Home / Be vietos  / Kalėdų eglutės istorija: ko nežinojome apie žaliaskarę

Kalėdų eglutės istorija: ko nežinojome apie žaliaskarę

Įsivaizduojate Kalėdas be eglutės? Tikriausiai sunkiai. Tik tada, kai svarbiausioje miesto aikštėje šimtais lempučių nušvinta Kalėdų eglė – šventų Kalėdų simbolis, gatvėmis nuvilnija artėjančių švenčių nuotaikos. Nėra namų, kurių nepuoštų gyvas ar dirbtinis medelis ar bent jo šaka. Aplink ją rateliu eina vaikai, krėsle įsitaisęs Kalėdų senis įdėmiai išklauso mūsų norus, o ir dovanoms geresnės vietos kaip po eglute, vargu ar galima rasti. Mažai kas žino, kad sakais kvepiančio medelio kelionė aplink pasaulį prasidėjo Rygoje! Šį faktą liudija net 8 kalbomis 1510-aisiais įrašyta lentelė: „Pirmasis šventinis medis“.

 

Ypatingas augalas

 

Kodėl iš visų medžių garbė teko būtent eglei? Šį medį supa daug legendų. Viena jų kilusi iš Alsazia (liet. Elzaso) regiono Prancūzijoje. Pasakojama, kad vėlai namo grįžtantis vyras miške išvydo nepaprastą reginį: baltame sniego fone šimtais žvaigždučių švytėjo nedidelė eglutė. Sunku pasakyti, ar tai buvo mėnulio šviesa šerkšnu nusėtuose eglės spygliuose, ar ryškus dangaus žvaigždžių mirgėjimas tarp eglės šakų, tačiau žado netekęs vyras savo žodžiais nesugebėjo žmonai papasakoti, ką miške matęs. Susijaudinęs jis išbėgo laukan, nukirto mažą eglutę ir įnešęs ją į kambarį papuošė degančiomis žvakutėmis. Taip gimė pirmasis Kalėdų medelis. Nežinia, kiek istorijoje tiesos, tačiau yra išlikę dokumentų, liudijančių, kad nuo 1521 m. Alsazia (liet. Elzaso) gyventojams suteikiama laisvė Kalėdoms nusikirsdinti ir parsinešti namo po eglutę.

 

Ilga eglės kelionė

 

Amžinai žalio spygliuočio virtimas pasauliniu Kalėdų simboliu užtruko šimtmečius. Keltų šventikai iš visų miško medžių išskyrė eglę. Žiemą vasarą žalias medis buvo laikomas ilgo gyvenimo bei nuolatinio atsinaujinimo simboliu.Teutonai žiemos švenčių metu nukirsdavo didelę eglę, puošdavo ją girliandomis, o kelmą viešai sudegindavo. Laužas simbolizavo rudens virtimą žiema, o iš likusių nuodėgulių būdavo spėjama ateinančių metų sėkmė. Viduramžių Vokietijoje gruodžio 24 dieną būdavo žaidžiamas „Ievos ir Adomo žaidimas“. Miesto bažnyčios, aikštės, kiemai sužaliuodavo nuo gausybės spygliuočių, ant kurių puikuodavosi vaisiai ir saldumynai. Žmonės šokdavo, dainuodavo ir linksmindavosi tokiame improvizuotame „rojaus sode“. Senovės Romoje gruodžio 19-25 dienomis buvo švenčiamos Saturno, augalų globėjo, dienos. Šventinės savaitės metu nelikdavo vietos priešiškumui, žmonės lankydavosi vieni kitų namuose ir keisdavosi dovanomis – maisto krepšeliais. Dar labiau sureikšminti šventę 274 m. nusprendė italų imperatorius Aurelianas. Išleistame įstatyme gruodžio 25-oji buvo skelbiama kaip „Dievo saulės šventė“. Taip norėta pagerbti saulę – gyvybės šaltinį žemėje. Ta proga amžinai žalio spygliuočio – eglės viršūnė buvo puošiama žvaigžde, sugrįžtančios saulės simboliu. Krikščionys mielai priėmė eglės puošimo idėją, kaip medžio garbinimą apskritai. Eglė išsiskiria amžinai žalia spyglių skara. Tokią dovaną pasak tikinčiųjų, ji gavusi iš paties Jėzaus kaip atpildą, kad paslėpusi jį nuo priešų. Švenčių metu puošiant eglę atiduodama duoklė medžiui, o būtent iš medžio buvo nukaltas kryžius Kristui.

 

Rašytiniuose šaltiniuose sutinkama istorija ir apie Jėzaus padarytą stebuklą Kalėdinei eglutei. Pasakojama, kad namus lankantis ir palaiminimą dalinantis Jėzus užsuko į vargingai gyvenančių žmonių kiemą. Kampe rymanti nedidelė eglutė buvo aplipusi keistais voratinkliais. Jėzus, pamatęs tokį vaizdą, prilietęs medelį ranka ir voratinkliai stebuklingai pavirtę aukso ir sidabro girliandomis.

 

Kalėdiniai rekordai

 

Vatikane, viso krikščioniškojo pasaulio širdyje – švento Petro aikštėje, Kalėdų eglė puošiama nuo 1982-ųjų metų. Iki to laiko italams vienintelis tikras Kalėdų simbolis buvo Prakartėlė. Tradicija šalia prakartėlės puošti ir Kalėdų eglę įvedė popiežius Jonas Paulius II. Jo sumanymu taip į vieną buvo sujungtos dvi krikščioniškosios tradicijos: Kalėdų medis – amžinai žaliuojanti eglė labiau būdinga šiaurės Europos šalims, ypač protestantiškosioms, o prakartėlė – pietų Europai, katalikiškosioms šalims.

 

Beje, didžiausia Europoje Kalėdų egle didžiuojasi būtent italai. Kalnų apsuptas viduramžiskas Gubbio miestas prieš Kalėdas išvynioja net 12.000 m. elektros laidų ir ant kalvos išraito 650 m. aukščio ir 350 m. pločio Kalėdinę eglę. Spindintis milžiniškas medis karūnuotas 1000 kvadratinių metrų žvaigžde. Naktį kvapą gniaužiantis reginys matomas net iš lėktuvo.

 

Aukščiausia Europos egle džiaugiasi lietuviai. Moderniomis šviesos instaliacijomis ir devyniais kilometrais girliandų puoštas Vilniaus televizijos bokštas pirmą kartą Kalėdų egle virto 2000 m. Naųjų metų naktį 326 metrų ir 47 centimetrų milžinė žmonių širdis šildo nuostabiais fejerverkais.

 

Kalėdiniai eglės papuošalai

 

Kaip ir dera garbingo amžiaus poniai, Kalėdų eglė metams bėgant pakeitė daugybę apdarų. Pirmiausia ji puošėsi obuoliais ir džiovintais vaisias, taip primindama apie Adomo ir Ievos prarastąjį rojų. 1840-aisiais Vokietijos princesė Elena visą Europą nustebino savo Kalėdų egle, papuošta Tuileries soduose Paryžiuje. Didžiausią įspūdį sukėlė ne eglės dydis, bet dar nematyti papuošalai. Princesė medelio dekoracijas patikėjo nagingiausiems šveicarų ir vokiečių stikliams, kurie išpūtė 3-20 cm. dydžio stiklines sferas ir pavadino jas „kugel“. Puošti tokiais stikliniais rutuliais Kalėdų eglę buvo tikras vargas, nes mažiausias prisilietimas prie spygliuotos šakos ar neatsargus judesys gražuolį spindintį „kugelį“ akimirksniu paversdavo smulkia šukių krūva. Tačiau įspūdis pranoko visus lūkesčius: tokio grožio žmonės dar nebuvo regėję. Neilgai trukus princesės Elenos naujove – „kugeliais“ buvo puošiamos ir Anglijos karalienės Vittorios (1819-1901 m.) bei italų karalienės Margheritos (1851-1926 m.) Kalėdinės eglės.

 

Ilgus metus ant eglės šakų degusias tikro vaško žvakutes pakeite lemputės, o žalią spygliukų rūbą eglutė paįvairino įvairiaspalviais sintetiniais apdarais. Siekinat apsaugoti gamtą, Italijoje vis daugiau žmonių eglutes žiemos šventėms tiesiog išsinuomoja! Vazonėlyje į namus atkeliavęs medelis namus pripildo švelnaus sakų kvapo ir ore pagaliau pakvimpa tikromis Kalėdomis.

 

Ernesta Mažalskaitė-Parma
Medžiaga spausdinta „Ievos“ žurnale

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI