Jos didenybė – Pizza: kaip vargšų patiekalas užkariavo pasaulį
Apie picą visi ką nors žino. Tai itališkas, sotus ir iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas patiekalas. Tačiau paprastu ir greitu maistu pavadinta pica tikriausiai pasipiktinusi nusipurtytų trupinius. Gimusi vargšų virtuvėje ji sugebėjo virsti karaliene Margarita, apkeliauti pasaulį, nuskrieti net iki mėnulio ir pagrįstai užsitarnauti vieno iš populiariausių pasaulio patiekalų titulą. Visgi šlovės valandos picai teko laukti ištisus šimtmečius, o ilgą laiką alkį ja malšindavo tik itin vargingai gyvenę žmonės.
Ernesta Mažalskaitė Parma
ITLIETUVIAI.IT
Žvejų pusryčiai
Sutemos nyko, o kartu su jomis dienos šviesoje tirpo ir nakties tyla. Po sėkmingos žūklės į uostą sugrįžę žvejai iš laivų garsiai traukė laimikį, šurmuliavo atėjusieji šviežios žuvies, klykavo savo dalies vis dar reikalaujančios žuvėdros. Ir tik kai visas rytinis ritualas pagaliau nurimo, jūra gyvenantys vyrai galėjo atsipūsti ir suleisti dantis… į picą. Tokius pusryčius jiems parūpindavo specialiai iki uosto atvykę pardavėjai, kurie didžiulę picą supjaustydavo skirtingo dydžio porcijomis.
Kiekvienas stengdavosi nusipirkti tokius pusryčius, kokius išgalėjo. Deja, kartais pasitaikydavo, jog kai kurie žvejai neįstengdavo nusipirkti net ir itin pigiai kainuojančio gabalėlio. Jiems supratingi pardavėjai picą parduodavo avansu. Toks nerašytas susitarimas buvo vadinamas otto ( liet. aštuoni) ir reiškė, kad susimokėti už picą galima praėjus net aštuonioms dienoms nuo jos pirkimo.
Picą mėgo ir ilgiems mėnesiams į jūrą išplaukę jūreiviai. Į laivą sukrautos maisto atsargos turėjo būti sočios, bet, svarbiausia, – ilgai išsilaikančios. O pica ir buvo kaip tik tokie kietai sudžiūvę paplotėliai, kuriuos reikalui esant užtekdavo tik šiek tiek pašlakstyti sūriu jūros vandeniu ir būdavo galima skanauti gimtinę bei artimuosius primenantį maistą. Taip gimė pica Marinara ( liet. Jūrininkų), visų Italijos picų motina. Šiandien ji gardinama pomidorų tyre, česnako skiltelėmis, raudonėliais ir aliejumi. Tačiau tais tolimais picos gimimo metais, žvejai ir jūreiviai valgydavo paprastą ant įkaitusių akmenų, o vėliau iš malkomis kūrenamos krosnies ištrauktą mielinį paplotėlį.
Vardo gimimas
Ginčytis apie tai, kas gi buvo tie pirmieji, sugebėję iškepti picą, būtų galima be pabaigos. Istorikai tvirtina, kad Nilo upės pakrantėse jau 4000 m. pr. Kr. dūmus į dangų leido krosnys, kuriose egiptiečiai kepdavo mielinius paplotėlius. Praėjus dar krūvai metų, saracėnai į Europą atplukdė pirmąsias picų protėves iš miežinių miltų.
Tiesos dėlei reikia pasakyti, jog visos tos picos buvo „baltos”, t.y. be pomidorų tyrės, apie kurią italai sužinojo tik maždaug prieš penkis šimtus metų. Kad ir kaip ten būtų buvę, naujasis patiekalas patiko. Jį buvo lengva pasigaminti, skanu ir patogu valgyti, o ir sotumo užtekdavo ilgam.
Oficialiai Pizza pirmą kartą buvo paminėta ėriuko odos pergamene, rastame Gaetos mieste, esančiame tarp Romos ir Neapolio. O kadangi tai nutiko kiek daugiau nei prieš tūkstantį metų, galima drąsiai teigti, jog šiandieninės šlovės picai teko laukti labai ilgai.
Maža to, daugybę metų pica buvo ne tik svarbus kasdienis maistas, bet ir… stalo įrankis. Kol nebuvo šakučių, bet koks daiktas, kurio pagalba maistas pasiekdavo burną, buvo laikomas indu. Todėl nieko keista, jog to meto picą dažnas mirkydavo į padažus, ja būdavo išvalomi dubenėliai.
Įvertinę teikiamus privalumus, italai picai jautė vis didėjančias simpatijas. Daugelyje namų atsirado malkomis kūrenamos krosnys, kuriose šeimininkės prieš kepdamos duoną, pirmiausiai pašaudavo keletą suplotų mielinės tešlos paplotėlių. Vargingesni patiekalą gardindavo česnaku, raudonėliais alyvuogių aliejumi ar kiaulių taukais. Turtingesni užsitepdavo šviežio sūrio ir pagaliau atsiradusių pomidorų tyrės.
O kadangi paplotėlius, prieš kepant reikėdavo gerokai paminkyti ir suspaudus suteikti jiems apvalią formą, vis dažniau jie būdavo vadinami būtent tą veiksmą įvardijančiu itališku žodžiu. Senovės Romoje toks žodis buvo pinsa, Neapolio mieste pitta, kol galiausiai abu variantai virto tiesiog pizza – žinomiausiu itališku žodžiu pasaulyje.
Oficialiai Pizza pirmą kartą buvo paminėta ėriuko odos pergamene, rastame Gaetos mieste, esančiame tarp Romos ir Neapolio. O kadangi tai nutiko kiek daugiau nei prieš tūkstantį metų, galima drąsiai teigti, jog šiandieninės šlovės picai teko laukti labai ilgai.
Karališkas pasirinkimas
Šiandien italai juokauja, kad pica yra vienintelis maistas, kurį verta valgyti. Deja, ilgą laiką alkį ja malšindavo tik itin vargingai gyvenę žmonės. O kadangi tais laikais tokių buvo dauguma, pica greitai tapo populiariausiu gatvės maistu. Pigi, soti, skani ir kvepianti taip, jog atsilaikyti prieš ją savo laiku nesugebėjo net ir Italijos karalienė Margherita di Savoia.
Kai 1889 metais valdovė atvyko į Neapolio miestą, ji nutarė pati išbandyti tą naują patiekalą. Restorano „Pizzeria di Pietro e basta così” savininkas Raffaele Esposito karalienei paragauti paruošė net tris picas. Pirmoji buvo tuo metu miestiečių labiausiai mėgstama pica, pagardinta aliejumi, sūriu ir šviežiu baziliku. Antra buvo su mažomis keptomis žuvytėmis (it. Cicinielli), o trečioji pica turėjo būti tik su pomidorų tyre ir mocarelos sūriu, bet virtuvėje šeimininkavusi R. Esposito žmona nutarė viską pagražinti dar ir žaliais baziliko lapeliais.
Paragavusi visų trijų, karalienė pasirinko trečiąjį variantą. Su pasimėgavimu suvalgiusi keistą, Italijos vėliavos spalvas –žalią, baltą ir raudoną – apjungiantį patiekalą, valdovė panoro sužinoti ir jo pavadinimą. Ilgai negalvojęs, Raffaele Esposito atsakė, jog pica pavadinta pačios karalienės garbei: „Margherita”!
Dabar jau sunku pasakyti, ar karališkas vardas turėjo įtakos picos populiarumui, tačiau šiandien Italijoje ji yra viena iš pačių mėgstamiausių. Ir nors italai sako, kad visiems įtikti negali netgi pica Margherita, daugeliui būtent ji yra tas rodiklis, pagal kurį galima drąsiai spręsti, ar visos kitos picerijos picos yra vertos valgyti.
Maistas, keliantis priklausomybę
Visi žino tą jausmą, kai norisi kažko skanaus. Italams tas „kažkas“ dažniausiai būna pica. O tokio noro kaltininkai yra skonio receptoriai. Amerikoje gyvenanti mokslo ir technologijų docentė Juyun Lim atliko tyrimus ir nustatė, jog žmogaus skonio receptoriai sugeba atskirti ne tik saldumą, sūrumą, rūgštumą ar kartumą, bet ir labai ypatingą angliavandenių skonį. Įdomu tai, jog šį skonį įvairių šalių žmonės įvardija skirtingai.
Azijiečiams jis primena ryžius, kaukaziečiams duoną, europiečiams miltinius patiekalus, o konkrečiai italams – makaronus ir picą. Mokslininkai mano, jog taip apie save praneša šeštasis skonio pojūtis, traukiantis žmogų prie krakmolingų patiekalų. Priešintis gamtai sunku. Juk būtent sudėtiniai angliavandeniai aprūpina kūną reikalinga energija bei šiluma ir ilgam suteikia sotumo jausmą.
Tačiau pica turi ir dar vieną užslėptą ginklą, neleidžiantį ramiai praeiti pro nosį kutenančius kvapus skleidžiančią piceriją. Tas slaptasis ingredientas yra – sūris. Mokslininkai išsiaiškino, jog sūryje yra kazeino, kuris virškinamas žmogaus skrandyje skyla į keletą medžiagų, viena iš kurių yra opiatas kazomorfinas. Štai kodėl suvalgius picą juntamas pasitenkinimo ar net laimės jausmas, o šio patiekalo po tam tikro laiko norisi vėl ir vėl.
Mistiška sėkmė
Tikintys paslaptingais ženklais mano, jog picos populiarumas yra užkoduotas geometrinėse formose. Juk į namus apvali pica atkeliauja kvadratinėje dėžėje ir dažniausiai jau būna supjaustyta patogiais valgyti trikampiais. Apskritimas, kvadratas ir trikampis – tikra geometrinių figūrų šventė, kurioje logikos gal ir nėra, bet užtat mistikos – kiek tik nori!
Apskritimas nuo seno laikytas apsaugos, galios, meilės ir amžinybės simboliu, skleidžiančiu per amžius sukauptą energiją. Lygiai tokią, kokią galima pajusti žiūrint į prieš akis garuojančią picą. Kvadratinė dėžė – ideali viso šio turto apsauga. Juk keturkampis sakralinėje geometrijoje tapatinamas su tvarka, tvirtumu, pastovumu. O keturi dėžės kampai tarsi nuoroda, jog viduje gulinti pica yra mėgiama tiek šiaurėje ir pietuose, tiek rytuose ir vakaruose.
Posakis, jog savame krašte pranašu nebūsi, picai tinka idealiai. Ir nors dabar būtent šis žodis yra labiausiai siejamas su Italija, tikroji picos šlovės valanda išmušė tik atsidūrus Amerikoje.
Italai juokauja, jog pica į namus atkeliauja greičiau net už policiją ir padeda užglaistyti iškilusius nesklandumus. Todėl laikydami rankoje trikampį picos gabalėlį, galima prisiminti, jog ir skaičius trys yra magiškas. Jis mus moko įveikti prieštaravimus, atpažinti problemos privalumus ir trūkumus, rasti geriausią sprendimą. Senovės romėnai tikino, jog visų gerų dalykų yra po tris: žmogiška laimė, žemiški turtai ir ilgas gyvenimas.
Šiandieniniai italai pridurtų, jog laimės suteikia ir dažnas mėgavimasis pica. Beje, ją italai valgo rankomis. Vietinės virtuvės etiketas taip leidžia valgyti tik tris patiekalus. O garsiąją „P“ raidės trijulę sudaro Pollo (liet. Vištiena), Pane (liet. Duona) ir Pizza (liet. Pica).
Picos kelionė aplink pasaulį
Posakis, jog savame krašte pranašu nebūsi, picai tinka idealiai. Ir nors dabar būtent šis žodis yra labiausiai siejamas su Italija, tikroji picos šlovės valanda išmušė tik atsidūrus Amerikoje. Jokia paslaptis, kad Amerika daugeliui buvo ir vis dar yra svajonių išsipildymo žemė. Kaip tik taip nutiko ir picai, kurią ten nugabeno pirmieji geresnio gyvenimo svetur ieškoję italų emigrantai.
Iš Neapolio atvykęs Gennaro Lombardi tolimais 1905 metais New York Spring Street gatvėje atidarė pirmąją piceriją. Pasisekimas pranoko visus lūkesčius ir pica greitai tapo tiesiog kultiniu amerikiečių maistu. Beje, toks reiškinys, kuomet vietinės kilmės fenomenas pirmiausiai sulaukia didesnio pasisekimo svetur, nei gimtajame krašte, turi net savo pavadinimą. Indų kilmės antropologas Agehananda Bharati prieš daugiau nei penkiasdešimtį metų jį pavadino: „Picos efektu“. Kaip pavyzdį vyras nurodė indų praktikuojamą jogą, kuri vakariečiams daro žymiai didesnį įspūdį nei patiems indams.
Taigi, iki tol mažai pažįstamos picos užsinorėjo visi, todėl paprasta Marinara ar Margherita kepėjams apsiriboti nepavyko. Prasidėjo eksperimentų metas ir pica ėmė neatpažįstamai keistis keldama šiurpą visiems po pasaulį išsibarsčiusiems italams. Beje, kiekviena šalis picą ėmė gardinti vietinių pamėgtais produktais.
Švedijoje išpopuliarėjo geltona pica su bananais ir kariu. Graikų kilmės kanadietis Sam Panopoulos sukūrė garsiąją picą su ananasais. Japonai pasigardžiuodami valgo gausiai majonezu aplietą picą su kukurūzais, svogūnais, bulvėmis, paprika ir šonine. Iš Suomijos atsklido garsas apie Berlusconi pavadintą picą, iškeptą iš pilno grūdo ruginių miltų tešlos ir pagardintą raudonuoju svogūnu, grybais ir rūkyta šiaurės elnių mėsa. Amerikiečiai labiausiai mėgsta picą Pepperoni, kepamą su pomidorų tyre, mocarelos sūriu ir aštraus skonio saliamio dešra.
Beje, matydamas tokį picos populiarumą, galimą verslą užuodė tuo metu savo kelio į sėkmę dar tik ieškojęs amerikiečių informatikas Sergey Brin. Vaikinas pasiūlė galimybę nusipirkti picos pasinaudojus internetu. Deja, išmaniosios technologijos tuo metu dar tik žengė savo pirmuosius žingsnius, todėl verslas žlugo vos tik prasidėjęs. Nesėkmė vyrukui išėjo į naudą ir rankų nenuleidęs Sergejus į pasaulį paleido ne mažiau už picą populiarų Google.
Gimusi stebinti
Didžiausia pica pasaulyje vadinasi Ottavia. Romoje 2012 metais iškeptos picos skersmuo siekė net keturiasdešimt metrų. Svarbiausia, jog patiekalui buvo panaudoti maždaug devyni tūkstančiai kilogramų miltų be glitimo. Taip norėta atkreipti visuomenės dėmesį į tai, jog picą drąsiai valgyti gali ir glitimo netoleruojantys žmonės. Norėdami įrodyti, jog imperatoriško dydžio pica yra ne tik Gineso rekordas bei reklama, kepėjai ją išdalino visiems norėjusiems paragauti.
Ilgiausia pasaulio pica buvo iškepta 2017 metais Amerikos mieste Fontana (JAV). Milžinės ilgis siekė 1930 metrus, o svoris 7800 kilogramus.
Mikliausias picų kepėjas pasaulyje yra britas Pali Grewal. Las Vegas (JAV) mieste surengtame konkurse šis vyras 2014 metais į krosnį pašauti sugebėjo net tris picas per 33 sekundes.
Amerikietis Scott Wiener į Gineso rekordų knygą pateko sukaupęs didžiulę net 595 picų dėžių kolekciją.
Greičiausio picos valgytojo titulas priklauso filipiniečiui Kelvin Medina. Trisdešimties centimetrų skersmens picą į burną jis susikišo mažiau nei per 24 sekundes.
Brangiausiai už savo picą 2009 metais sumokėjo amerikietis programuotojas Laszlo Hanyecz. Dvi namo pristatytos picos jam kainavo apvalią dešimties tūkstančių bitkoinų sumą. Šiandien tokios sąskaitos vertė būtų apie 126 milijonus eurų.
Aliaskos mieste Nome veikiantis restoranas „Airport Pizza“ prieš keletą metų vis dar priiminėjo užsakymus picai, kurią visiems norintiems gabendavo…lėktuvu. O kad tokia kelionė nors kiek apsimokėtų, valgytojai turėdavo užsisakyti ne mažiau nei trisdešimt picų, kainavusių po dešimt dolerių už vieną.
Nuo 2017 metų itališka pica įtraukta į nematerialaus UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
Juokaujama, jog italai picą mato net ir žiūrėdami į mėnulį. Įvertinusi šį faktą, NASA finansavo ir išbandė 3D picų spausdintuvą. Ar toks išradimas pasiteisino, žinių nėra. Tačiau tiesa ta, jog italų kosmonautas Paolo Nespoli vienos ekspedicijos į kosmosą metu erdvėlaivyje sugebėjo iškepti tikrą itališką picą ir ja pavaišinti įgulos narius.
O kadangi pica – ne šiaip sau maistas, 1984 metais buvo įkurta „Tikrosios Neapolio picos asociacija“, kuri nustatė griežtas taisykles, pagal kurias turėtų būti gaminama tikroji pica. Nuo 2017 metų itališka pica įtraukta į nematerialaus UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
Sausio 17 d. švenčiama Pasaulinė Picos diena. Taigi, dar yra pakankamai laiko nuvykti į Italiją, apsistoti Neapolio mieste ir paragauti tos tikrosios itališkos picos. Išminkytos patyrusių kepėjų rankomis, pagardintos Viduržemio jūros saulėje nokusiais pomidorais ir bazilikais, apibarstytos buivolių mocarelos sūriu ir su meile apgaubtos itališku oru. Nes tik Italija gali suteikti picai tą ypatingą, sunkiai išgaunamą ir tokį nepakartojamą skonį. Salute!
Medžiaga spausdinta žurnale „IEVA“. Teisės saugomos.
