, dažiausiai į Šveicariją, palydėdavo Italijoje politiškai nepageidaujamus ar į pavojų patekusius asmenis, dažnai – politikus. Tarp jų buvo ir tokių, kurie po karo tapo įtakingais demokratinės Italijos Respublikos veikėjais, įskaitant antrąjį Italijos Respublikos prezidentą Luigi Einaudi.

Pirmaisiais pokario metais Italijoje buvo per tūkstantį pabėgėlių iš Lietuvos, jų tarpe vokiečių į Italiją priverstiems darbams deportuotų vyrų. Apie pusė jų buvo belaisvių stovyklose, kiti pabėgo ir stojo į Italijos partizanų gretas, arba į Andersono Armiją. Lietuviai kunigai Italijoje – jų buvo kelios dešimtys – nusprendė lietuvius pabėgėlius globoti, pasiskirstydami į zonas pietinėje, centrinėje ir šiaurinėje Italijoje.

Šiaurėje ypač dirbo V. Mincevičius ir salezietis J. Zeliauskas. Kunigai stengėsi dėl belaisvių išlaisvinimo, juos aprūpindavo maistu, rūbais, dokumentais ir ėmėsi žygių, kad jie nebūtų jėga gražinti į okupuotą Lietuvą. Prie pabėgėlių gelbėjimo veiksmingai prisidėjo draugija Lithuania, šiam tikslui įsteigusi Šalpos komitetą, ir lietuvių bičiulis Vatikane, mons. A. Samoré.

1945 m. per Popiežiškąją paramos instituciją Pontificia Opera di Assistenza jis parūpino reikšmingą paramą: maisto, rūbų, antklodžių, medikamentų, o per amerikiečių organizacijas – transporto priemonių lietuviams išvykti į Pizą. Šiame mieste draugija Lithuania įsteigė Aukštųjų mokslų kolegiją lietuviams studentams, kurios vadovybėje buvo ir V. Mincevičius. Būtent jo pastangų dėka, daugelis lietuvių studentų įgijo akademinius dokumentus, leidusius legalizuotis, gauti pabėgėliams skiriamą paramą, maisto korteles, gyventi Italijoje arba emigruoti. Daugelis jų, kaip ir pratiškai visi pro Italiją keliavę lietuviai migrantai, išvyko į užjūrį.

Įsitraukė į politinę veiklą

Galutinai apsisprendęs tapti kunigu, V. Mincevičius įstojo į neseniai Romoje įsteigtą Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją. Kartu tęsė žurnalistinę veiklą Italijoje, informuodamas apie Lietuvą, tuo pat metu neakivaizdžiai vykdė ir politinę veiklą Italijoje, palaikė asmeninius ryšius su Italijos krikščioniais demokratais, nors už tai grėsė pašalinimas iš Lietuvių kolegijos.

V. Mincevičius reikšmingai prisidėjo prie 1948 m. rinkimų kampanijos Italijoje, tuomet išgyvenusioje didelį pavojų, kad rinkimus laimės koalicinis komunistų ir socialistų Demokratinis liaudies frontas. Paveiktas politinės atmosferos, V. Mincevičius kėlė į viešumą sovietinių komunistų niekšybes Lietuvoje, kaip įspėjimą italams, kas jų laukia į valdžią atėjus J. Staliną dievinusiems italų komunistams. Kolegijos lietuvių patalpose jis slapta laikė radijo siųstuvą ir spaustuvę, pats rengė ir spausdino atsišaukimus, skirtus Italijos visuomenei, kuriuos platino Italijos krikščionių demokratų veikėjai.

Nuo 1948 m. V. Mincevičius buvo Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos įgaliotinis Italijoje, nuo 1952 m. – Lietuvių komiteto Romoje pirmininkas, nuo 1954 m. – Pasaulio lietuvių bendruomenės Italijos krašto valdybos pirmininkas ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIKo) įgaliotinis Romoje. Tuo pat metu buvo Lietuvių katalikų sielovados Italijoje vadovas.

Tais pačiais metais gimė ELTA-Press – trisdešimt metų vien V. Mincevičiaus pastangomis Romoje leidžiamas informacinis biuletenis italų kalba apie Lietuvą, lietuvių kovą už laisvę, rezistenciją Lietuvoje ir užsienyje.

Labai svarbūs buvo V. Mincevičiaus Italijoje rengti Vasario 16-osios minėjimai. Jie buvo skirti ne tiek patiems lietuviams susiburti, kad pasiguostų ir sustiprintų viltį laisvos ir nepriklausomos Lietuvos ateitimi, kiek Italijos visuomenei paliudyti apie Lietuvą, engiamą lietuvių tautą ir persekiojamą Bažnyčią, taip siekiant sužadinti italų solidarumą ir palaikymą.

Savo veikloje V. Mincevičius dėjo visas pastangas siekdamas vieno: kad Lietuva sugrįžtų į pasaulio tautų politinį žemėlapį. Jo darbai liudijo, kad Lietuva yra, kad sovietinė karinė Lietuvos okupacija žalinga, neteisėta ir neteisinga, kad Lietuvai skirta istorinė vieta Europos tautų šeimoje. Jis tai darė nuolat, be perstojo kaip Lietuvos pilietis, kaip kunigas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, mokytojas ir kolekcionierius, sumanus organizatorius, kaip italų draugas ir ILB pirmininkas Italijoje.

Veiklos kupini 1954-ieji

1954-ieji buvo vieni pačių veiksmingiausių V. Mincevičiaus vulkaninės veiklos metų. Popiežiui Pijui XII 1954-uosius paskelbus Marijos metais, lietuviai, bene pirmą kartą tarptautiniame renginyje Romoje, o gal ir visoje Europoje, dalyvavo Tautų procesijoje kaip atskira tautinė grupė su savo atributika. Būtent V. Mincevičius pasirūpino plakatu Comunità Lituana ir penkiomis Marijos vėliavomis (I. Pacevičiūtės drobės: Vilniaus Aušros Vartų, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pažaislio ir Krekenavos).

Tais pačiais metais gimė ELTA-Press – trisdešimt metų vien V. Mincevičiaus pastangomis Romoje leidžiamas informacinis biuletenis italų kalba apie Lietuvą, lietuvių kovą už laisvę, rezistenciją Lietuvoje ir užsienyje. Jei norėtume pažvelgti į Lietuvos garsinimo Italijoje bylą nuo 1954 iki 1984 m., tikslų jos veidrodį atrasime ELTA-Press puslapiuose. Šio leidinio archyvų suskaitmeninimas ir paviešinimas geriau padėtų suprasti V. Mincevičiaus ir kitų diasporos atstovų indėlio Lietuvos laisvės bylai svarbą.

Mano žiniomis, pilni ELTA-Press komplektai turėtų būti saugomi Romoje, Popiežiškojoje Lietuvių šv. Kazimiero kolegijos bibliotekoje, taip pat M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, kuriai buvo perduoti Lozoraičių šeimos archyvai su visais periodiniais leidiniais, taigi, ir ELTA-Press numeriais. Asmeninis V. Mincevičiaus ELTA-Press komplektas, kiek žinau, buvo perduotas kardinolui A. J. Bačkiui, jam taip pat atiteko V. Mincevičius archyvas, t. y. tai, kas iš jo likę, nes kaip žinia, pats V. Mincevičius negailestingai naikino tai, kas jam atrodė nebesvarbu. Ypač paskutiniais gyvenimo metais drastiškai tvarkė savo archyvą.

Istorinis minėjimas Romoje

1954-aisiais V. Mincevičiaus pastangomis Romoje buvo surengtas ypatingas Vasario 16-osios minėjimas, apie kurį garsas pasiekė net už Atlanto.

„PLB Romos apylinkės valdybos surengtas iškilmingas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir 50 metų nuo spaudos atgavimo minėjimas Romoje praėjo su dideliu pasisekimu“, – rašo ilgame pirmojo puslapio pranešime Čikagoje leidžiamas dienraštis „Draugas” (1954 m. kovo 29 d.). Renginys vyko S. Angela Merici Instituto, dabar Roma Tre universiteto, patalpose. Dalyvavo apie 300 žmonių. Apie minėjimą pranešė italų spauda: L’Osservatore Romano, Il Messaggero, Il Popolo, Il Quotidiano, Il Giornale d’Italia, II Mattino d’Italia, L’Araldo.

Romos padangėje plevėsavo didžiulė Lietuvos trispalvė, kuriai pagerbti Italijos vidaus reikalų ministerija ir miesto savivaldybė atsiuntė policijos garbės sargybą. Iškilmingas pamaldas instituto koplyčioje aukojo ir pamokslą pasakė didelis lietuvių bičiulis, Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos protektorius, kardinolas G. Pizzardo, Šventojo Sosto Seminarijų ir Universitetų Kongregacijos prefektas.

Minėjime perkaitytos popiežiaus Pijaus XII, Italijos Respublikos prezidento L. Einaudi, Italijos ministrų tarybos pirmininko M. Scelba ir buvusio premjero, Italijos krikščionių demokratų partijos generalinio sekretoriaus, A. De Gasperi sveikinimo telegramos.

„Jungiuosi prie jūsų taikos ir vilties vilčių“, – rašė A. De Gasperi, vienas iš Europos Sąjungos pradininkų. Sveikinimo laiškus atsiuntė Italijos iždo ministras S. Gava (1949 kovo 24 d. gynęs Lietuvos teises prieš neteisingus komunistų deputatų puolimus Italijos senate), viešųjų darbų ministras U. Merlin ir senatorius, kun. don Luigi Sturzo, Partito Popolare Italiano (Italijos liaudies partijos) steigėjas.

„Mūsų jėgos ir galia neišsibaigė, priešingai, dar padidėjo, nes kovoje prieš pavergėją šiandien mes nesame vieni. Į ją įsijungė visa eilė taurių tautų. Jūsų eminencija, ekscelencijos ir garbingi svečiai, dalyvavimas šiame minėjime yra įrodymas, kad Roma neapleidžia tų, kurie kovoja už jos civilizaciją”, – sakė V. Mincevičius.

Susirinkusiems kalbas sakė S. Lozoraitis vyresnysis, prof. L. Gedda, Italijos katalikų akcijos ir Tautinio pilietinio komiteto pirmininkas, prof. S. Rebecchini, Romos miesto meras. Jis palinkėjo, kad „lietuvių tauta greitai atgautų ne tik savo religinių teisių pilnybę ir grožį, bet ir politinę laisvę, įsijungdama į didžiąją Europos tautų šeimą, kad visa Europa laisve paremtų savo vienybės idėją.“

V. Mincevičius šio renginio dalyviams pranešė ypatingą žinią: kaip tik tuo momentu buvo mūrijama lenta vienoje Romos aikščių, pavadintoje Lietuvos vardu – Piazza Lituania. Taip pat jis paaiškino minėjimui parinkto šūkio reikšmę. Salėje prie Italijos, Vatikano ir Lietuvos vėliavų buvo pakabintas didelis Vyčio herbas gelsvo aksomo fone, o jo apačioje baltomis raidėmis išrašytas šūkis – Salus Reipublicae suprema lex (Respublikos sveikata yra aukščiausias įstatymas). Anot V. Mincevičiaus, šis šūkis „yra visų lietuvių vieningumo ženklas, siekiant tėvynės išlaisvinimo.“

„Mūsų jėgos ir galia neišsibaigė, priešingai, dar padidėjo, nes kovoje prieš pavergėją šiandien mes nesame vieni. Į ją įsijungė visa eilė taurių tautų. Jūsų, eminencija, ekscelencijos ir garbingi svečiai, dalyvavimas šiame minėjime yra įrodymas, kad Roma neapleidžia tų, kurie kovoja už jos civilizaciją”, – kalbėjo V. Mincevičius.

Parengė daugybę vertimų

Minėjimo dalyviams ir spaudos atstovams V. Mincevičius parengė ir išdalino 700 pro memoria apie Lietuvos istoriją ir tuometinę padėtį, ypač kovą už spaudos laisvę ir VLIKo memorandumą apie Pabaltijo tautų padėtį Sovietų Sąjungoje. Laikraštis II Mattino d’Italia ta proga atspausdino V. Mincevičiaus verstą N. Mazalaitės novelę Kareivis Jonas, o žurnalas L’Araldo V. Mincevičiaus monsinjoro išverstą tos pačios autorės novelę Nežinomas Kareivis su plačiu įvadu apie Lietuvos padėtį, partizanų laisvės kovas ir VLIKo veiklą užsienyje.

V. Mincevičius buvo sukaupęs įspūdingą sovietmečio deportacijų ir represijų, partizaninės ginkluotos kovos dalyvių, aktyvistų, disidentų, bažnyčios veikėjų nuotraukų rinkinį. Bardyje esančios Sala Lituania inauguracijos proga surengė lietuviškų kryžių ir koplytstulpių parodą, eksponavo per 200 koplytstulpių nuotraukų. Organizavo daug kitų parodų apie Lietuvą Italijoje ir kitur Europoje: Lietuvių religinis menas (Biennale d‘Arte Sacra, Novara); Antikomunistinė paroda Romoje Lietuvių sekcija (1953); Pastovus lietuvių skyrius (Lurdas, Prancūzija).

Tačiau pagrindinį dėmesį V. Mincevičius skyrė veikalams apie Lietuvą, vertė į italų kalbą iš Lietuvos gautą pogrindžio spaudą – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, Aušrą ir kitus leidinius. Italijoje, be kitų, išleisti V. Mincevičiaus parengti leidiniai: du LKB Kronikos tomai; Adelės Dirsytės ir Sibiro lietuvaičių maldaknygės Marija, Gelbėki mus! („Maria, Salvaci!“ ir „Preghiere“); Nijolės Sadūnaitės atsiminimai Kaip patekau į KGB objektyvą (trys leidimai) ir serija Lituania; V. Mincevičiaus sudarytas žinomų ir bevardžių lietuvių disidentų ir sąžinės kalinių eilėraščių rinkinys Canti del Martirio lituano (Lietuvos kankinių dainos) ir antisovietinių anekdotų rinkinys Umorismo antisovietico in Lituania (Antisovietinis humoras Lietuvoje).

Dalį šių leidinių Italijoje išleido leidykla La Casa di Matriona (Milanas), kuri bendradarbiavo su V. Mincevičiumi leidybos sferoje, jį kviesdavo į konferencijas apie bažnyčios Lietuvoje persekiojimus. V. Mincevičius skaitė paskaitas daugelyje Italijos miestų, atstovavo lietuvius tarptautiniuose kongresuose (Nouvelles Équipes Internazionales, Arezzo, 1956; Pasaulinis katalikų žurnalistų kongresas, Austrija, 1956; Italijos Krikščionių demokratų suvažiavimuose; Rusijos ir Rytų krikščionių sąjūdžio suvažiavime 1987 m.)

V. Mincevičius visais būdas stengėsi paliudyti ne tik, kad Lietuva neteisėtai okupuota, engiama, bet ir atskleisti jos literatūrinius pasiekimus. Jis į italų kalbą išvertė ir italų spaudoje išspausdino daugelio literatūros klasikų veikalų ištraukas. 1962 m. pirmasis į italų kalbą išvertė 120 eilučių iš Kristijono Donelaičių poemos Metai. Vertė V. Kudirkos, J. Biliūno, P. Vaičaičio, Lazdynų Pelėdos, Maironio, V. Krėvės, A. Vaičiulaičio, B. Brazdžionio ir kitų kūrinius, išleido italų kalba A. Maceinos Socialinis teisingumas ir pal. arkivysk. J. Matulaičio Dienoraštį.

ELTA-Press misija

Visgi bene daugiausiai pastangų V. Mincevičius skyrė ELTA-Press – Lietuviškų naujienų tarnybai (ELTA-Press, Servizio d’informazioni lituane), kurią jis pats įkūrė ir kuriai vadovavo. V. Mincevičius nuo 1954 iki 1984 m. buvo ELTA-Press vyriausias redaktorius ir, faktiškai, nors neoficialiai, ėjo atsakingojo direktoriaus pareigas. Visus šiuos trisdešimt metų ELTA-Press kas mėnesį ar du išleisdavo politinių, religinių ir kultūrinių pranešimų apie Lietuvą biuletenį italų kalba, kurio leidimą dalinai finansavo VLIKas.

V. Mincevičius dirbo be redakcijos kolektyvo – bene visus darbus atlikdavo vienas. Biuleteniui atrinkdavo ar sukurdavo tekstus, parengdavo rašomąja mašinėle, po korektūrų perrašydavo, parengdamas spausdinimui skirtą galutinį juodraštį. Turėjo tik vieną nuolatinį padėjėją, Massimo Lisarelli, kuris laisvalaikiu perrašydavo spausdinimui jau parengtą juodraštį. 1984 m. po staigios M. Lisarelli mirties V. Mincevičius nusprendė nebetęsti ELTA-Press darbo.

ELTA-Press garsino Lietuvos vardą pačiu sudėtingiausiu okupacijos laikotarpiu, kai jau buvo praėjęs partizaninis ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje ir didžiosios pasaulio valstybės Lietuvos okupacijos klausimus nustūmė į antrą planą dėl vadinamosios įtampos mažinimo politikos pradėjus dialogą su Sovietų Sąjunga.

V. Mincevičius pats nuveždavo leidinio maketą į spaustuvę, atsiimdavo jau atspausdintus kelis tūkstančius biuletenio egzempliorių, parsiveždavo juos į savo namus lietuvių kolegijos svečių namuose Villa Lituania ir, su lietuvių ir italų studentų pagalba, parengdavo leidinį siuntimui, paskui pats išveždavo į paštą, o po to dar ir kontrolinius biuletenio numerius asmeniškai pristatydavo į Italijos finansų ir vidaus reikalų įstaigas.

V. Mincevičius visus šiuos darbus atlikdavo vienas. „O kas padarys, jei ne aš?!“ – sakydavo jis.

ELTA-Press garsino Lietuvos vardą pačiu sudėtingiausiu okupacijos laikotarpiu, kai jau buvo praėjęs partizaninis ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje ir didžiosios pasaulio valstybės Lietuvos okupacijos klausimus nustūmė į antrą planą dėl vadinamosios įtampos mažinimo politikos pradėjus dialogą su Sovietų Sąjunga. Biuletenis buvo platinamas Italijoje ir kitose valstybėse.

Nušvietė laisvės kovų lūžio metus

Visomis prasmėmis ypatingai svarbūs buvo 1972-ieji – laisvės kovų lūžio metai. Ypač dėl šių trijų įvykių, kuriems šiemet sukanka 50 metų: Lietuvos gyventojų Memorandumas JTO generaliniam sekretoriui Kurtui Waldheimui su 17 000 parašų, Lietuvoje pradėjo eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, dėl Lietuvos laisvės Kaune susidegino Romas Kalanta ir prasidėjo jaunimo protestai, kuriuos išprovokavo Sovietų Sąjungos saugumo tarnybos, nurodžiusios slapta palaidoti R. Kalantos kūną.

Apie šiuos įvykius V. Mincevičius pranešė ne tik savo leidžiamame ELTA-Press biuletenyje. Italų spauda paskyrė ypatingą dėmesį R. Kalantos susideginimui ir Lietuvos jaunimo protestams. Svarbu pabrėžti, kad V. Mincevičius pirmasis Vakarų pasaulyje paskelbė R. Kalantos nuotrauką, kurią jis sakėsi gavęs iš jam nežinomų šaltinių Maskvoje, praėjus vos kelioms dienoms po susideginimo.

Tomis dienomis italų spaudoje pasirodė per 250 straipsnių apie Lietuvą ir R. Kalantą. V. Mincevičius galėjo stebėti italų spaudos atgarsius, nes buvo L’Eco della Stampa spaudos apžvalgų Lietuvos tema prenumeratorius.

V. Mincevičius ir ELTA-Press, be jokios abejonės, buvo rakštis Sovietų režimui ir V. Mincevičius gyveno su tam tikra KGB susidorojimo baime. 1969 m. rugpjūtį, Aostos Alpėse, kur V. Mincevičius kasmet vasarodavo, be žinios dingo pasivaikščioti išėjęs kun. Jonas Riaubūnas, Vasario 16-sios gimnazijos mokytojas ir dvasios tėvas. Jo bergždžiai ieškojo Aostos slėnio teisėsaugos pajėgos, apie tai rašyta spaudoje, taip pat užsienio lietuvių laikraščiuose. V. Mincevičius buvo įsitikinęs, kad J. Riaubūnas galėto būti nekalta KGB auka, nes tą dieną jis pats turėjęs būti minėtoje vietoje.

Neleido išbraukti Lietuvos iš pasaulio žemėlapio

V. Mincevičiui rūpėjo parodyti, kad nors Lietuvos valstybė išbraukta iš pasaulio valstybių žemėlapio, ji egzistavo nuo seniausių laikų – jis tai darė rinkdamas istorinius Lietuvos žemėlapius, sukaupė per 300 istorinių Lietuvos žemėlapių rinkinį, kai kuriuos labai vertingus. Privati V. Mincevičiaus žemėlapių kolekcija, po jo mirties išsaugota kun. Francesco Murana, buvo perduota Vilniaus Universiteto bibliotekai.

Kita V. Mincevičiaus svajonė buvo įrengti Lietuvos žemėlapių muziejų vienoje Aostos slėnio pilyje, tačiau tam jis neturėjo nei lėšų, nei mecenatų. Jis svarstė, kuris sprendimas būtų naudingesnis Lietuvai – žemėlapiais ir vertingų inkunabulų rinkiniu propaguoti Lietuvą užsienyje ar papildyti Vilniaus Universiteto kultūrinį paveldą, kad jis būtų prieinamas Lietuvos ateities kartoms.

Lietuva V. Mincevičiaus pastangų dėka išgarsinta 1972 m. Romoje Herderio ir Curcio leidyklos išleistame tarptautiniame atlase Grande Atlante Internazionale Curcio (Didysis tarptautinis Curcio atlasas). Kelių šimtų puslapių leidinyje pristatytos kelios iliustracijos iš V. Mincevičiaus žemėlapių kolekcijos.

Tikrai nepaskutinėje vietoje V. Mincevičiaus nuopelnai lietuvių kultūrinio ir dvasinio paveldo įamžinimo Italijoje sferoje: jis buvo bene pagrindinis Lietuvių koplyčios statybų Vatikane reikalų vedėjas, beje, kardinolas A. Samoré buvo pagrindinis Lietuvių koplyčios idėjos Vatikane rėmėjas. Be V. Mincevičiaus nebūtų ir Lietuvos Salės – Sala Lituania – Bardyje, koplytstulpio, kurį lygiai prieš 60 metų Italijos lietuvių vardu padovanojo kardinolui A. Samoré, kaip lietuvių padėką jam už ypatingą draugystę ir paramą Lietuvai.

Beje, kardinolo A. Samoré įnašas užtariant Lietuvos klausimą, palaikant lietuvių siekius ir Lietuvoje persekiojamą bažnyčią dar laukia deramo įvertinimo! Lietuvos gatvė Via Lituania Bardyje – tai dar vienas Vinco Mincevičiaus ir kardinolo A. Samoré bendradarbiavimo ir draugystės vaisius. Bardžio Via Lituania yra pirmoji Lietuvos vardo gatvė Italijoje. Dabar jų yra bemaž 12.

Iš didelės meilės Lietuvai V. Mincevičius kovingai, sumaniai, nenuilstamai siekė kuo veiksmingiau ir maksimaliau kelti ir ginti Lietuvos laisvės bylą Italijos visuomenėje, sugrąžinti Lietuvą iš užmaršties, parodyti Italijai, kad Lietuva egzistuoja, priminti jos tragediją, kuri buvo ir jo asmeninė tragedija.

V. Mincevičius buvo vienas iš pagrindinių organizatorių kitų dviejų istorinių renginių Vatikane: 1984 m. Šv. Kazimiero mirties 500 m. jubiliejaus ir 1987 m. Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus. Pastarojo proga surengė šventinę puotą daugiau kaip tūkstančiui svečių Romos pilyje Castel Sant’Angelo, parūpino Italijos Kultūros ir gynybos ministerijų ir Romos merijos leidimus ant pilies Šv. Mato bastiono iškelti didelę Lietuvos trispalvę.

Pagalbos ranką lietuviams nuolat ištiesdavęs monsinjoras kartu buvo dinamiškas, be galo darbštus, pareigingas, kruopštus ir tikslus. Jis nepasiduodavo pesimizmui, gebėdavo įtampą išsklaidyti jam būdingu humoru, ironija, kandžiu šmaikštumu.

Apie save sakydavo: „Esu kaip mulas – visa ši našta gula vien ant mano pečių“.

Iš didelės meilės Lietuvai V. Mincevičius kovingai, sumaniai, nenuilstamai siekė kuo veiksmingiau ir maksimaliau kelti ir ginti Lietuvos laisvės bylą Italijos visuomenėje, sugrąžinti Lietuvą iš užmaršties, parodyti Italijai, kad Lietuva egzistuoja, priminti jos tragediją, kuri buvo ir jo asmeninė tragedija.

V. Mincevičius gyveno ir mirė ilgėdamasis Lietuvos, visa laiką siekdamas ką dar gero nuveikti dėl gimtosios šalies gerovės. Jis išėjo iš šio pasaulio kupinas vilties dėl Lietuvos ateities. Dvasininką, Italijos lietuvių bendruomenės įkūrėją be galo džiugino tai, kad išsipildė didžiausia gyvenimo svajonė: Lietuva išsivadavo iš Sovietų Sąjungos, tapo laisva, atkūrė nepriklausomybę. Paskutiniais metais V. Mincevičius jautė, kad gyvenimo misija buvo įgyvendinta: žlugo didžiausias jo gyvenimo priešas – Sovietų Sąjunga.

S. A. Kubiliaus paskaita apie V. Mincevičiaus gyvenimą ir palikimą Italijos Lietuvių bendruomenės suvažiavime, 2022 m. rugsėjo 17 d., Bardyje, Italijoje.

Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI