Kiek tokiose visuomenėse, kuriose gyvename ir kurias pažįstame ,,iš vidaus“, yra realios (ne pozicionuojamos ir ne brukamos religinių ar politinių institucijų) kito žmogaus kaip autentiško priėmimo kultūros? Kasdienybėje parodomųjų deklaracijų netrūksta. Išmokto pasirodymo – taip pat, juolab, kad mes, kaip ten bebūtų, – gyvi sutvėrimai, dalis gyvosios ekosistemos, galbūt, tik save pozicionuojantys aukščiau nei gyvūnus dėl to, kad demonstruojame mąstymo veiklos rezultatus veiksme. Klausimas, kiek tose deklaracijose (dėl visko) – tikrumo, nuoširdumo, autentiško, nesuvaidinto ryšio ir pagarbos kitam?

Simona Crisafulli

Italijos lietuvių profesionalų klubo prezidentė

Saugiam išgyvenimui, kai kuriems žmonėms tiesiog yra gyvybiškai būtini kažkieno įtvirtinti elgesio modeliai. Retam kuriam pavyksta autonomiškai susikurti stabilų ir kitiems netrukdantį gyvenimo būdą. Kiti sąmoningai ar nesąmoningai ieško, už ko ,,užsikabinti“, kieno elgesį nukopijuoti ir perkelti į savo būtį, nes kopijuoti, neretai, – paprasčiau, lengviau, nereikalauja vidinių pastangų ir akistatos su vidiniais, autentiškais, strateginiais poreikiais. Perimti yra tiesiog patogiau, nei susikurti sąmoningai.

Mes, žmonės, esame ne tik eko-, bet ir sociokultūrinių sistemų dalimi. Net tuomet, kai manome niekam nepriklausantys, vis tiek esame dalimi kurio nors tinklo ar bent grupės. To savo ,,priklausinio“ pagrindais, kartais sąmoningai, kartais – ne, elgiamės ir atitinkamų vertybinių nuostatų pagrindu konstruojame savo elgesį bei projektuojame gyvenimą.

Grupes kartais renkamės sąmoningai, kitais atvejais – nebūtinai, bet visada liekame ten, kur jaučiamės komfortiškiausiai ir kurių vertybiniai konstruktai labiausiai susišaukia su mūsų išvidiniais, tam tikra prasme gal net ir įgimtais, vertybiniais konstruktais ir poreikiais.

Ne visada sau norisi tai pripažinti, bet žmonėms yra būdinga (kai nėra ekstremalių situacijų) konstruotis vertybines nuostatas, perimant iš kitų, bet jas selekcionuojant ir pritaikant tik tas, kurios – ,,arčiausiai“ konkretaus žmogaus ir kurios tam tikru gyvenimo etapu labiausiai ,,susišaukia“ su vidiniu poreikiu bei tą poreikį atliepia.

Ne artimas [elgesys, nuostata, įsitikinimas] tokiu, vargiai, ar taps prievartiniu būdu. Taigi, kalbu ne apie tai, ,,su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“, bet apie ,,vilką, kuris visada į mišką dairosi“. Mes esame tai, ką norime pasiimti iš kito, ir tai, ką pasiimame, nes tai, pirmiausiai, atliepia mūsų vidinius poreikius.

Tolerancijos klausimas yra kitas ,,jautrus“ aspektas. Tolerancija, kaip konstruktas, kaip idėja – kilni ir prasminga, bet jos praktinis pritaikymas nebūtinai visada yra kilnus. Tolerancija, kai kuriais atvejais, tampa ,,saugiu ginklu“ diskusijose, kuriose neberandama daugiau argumentų savo pozicijai apginti ar įtvirtinti. Tai akivaizdu ne kartą girdėtame: ,,Aš – tolerantiška(s), bet…“.

Tolerancijos nereiktų laikyti ir saugiu bei pagrindą turinčiu konstruktu, nes tokiame turinyje, kuris dabar yra tame veiksme ir nuostatose talpinamas, prasiveržia pranašumo prieš kitą elementas. Sakant ,,aš – tolerantiškas kito atžvilgiu“, netgi nesąmoningai, pasakoma ,,aš kitam leidžiu elgtis, kaip ji(s) nori“ ir, atitinkamai, ,,aš sau leidžiu jį/ją priimti“. Kitaip tariant, – teigiu, demonstruoju, išsakau savo pranašumą kito atžvilgiu.

Subjektyviu ir į ego sutelktu požiūriu, žmonės visada ir visomis aplinkybėmis, kai nėra psichinės patologijos, yra linkę į savo nebylaus, neišsakomo pranašumo prieš kitą įtvirtinimą praktiniuose veiksmuose, bet šiuo atveju yra kalbama apie deklaruojamą, išsakomą, kito ribas aiškiai nubrėžiamą poziciją – ,,aš esu tolerantiškas“.

Tolerancija yra reiškinys ir veiksmas viename, bet dažniau, netinkamose aplinkybėse ji tampa klaidingą žinutę siunčiančiu veiksmu, iš esmės griaunančiu patį tolerancijos reiškinį.

Jau seniai visuomenėje vertėtų kalbėti apie organiškos bendrabūties, bendrystės, buvimo tarp kitų ir su kitais elgesio modelį. Tai yra, apie tokį elgesio modelį, kai:

• tiesiog (be kažkokių vidinių prievartinių išteklių ,,versti“ ar ,,leisti sau ir kitam“ būti) esi su kitais;
• ir tie kiti tiesiog yra tokie, kokie yra, t.y. jie yra autentiški, savimi;
• kai nė vienas netrukdo kitam ir neperžengia laisvės sampratos ribų.

Nuostata, jog ,,mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė“ ir ,,esu laisvas tiek, kiek netrukdau kitam“, turėtų tapti kiekvieno sąmoningo visuomenės nario elgesio nuostata. Tuomet ta pirminė tolerancijos idėja, nuo kurios realiai viskas ir prasidėjo, bus realizuojama teisingai, o ne kaip ginklas, kai nustojama argumentų.

Viršelio nuotraukos autoriai: MeDis Project Photography