Klaidžiodami Italijos šiaurėje esančio Bassano del Grappa miesto gatvelėmis galite atrasti iš pirmo žvilgsnio netikėtą vietą – Baltijos gintaro parduotuvę „La Via dell’Ambra“ (liet. „Gintaro kelias“). Jos įkūrėja Ramunė Kupšytė gruodį atšventė jau devintąjį įmonės gimtadienį. Lietuvės istorija įkvepia – ji turėjo originalią įdėją, kurios vedama nepabūgo viena pati pradėti verslo svečioje šalyje pokriziniu laikotarpiu, su labai specifiniu ir italams egzotišku produktu. Ramunė pripažįsta, kad parduotuvė jai – ne vien verslas, savo veikla ji išlaiko stiprų ryšį su gimtąja Lietuva, daug Bassano del Grappa gyventojų ir miesto svečių pravėrę parduotuvės duris susipažįsta ne tik su gintaru, bet ir su mūsų šalimi. ITLIETUVIAI.IT tautietė papasakojo apie prekybos gintaru specifiką, papuošalų tendencijas bei verslo svečioje šalyje iššūkius.

Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT

Nusprendė akimirksniu

Ramunė pasakoja, kad savo verslo įkūrimas įvyko labai greitai: vienu metu ji dirbo samdomą darbą vienos Italijos įmonės užsienio prekybos skyriuje, o jau po pusmečio atvėrė nuosavos parduotuvės duris. Verslininkė prisimena, kad nuo idėjos atsiradimo iki sprendimo ją įgyvendinti praėjo vos dvi sekundės. 

„Tai buvo labai spontaniška idėja, kuri gimė dėl to, kad aš tiesiog žinojau, kad už mėnesio baigsiu dirbti savo darbovietėje, nes tai buvo krizės metai ir uždarinėjo mūsų įmonę. Žinojau, kad man reikia kažką susigalvoti. Ir, kaip dažnai gyvenime būna, kai labai „spaudžia“, mintys išaiškėja, susidėlioja. Nusprendžiau per dvi sekundes ir pradėjau tai realizuoti… ir po šešių mėnesių atsidariau parduotuvę,“ – apie verslo pradžią pasakoja Ramunė.

• 

• 

• 

Ženklu tapo ir patalpų puikioje vietoje atradimas

Nusprendusi, kad ši idėja verta įgyvendinimo, Ramunė pasiraitojo rankoves – reikėjo suprasti, ką vietiniai žino apie gintarą: „Sudariau klausimyną, anketą. Ėjau mieste  ir klausinėjau žmonių, ar juos domintų, jeigu atsidarytų gintaro parduotuvė, kiek jie norėtų išleisti už gaminį,“ – pasakoja lietuvė.

Dar viena sunki užduotis – susirasti tinkamas patalpas. Iš pradžių svarsčiusi parduotuvę atidaryti šalia gyvenamojo miesto – Belluno provincijoje lietuvė suprato, kad tokiam ypatingam verslui reikia strategiškai labai geros vietos: „Supratau, kad su tokiu specifiniu produktu negaliu taip rizikuoti ir užsidaryti kažkokiame miestelyje.“

„Užtenka žengti penkiasdešimt žingsnių ne į tą pusę ir jau yra numiręs kampas. Šitos vietos atradimas buvo stebuklas,“ – teigia parduotuvę Bassano del Grappa mieste (Veneto regione) turinti Ramunė Kupšytė.

Šiame etape jai padėjo Bassano del Grappa gyvenantys giminaičiai, nes pati Ramunė tuo metu gyveno Belluno mieste – tai valanda kelio nuo dabartinės parduotuvės vietos: „Tuo metu mano sesuo gyveno Bassane, aš jį šiek tiek pažinojau, kaip miestą. Bassanas yra nedidelis miestas, bet jis yra aktyvus ir strategiškai labai geroje vietoje.“ 

Artimieji tautietei davė vertingų patarimų, nes nors į miestą atvažiuoja nemažai turistų, bet ypač svarbu žinoti, kur būtent užsuka praeiviai. 

„Užtenka žengti penkiasdešimt žingsnių ne į tą pusę ir jau yra numiręs kampas. Šitos vietos atradimas buvo stebuklas,“ – sako Ramunė. Ji buvo susitarusi dabartines parduotuvės patalpas aplankyti su nekilnojamojo turto agentūra, bet jos atstovė tiesiog neatėjo į susitikimą. Ramunė nenuleido rankų ir pati susirado reikiama vietą bei susipažino su tuo metu ten parduotuvę turėjusia savininke. 

„Pradėjome bendrauti ir ji man perleido šią vietą. Tai buvo tarsi ženklas,“ – priduria verslininkė.

• 

• 

• 

Gintaras italams yra egzotika

Ką gi italai žino apie gintarą, ar jo įmanoma nusipirkti šioje šalyje? 

„Apie gintarą italai nežino nieko. Arba jie yra keliavę – nuvykę į Lenkiją, Baltijos šalis, Rusiją, arba matę „Jurassic Park“ filmą, – juokiasi lietuvė. – O jeigu ne, tai jie absoliučiai apie jį nieko nežino. Iš vienos pusės tai jiems kelia nuostabą, mano, kad gintaras yra kažkas labai egzotiško, bet būtent dėl to, kad jie apie jį nieko nežino, susidarė toks įspūdis, kad jie jo nelabai ieško ir nelabai nori.“

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad toks produktas yra per daug specifinis Italijos rinkai, aplinkiniai Ramunei taip pat priminė, kad tai (2013 m.) – pokrizinis laikotarpis, tad pradėti naują veiklą su vieninteliu produktu yra gan rizikinga, tad patarė prekiauti ir kitokiais gaminiais. Vis dėlto lietuvė šioje situacijoje pamatė galimybę sukurti kažką išskirtinio, ko Italijoje dar niekada nebuvo.

„Tuo metu supratau, kad man reikia specializuotis, nes tai yra vienintelis būdas išsiskirti. Jeigu aš pardavinėsiu ir kažką kitą, būsiu kaip daugelis juvelyrikos parduotuvių, tad mano svarbiausias uždavinys buvo specializuotis. Arba išplauksiu, kaip kažkas ypatingo, arba nepavyks,“ – sako „La Via dell’Ambra“ savininkė R. Kupšytė.

„Buvau linkusi manyti, kad jeigu yra kažkoks produktas, kuris turi savo paklausą, anksčiau ar vėliau atsidaro ir rinka tam… Dėl to aš bijojau. Daugelis man sakė, „ką tu darai“, ypač tais 2013-ais metais – iškart po krizės. Bet tuo metu aš supratau, kad dar niekas to nepabandė,“ – sako Ramunė, pastebėjusi, kad gintaro Italijoje galima rasti turistinių vietų juvelyrikos parduotuvėse, tačiau ten jis – vienas iš daugelio gaminių, o pats prekiautojas nieko apie jį nežino ir negali tinkamai pristatyti.

„Tuo metu supratau, kad man reikia specializuotis, nes tai yra vienintelis būdas išsiskirti. Jeigu aš pardavinėsiu ir kažką kitą, būsiu kaip daugelis juvelyrikos parduotuvių, tad mano svarbiausias uždavinys buvo specializuotis. Arba išplauksiu, kaip kažkas ypatingo, arba nepavyks,“ – priduria lietuvė.

Motyvavo bendradarbiavimas su Lietuva

Kaip pripažįsta pati verslininkė, šio verslo įkūrimas buvo savotiškas ėjimas „va bank“ – tiek sėkmės, tiek nesėkmės prognozės buvo tikėtinos. ITLIETUVIAI.IT paklausė tautietės, kur sėmėsi drąsos ir motyvacijos. Ramunė pabrėžia, kad ši parduotuvė jai – ne vien darbas, tai didelė dalis jos pačios, nes jungia abu pasaulius – Italiją, kurioje ji gyvena jau apie šešioliką metų, ir gimtąją Lietuvą. O įkurti verslą atėjo ir tinkamas momentas gyvenime: įmonė, kurioje dirbo lietuvė, užsidarinėjo, naujo samdomo darbo perspektyva jos netraukė ir norėjosi sukurti nuosavą veiklą.

Jeigu čia nebūtų idėjos, jei nebūtų aukštesnio tikslo, santykių palaikymo, bendradarbiavimo su mano šalimi, važinėjimo kasmet prie Baltijos jūros, kuri yra mano jūra, mano žemė, mano vietos, nes ten esu augusi, tai tikrai šito projekto niekada nebūtų buvę,“ – sako „La Via dell’Ambra“ savininkė Ramunė Kupšytė.

„Aš manau, kad gyvenime būna tokių momentų, kai tu viduje jautiesi pasiruošęs, kai žinai, kad nelabai turi ką prarasti, – prisimena lietuvė. – Mano darbo situacija buvo sudėtinga ir aš labai norėjau padaryti kažką savo.“ Ramunė pripažįsta, kad tuo metu nežinojo visų galimų įmonės išlaikymo Italijoje iššūkių, tad į naują kelią žengė drąsiai. Ją ypač motyvavo ir tai, kad veikla bus nuolat ir tiesiogiai susijusi su gimtąja šalimi.

„Dar viena labai stipri paskata buvo bendradarbiavimas su Lietuva. Tai man buvo viena iš tų  must (liet. būtinų) taisyklių, kurių iki šiol laikausi. Galėčiau dirbti tiek su Lenkija, tiek su Ukraina, tiek su Rusija, bet iki šiol dirbu tik su Lietuva. Todėl, kad man šis darbas niekada nebuvo tik darbas, manęs nedomina prekyba kaip tokia. Aš negimiau su prekybos gyslele, aš ją užsiauginau. Jeigu čia nebūtų idėjos, jei nebūtų aukštesnio tikslo, santykių palaikymo, bendradarbiavimo su mano šalimi, važinėjimo kasmet prie Baltijos jūros, kuri yra mano jūra, mano žemė, mano vietos, nes ten esu augusi, tai tikrai šito projekto niekada nebūtų buvę,“ – pripažįsta Ramunė.

• 

• 

Per gintarą italai susipažįsta su Lietuva

Ramunė teigia, kad „La Via dell’Ambra“ įkūrimas jai turi aukštesnį tikslą – svečioje šalyje išlaikyti lietuviškumą. 

„Dabar visas Bassano miestas žino, iš kur aš esu. Man tuo metu tai buvo labai svarbu. Labai svarbu, kad žinotų mūsų kultūrą, kad pažintų, kas yra Lietuva, užtat pirmas dalykas, atsidarius parduotuvę, buvo nusipiešti žemėlapį įėjime, kuris žymi gintaro kelią iš Lietuvos į Italiją”, – sako tautietė.

„Po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, daug klientų klausė: „kaip pas jus, ar viskas gerai, kaip laikotės?“. Tai čia tokia nauja banga – aiškinti, kad pas mus karo nėra,“ – šypteli verslininkė R. Kupšytė. 

Į gintaro parduotuvę užsukę pirkėjai dažnai domisi ne tik papuošalais, bet ir užduoda klausimų apie Lietuvą. Pasak Ramunės, daug vietinių gyventojų jau yra tapę nuolatiniais klientais ir apie mūsų šalį yra nemažai sužinoję.

„Bet kuri istorija pritraukia žmones. Klientas neperka tik prekės, klientas perka emociją, patirtį, istoriją, man atrodo, kad tai yra labai svarbu, ypač turint tokią mažą veiklą. Nesu didžiulė įmonė, tad mano gyvenimas yra neatsiejamas nuo parduotuvės,“ – sako Ramunė. Jai parduotuvėje padeda viena darbuotoja, ypatingai šiuo metu, prieš pusmetį susilaukus vaikelio. 

Lietuvė pripažįsta, kad jai daug smagiau kalbėtis su klientais, kurie jau kažką žino apie Lietuvą ir nebereikia pasakoti tų pačių dalykų. Vis dėlto italų žinios apie Lietuvą, net apie jos geografinę padėtį, kol kas nėra labai gilios. 

„Po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, daug klientų klausė: „kaip pas jus, ar viskas gerai, kaip laikotės?“. Tai čia tokia nauja banga – aiškinti, kad pas mus karo nėra,“ – šypteli Ramunė. 

Teko mokytis nuo nulio

Prieš atidarant parduotuvę Ramunei reikėjo ne tik išmokti verslo pradžios subtilybių, bet ir pažinti gintarą iš visų įmanomų pusių. Ji susirinko visą prieinamą informaciją internete ir knygose bei kalbino ekspertus Lietuvoje.

„Apie gintarą nežinojau visiškai nieko. Žinojau, kad jis man patinka. Ir būtent iš tos pusės buvau labai sau reikli: susirinkau visą įmanomą literatūrą, kurios yra labai nedaug, kurios didžioji dalis yra rusų kalba, o aš rusiškai nemoku skaityti. Lietuviškai, kiek mes besivadintume gintaro kraštu, labai mažai turime literatūros su gilesne analize. Netgi itališkai radau keletą labai gerai parašytų knygų, kurių Lietuvoje nebuvo,“ – apie sunkumus pasakoja lietuvė.

„Svarbu yra kilmė: iš kur tas gintaras atėjo, kaip ir pas ką jis buvo padarytas. Man visa eiga – nuo pat gintaro žaliavos – yra labai svarbi, dėl to aš dirbu su tiekėjais tik po to, kai apsilankau jų dirbtuvėse,“ – pabrėžia Baltijos gintaro parduotuvės savininkė R. Kupšytė.

Toliau sekė vizitai pas potencialius tiekėjus – per pusę metų trukusį pasiruošimo parduotuvės atidarymui procesą Ramunė spėjo aplankyti beveik dvidešimt tiekėjų, daugiausia Lietuvos pajūryje. Ne visi norėjo bendradarbiauti su mažu verslu. Pasak Ramunės, tais laikais gintaras buvo populiarus, juo labai domėjosi kinai, kas kėlė jo dirbinių kainą, o tiekėjai nebuvo suinteresuoti dirbti su mažais klientais. 

„Kas tuo metu sutiko su manimi dirbti, dirba iki šiol,“ – džiaugiasi tautietė.

Daug gintarą tyrinėjusi lietuvė visiems susidomėjusiems papuošalais iš šios žaliavos pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį į jo pardavėją.

„Man atrodo, kad vienas svarbiausių dalykų yra kalbėtis su pardavėju – ką jis tau gali pasakyti apie tą gaminį. Kiek jis žino apie jį ir ar gali tave įtikinti, profesionaliai paaiškinti, kodėl šitas gaminys yra toks, o ne kitoks, – sako lietuvė ir pabrėžia, kad šiais laikais gintarą įmanoma gerai falsifikuoti, tad reikia būti atidiems. – Svarbu yra kilmė: iš kur tas gintaras atėjo, kaip ir pas ką jis buvo padarytas. Man visa šita eiga – nuo pat gintaro žaliavos – yra labai svarbi, dėl to aš dirbu su tiekėjais tik po to, kai apsilankau jų dirbtuvėse.“

• 

• 

• 

Gintaras lietuvei primena namus

Į „Via dell’Ambra“ užsuka tiek turistai, tiek internete apie šią parduotuvę sužinoję žmonės. 

„Man pastarasis klientas yra pats įdomiausias. Niekada nenorėjau, kad mano parduotuvė būtų turistinė. Man ne parduoti produktą yra svarbiausią, o būtent susikurti tą klientų srautą, kuris tiesiog pataptų gintaro mylėtojais,“ – verslo ypatumais dalijasi lietuvė. 

„Gintaras tarsi jungia tą gamtos pasaulį, kuris ateina iš žemės, pereina per medį ir po to išeina ir pavirsta papuošalu, atkeliauja pas žmogų. Šis kelias yra labai prasmingas. Galų gale jis išeina ir iš mano žemės, iš mano jūros ir jeigu to nebūtų, manau, gintaras man nebūtų toks artimas,“ – mąsto lietuvė.

„Man įdomu, kai klientas nori įsigilinti vis labiau ir labiau, – pripažįsta Ramunė. – Jei sutinku klientą, kuris, matau, nori skirti laiko gintaro pažinimui, tada galiu su juo kalbėtis ir kalbėtis: apie gintarą, apie Lietuvą. Dažniausiai vienas klausimas susisieja su kitu, tada man yra kaifas, aš pasikraunu ir sakau: „va, dėl ko aš tai pradėjau.“

Asmeniškai Ramunę gintaras žavi dėl jo sąsajos su gamta ir namais. „Man gintaras yra namai, jis tiesiog yra jaukus. Būtent dėl to, kad tai nėra akmuo, jis visada yra šiltas. Jis atkeliauja iš medžio kamieno ir tai, matyt, yra vienintelė tokio pobūdžio organinė medžiaga. Gintaras tarsi jungia tą gamtos pasaulį, kuris ateina iš žemės, pereina per medį ir po to išeina ir pavirsta papuošalu, atkeliauja pas žmogų. Šis kelias yra labai prasmingas. Galų gale jis išeina ir iš mano žemės, iš mano jūros ir jeigu to nebūtų, manau, gintaras man nebūtų toks artimas,“ – mąsto lietuvė.

Vyrauja natūralumo tendencijos

„Via dell’Ambra“ savininkė pasakoja, kad per pastarąjį šimtmetį gintaras praėjo ilgą kelią: nuo žaliavos deginimui iki stipriai apdirbtų gaminių, o šiuo metu jau kurį laiką yra vertinami kuo natūralesni papuošalai.

„Negalime apsimetinėti, kad mes Lietuvoje visą laiką vertinome gintarą, tai yra netiesa. Mano močiutė penkiasdešimtais metais gintarą degindavo, kad sušiltų. Tokia buvo gintaro vertė,“ – atsidūsta Ramunė. 

Pasak lietuvės, gintaro papuošalai pradėjo populiarėti po Sovietų Sąjungos griūties, kai atsidarė sienos ir papuošalai galėjo iškeliauti į užsienį, o maždaug 2005–2010 m. buvo jo populiarumo bumas.

„Tarybų Lietuvoje gintaro juvelyrika, meno dirbiniai buvo labai paprasti, nežavėjo originalumu, gal dėl to niekas jų neįvertino, – sako Ramunė. –  O po to, kai atsidarė sienos ir Lietuvoje bei visame pasaulyje buvo pradėtas vertinti natūralumas, visiškai pasikeitė gintaro apdirbimo koncepcija. Kažkada padarydavo karolius su idealiais šratukais, kurie nieko nesako. Vėliau visi pradėjo vertinti natūralią gintaro formą, ją seka ir pagal ją padaro papuošalą, taip gintaras Lietuvoje užgimė visai naujai.“

• 

• 

• 

Italai renkasi klasiką

Dešimtmečio darbo su gintaru patirtį turinti lietuvė pastebi ir didelius skirtumus tarp tendencijų Lietuvoje ir Italijoje. Lietuviai renkasi retų spalvų gintaro gaminius:

„Lietuva vertina naturalumą, naturalų stilių, – pasakoja verslininkė. –  Kadangi mes gintaro visą laiką turėjom, tos spalvos, kaip konjakas, medus – lietuviams tiesiog atsibodo ir jie nori vis kažko originalesnio – tai žalio, tai balto gintaro, kuris yra retas. “

Tuo tarpu italai dažniausiai pažįsta ir renkasi tik labiausiai paplitusios spalvos gintaro papuošalus. „Italijoje gintaras vis dar yra suvokiamas, kaip persišviečiančios konjako spalvos. Ir net jeigu geltonas matinis ir baltas gintaras yra daug vertingesni, jie niekada nebus taip perkami, kaip populiariausios spalvos. Italai dar nepraėjo tos fazės, mums atsibodo, kaip Lietuvoje, – pasakoja lietuvė. – Aš visada sakau: „Italas pirmą gaminį turi nusipirkti klasikinį, o paskui pamažu pereis prie kitų spalvų ir formų, link natūralumo.“

Savo parduotuvėje lietuvė siūlo ne tik italams labiausiai patinkančios ir žinomos spalvos dirbinius, bet ir mažiau populiarius variantus: „Aš visada norėjau parodyti, kad gintaras yra ir kitoks, tad stengiuosi išlaikyti ir tokią pusiausvyrą, turėti labai didelę įvairovę. Man kartais sako, kad net Lietuvoje tam tikrose parduotuvėse Vilniuje nematė tiek įvairovės,“ – pastebi lietuvė ir priduria, kad dažnas klientas užsuka ir dėl to, kad pasiskaito apie gydomąsias gintaro savybes.

• 

• 

• 

Iššūkiai verslui Italijoje

Lietuvė pripažįsta, kad smulkiems verslininkams Italijoje nėra lengva dėl didelės biurokratijos ir mokesčių naštos. 

„Atsidaryti savo veiklą nėra sudėtinga. Ją tęsti ir išsilaikyti – štai kas yra sudėtinga. Yra daug biurokratijos, – atsidūsta lietuvė. – Tiesa ir tai, kad didžioji dalis pelno išeina mokesčiams.“

Vis dėlto lietuvė mato ir daug pranašumų prieš darbą biure: „Tu lyg ir visada dirbti, lyg ir niekada nedirbi. Tai neatitinka tradicinio darbo standartų, kai privalai, nes tau moka atlyginimą, čia turi tam tikrą laisvę,“ – sako lietuvė.

„Mano patarimas būtų visų pirma, prieš užsiimant kažkokia veikla, pagyventi Italijoje. Aš gintaro parduotuvę atsidariau po penkerių metų darbo įmonėje, buvau susikaupusi šiek tiek pinigų, nes be investicijų nieko nepadarysi, tai yra labai svarbu. Reikia realiai vertinti savo galimybes ir pasisemti patirties,“ – norintiems įkurti savo verslą pataria verslininkė Ramunė Kupšytė.

Ji norėtų plėsti verslą ir atidaryti dar vieną parduotuvę Italijoje, todėl ieško verslo partnerio lietuvio: „Norėčiau atsidaryti parduotuvę, pavyzdžiui, Romoje, kad būtų dar viena lietuvė, kuri ir pati man duotų idėjų ir minčių, kaip visa tai padaryti.“ 

Pasak Ramunės, potencialus partneris jau turėtų kalbėti itališkai ir kažkiek nusimanyti biurokratijoje, realiai vertintų ekonominę, finansinę situaciją, turėtų minimalią tokio pobūdžio patirtį.

Norintiems Italijoje kurti savo verslą tautiečiams lietuvė pataria neskubėti to daryti iškart atvykus, bet pirma įgyti patirties.

„Mano patarimas būtų visų pirma, prieš užsiimant kažkokia veikla, pagyventi Italijoje. Aš gintaro parduotuvę atsidariau po penkerių metų darbo įmonėje, buvau susikaupusi šiek tiek pinigų, nes be investicijų nieko nepadarysi, tai yra labai svarbu. Reikia realiai vertinti savo galimybes ir pasisemti patirties,“ – pataria verslininkė.

Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.