Kol lietuviai persmelkti pagarbios baimės ir liūdesio lanko Anapilin iškeliavusiųjų kapus, italai Vėlines mini valgydami. Įvairiausi saldumynai prekyboje pasirodo dar gerokai prieš lapkričio pradžią ir smaližius džiugina visą mėnesį. O kramsnojant skanėstus juk ir liūdni dalykai širdyje sugula lengviau. Juoba, kad Italijos aulinukas – pilnas skanumynų.

Ernesta Mažalskaitė

Labiausiai lietuviškas Vėlines savo dvasia primena amžinojo Romos miesto tradicijos. Jo gyventojai mirusius artimuosius nuo seno taip pat lankydavo kapinėse. Tačiau italai vietoj žvakučių ir gėlių atsinešdavo daugybę valgių bei gėrimų. Prie kapo surengta puota turėjo pamaloninti tiek gyvuosius, tiek išėjusius Anapus. Tikėta, jog žemiškais malonumais gyvieji būtinai turi pasidalinti ir su dvasiomis. Tik taip pagerbtos jos bus geranoriškai nusiteikusios ir prireikus padės. Todėl kapinėse surengtos vaišės būdavo nepaprastai gausios.

Laikai keitėsi, tačiau įprotis vilioti dvasias saldumynais išliko. Šiandien Italijoje ant Vėlinių vaišių stalo galima rasti ne tik „mirusiųjų duonos“ ar „kaulų“, bet ir „šventųjų pirštų“ ar net „karste gulinčio numirėlio“.

„Ossa dei morti“ – makabriškai skambantis saldumyno pavadinimas lietuviškai reiškia „Mirusiųjų kaulus“. Laimei, su tikrais kaulais jis tikrai nieko bendra neturi. Na, gal nebent kietumą, į kurį atsitrenkia pyragėlį kremtantys dantys. Itin populiarus Vėlinių saldumynas įvairiose Italijos vietose skiriasi jam kepti panaudota tešla ir formomis. Vieni kaulus kepa iš sluoksniuotos tešlos, kiti iš paprastos, kurią vėliau gausiai aplieja baltu cukraus glajumi. Traškumui paįvairinti kepinyje galima aptikti ir riešutų, nors pagrindiniai sausainiams kepti skirti produktai visur išlieka beveik vienodi: miltai, vanduo, cukrus, cinamonas bei gvazdikėliai.

• 

• 

Į šiandien tokį populiarų Halloween’ą panašios Ligūrijos regiono tradicijos. Prieš daugelį metų, Vėlinių dienos išvakarėse vaikai keliaudavo nuo vienų durų prie kitų ir pasibeldę prašydavo „mirusio pasaulio gėrybių“: pupelių ir virtų kaštainių. Parsinešę rudens turtus namo, mažieji sukalbėdavo mirusiesiems skirtas maldeles, o tėvai ir seneliai jiems pasakodavo šiurpias istorijas apie pomirtinį pasaulį.

Viena tokių istorijų buvo ir apie stebuklingąją iki dangaus užaugusią bei debesis pasiekusią pupą. Italų įsitikinimu, tvirtumo milžinė sėmėsi iš požeminės dvasių karalystės. Būtent todėl „Mirusiųjų pupomis“ (it. Fave dei morti) vadinamas pyragaitis senovėje buvo kepamas tik iš džiovintų pupų miltų. Dabar šis Vėlinių dienos saldumynas gaminamas iš migdolų, kiaušinio baltymo, pinijos riešutų, cukraus ir žievelės smulkiai tarkuotos citrinos.

Apulijos regiono gyventojai Vėlinių dienos išvakarėse dar ir šiandien susirenka į bažnyčią palaiminti virtų grūdų. Nuo senovės Graikų laikų atėjęs tikėjimas grūdus sieja su žemės derlingumo deive Demetra, o simbolizuoja jie amžiną gyvybės ratą: mirtį bei prisikėlimą. Iš virtų grūdų, vadinamų „colva“ arba „mirusiųjų grūdai“ ir gaminamas svarbiausias Vėlinėms skirtas šio pietų Italijos regiono patiekalas.

• 

• 

Beje, viskas, kas dedama į dubenėlį kartu su virtais ir šiuo atveju mirusiuosius simbolizuojančiais grūdais turi savo simbolinę prasmę. Raudonuojantys granatų vaisiaus grūdeliai – Anapus išėjusių akis. Riešutai – kaulus, džiovinti vaisiai yra užuomina į sielą. Šokolado gabalėliai primena kasdienius malonumus ir vaisingai nugyventą gyvenimą. Visas dubens turinys dar apliejamas karštu vynu, simbolizuojančiu kraują. Valgydami šį patiekalą italai ne tik prisimena mirusiuosius, bet ir linki vienas kitam kuo ilgesnio gyvenimo.

Šmaikščiai nusiteikę Neapolio miesto gyventojai Vėlinėms siūlo paragauti „Numirėlio“ (it. “O’ Morticiello”). Juoduoju jumoru dvelkia ne tik saldumyno pavadinimas, bet ir jo forma, akivaizdžiai primenanti karstą. Tačiau nugalėjus visus įtarimus ir prietarus, bei atsipjovus riekelę „kūno“, burnoje pasklinda smaližių rojaus vertas skonis. Traški juodojo šokolado luobelė slepia baltojo ar pieniško šokolado širdį, gausiai praturtintą skystu riešutų kremu ir pagardintą skrudintais riešutais. Kyla įtarimas, jog saldusis „numirėlis“ į kapus gali nusitempti visus juo piktnaudžiaujančius gyvuosius.

Po Sardinijos salos kaimus lapkričio pradžioje imdavo vaikščioti senais skarmalais apsirengusi moteris, vardu Maria Pintaoru. Mirusius nuo bado ir nepriteklių atstovaujanti senolė būdavo pamaloninama smulkiomis monetomis, maistu ir specialiais Vėlinių dienos sausainiais „Papassinu“. Saldumynas buvo kepamas iš miltų, gyvulinės kilmės riebalų, kiaušinių, cukraus, pieno bei pagardintas migdolais, lazdyno riešutais ir razinomis.

• 

• 

Laukdami pagarbią baimę keliančios būtybės, žmonės stengdavosi palikti atviras namų duris ir visą naktį uždegtą šviesą. Atsiėmusi duoklę, mitologinė moteris iškeliaudavo toliau, o lengviau atsikvėpę mažieji sukalbėdavo po maldą už visas skaistykloje kenčiančias dvasias.

Sicilijos sostinėje Palerme Vėlinių dieną galima rinktis iš daugybės ta proga gaminamų saldumynų. Ir jeigu iš migdolų miltų bei cukraus nulipdytais vaisiais ir daržovėmis (it.frutta martorana) mėgautis galima ištisus metus, „Apaštalo pirštų“ (it. Dita degli apostoli) užkąsti galima tik lapkričio pradžioje. Burnoje tirpstantys blyneliai, susukti vamzdeliu ir savo forma primenantys apaštalo pirštus, dosniai įdaryti saldžiąja rikota.

• 

• 

Antras pagal dydį Sicilijos miestas Katanija savo smaližius lepina sausainėliais „‘Nzuddi“. Keistai skambantis saldumyno pavadinimas slepia itin artimą ryšį su italų kompozitoriumi Vinčencu Beliniu. Iš Katanijos kilęs menininkas itin mėgo traškiais migdolais gardintus saldumynus, keptus Vėlinių dienos proga. Kompozitoriui baigus žemiškąją kelionę, jo garbei pavadinti sausainiai susieti su paties maestro meiliai sutrumpintu vardu Vincenzuddu, kuris metams bėgant nutrupėjo iki ‘nzuddi.

Beje, Vėlinių proga valgomus sausainius vaikai namuose randa paslėptus kartu su nauja batų pora. Iš senų laikų atėjusi tradicija skirta suartinti gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Juk batai – kelionės per gyvenimą simbolis. O naujus batus vaikams dovanų palieka vėlės.

Tekstas spausdintas žurnale „Virtuvė. Nuo Iki“