Italijoje nuolatos gyvenančių lietuvių yra apie penkis tūkstančius. Ne vienas jų šioje šalyje ne tik studijuoja ar sukūrė šeimą, bet ir pradėjo verslą. Kaip jiems sekėsi atsilaikyti viruso audroje?

Daiva Lapėnaitė
Lietuvos Rytas

Netoli Venecijos esančiame Bassano del Grapa mieste, kaip ir visame Veneto regione, apstu garsiojo Murano stiklo gaminiais prekiaujančių parduotuvių. Spalvoto stiklo gausoje netikėtai akį patraukia lietuviškas gintaras. 

Pirmąją ir kol kas vienintelę lietuviško gintaro dirbinių parduotuvę „La via dell’ambra“ (liet. Gintaro kelias) Italijoje prieš šešerius metus atidarė buvusi panevėžietė Ramunė Kupšytė (36 m.).

Rizikingą veiklą šalyje, kurioje gintaras net nėra populiarus, moteris pradėjo norėdama sujungti verslą ir meilę Lietuvai. 

„Verslas nėra lengvas, bet pastaruosius dvejus metus prekyba tikrai padidėjo, pavyko supažindinti klientus su gintaru ir tarsi tapti jo centru Italijoje. Buvau ant bangos. Per karantiną parduotuvė buvo uždaryta, tad finansiškai labai sunku. Bet netgi po dviejų mėnesių atidarius, prekyba nebe tokia, kokia buvo.

Viruso itin stipriai pakirstame regione vienintelis išsigelbėjimas – prekyba internetu. Nėra geresnio laiko kaip dabar kurti elektroninę parduotuvę, tad visos mano viltys yra sudėtos į tai“, – prisipažįsta lietuvišku gintaru italus sudominusi panevėžietė.

Kad elektroninė parduotuvė daugeliui – išsigelbėjimas mano ir Romoje vienuolika metų gyvenanti Sima Šilingytė (33 m.). 

„Atsirado daug užsakovų, kurie skubiai norėjo savo veiklas perkelti į internetą, įgyvendinti elektroninę prekybą, optimizuoti savo veiklą“, – sakė prieš metus nedidelę skaitmeninę agentūrą „MB Introvertas“ atidariusi Italijos lietuvė.

„Tikiu, kad „online“ ir „offline“ galima visai neblogai suderinti“, – S. Šilingytė.

Lietuvos ambasados Romoje renginiams ne kartą dizaino paslaugas teikusios įmonės įkūrėjai darbas nelabai pasikeitė.

„Ir toliau sėdime prie savo kompiuterių, tik pas vienus aplink sukasi vaikai, pūkuoti augintiniai, o kiti derinasi su savo partneriais, dirbančiais tame pačiame svetainės kambaryje. 

Atrodo, pasaulis bus dar labiau kompiuterizuotas, bet tikiu, kad „online“ ir „offline“ galima visai neblogai suderinti“, – įsitikinusi S. Šilingytė.

Filologiją supynė su virtuve

Tačiau į skaitmenines ervdes gali nerti ne visi. Štai trylika metų netoli Venecijos gyvenanti R. Kupšytės sesuo dvynė Eglė Kupšytė (36 m.) patikino, kad restoranams itin sunku.

„Iki pandemijos ėjosi viskas gerai, buvo labai daug darbo, – pasakojo Eglė. – Pasirodžius pirmiesiems pranešimams apie koronavirusą teko viską stabdyti. Restoranas du mėnesius buvo uždarytas. Ilgą laiką nežinojome nieko – nei kada galėsime atidaryti, nei kaip eisis. O ir dabar dirbame vos puse pajėgumo, situacija – labai ne kokia, viskas juda į priekį labai pamažu. Pastebiu žmonių tarpe dar daug nežinios, painiavos, tam tikros baimės“, pasakojo E. Kupšytė.

Lietuvių filologijos ir italų kalbos studijas Vilniaus universitete baigusi, Italijoje maisto kultūra susižavėjusi moteris viltis išsilaikyti sieja su maisto pristatymu į namus.

„Reikia nesnausti, ruoštis ateičiai, kokia ji būtų. Aišku, gyventi, kaip buvome pratę nebegalėsime, gyvensime su kaukėmis ir pirštinėmis. Bet tikime, kad viskas bus gerai, visada žmogus prisitaikydavo prie aplinkybių, pritapsime ir mes“, – neabejojo lietuvė. Ji tai jau patyrė savo kailiu.

„Visada žmogus prisitaikydavo prie aplinkybių, pritapsime ir mes“, – E. Kupšytė

„Lietuvoje neturėjau jokio potraukio gaminti maistą. Atvykusi į Italiją supratau, kad čia su filologija nelabai ką nuveiksi, bent jau iš to duonos tikrai nevalgysi. Italijoje susidūriau ir su didžiule maisto kultūros tradicija, kuri netyčia tapo mano gyvenimą pakeitusia aistra.

Pasirodo, čia telpa viskas: ir kūryba, ir darbas, ir nėra nuobodu, nuolat reikia išrasti ką nors naujo. Taip ir sujungiau aistrą kūrybai su nauja aistra“, – pasakojo E. Kupšytė ir prisipažino, kad per karantiną labiausai varžė draudimas laisvai judėti

Sunkiausia – psichologiškai

Suvaržymai judėti ir bendrauti su žmonėmis itin slegia ir devynerius metus Sicilijoje, Palerme gyvenančią Virginiją Chmeliauskaitę (33 m.).

„Esu judrus žmogus, mėgstu bendrauti, kasdien išeidavau išgerti cappuccino, pasišnekėti su žmonėmis. Mane šis karantinas paveikė psichologiškai, nes mačiau tik namus, vaikus, pamokas, maistą ir viskas“, – neslėpė importo ir eksporto įmonę „Baltijos Delta“ turinti lietuvė. 

Krištolinės jūros skalaujamoje saloje Virginija pasiilgsta ne tik laisvės ir žmonių, bet ir aktyvesnio darbo.

„Iš Lietuvos vežame medžio granules, cukrų, vasarą – grybus. Kol kas sąstingis nelabai pasijuto, kiekvienais metais pavasaris kiek apmiręs, tačiau dabar žmonės taupo, laukia. Bet aš dirbu – ieškau naujų klientų, naujų verslo nišų, sukūriau įmonės interneto svetainę“, – kol kas entuziazmo nepraranda Sicilijos lietuvė.

Karantinas išplėtė ribas

Naujų nišų ir erdvių verslui per karantiną ieško ir trejus metus Ligūrijos regione Italijos šiaurėje gyvenanti Diana Zampardo (53 m.). Ji savo verslą pradėjo vos prieš paplintant virusui.

„Lietuvoje dirbau kūno kultūros mokytoja gimnazijoje, tačiau Italijoje mano lietuviškas diplomas – visiškas nulis, – prisipažino lietuvė. – Pabandžiau padirbėti samdoma instruktore, bet supratau, kad manimi tik naudojamasi.“

Metus pakentėjusi lietuvė sulaukė pasiūlymo dirbti vienoje Genujos miesto pilateso asociacijoje, tačiau po kelių mėnesių ji buvo uždaryta.

„Judesys žmones gelbėja nuo slogių minčių ir stirpina imunitetą“, – D. Zampardo.

„Sprendimą priėmiau žaibiškai, – apie verslo atsiradimą pasakoja D. Zampardo. – Turėjau šiek tiek klientų, be to, buvo proga susikurti sau darbo vietą. Taip ir atsirado mano individuali veikla – „Pilates l’arte del benessere“ (liet. Pilates gerbūvio menas).“

Karantinas iš pradžių sustabdė vos pradėtą verslą.

„Po poros savaičių nedarbo kilo mintis vesti treniruotes internetu. Sukūriau uždarą grupę ir dabar tris kartus per savaitę susitinku su klientais virtualiose pamokose. 

Jose dalyvauja žmonės iš įvairiausių šalių: Lietuvos, Italijos, Norvegijos, Vokietijos, Danijos, Olandijos, Anglijos. Dauguma – lietuviai emigrantai. Pamokas vedu lietuvių ir italų kalbomis, savotiškai linksma“, – apie netikėtas permainas pasakojo D. Zampardo.

Pamokos internetu jai – ne tas pat, kas bendrauti akis į akį. „Geriausiu atveju mano veikla galėtų atsigauti rudens pradžioje. Bet į ateitį žvelgiu optimistiškai, nes mano veikla vyksta, judesys žmones ne tik gelbėja nuo slogių minčių, bet ir stirpina imunitetą.“

Ne viskas – ne į naudą

Teigiamų atspalvių karantine rado ir Emilijos Redže gyvenanti Viktorija Savickaitė (35 m.).

„Prieš kelerius metus Parmoje atidariau svečių namus. Verslas ėjosi puikiai, čia vyksta daug mugių, renginių, tad visi kambariai būdavo užsakyti, – tikino Viktorija. – Dabar visi užsakymai atšaukti, liko tik kelis kambarius ilgam periodui užsisakę nuomininkai, o naujų užsakymų praktiškai nesulaukiu.“

Moteris pasakoja, kad iš pradžių buvo išsigandusi, tačiau ilgainiui karantinas parodė, kad ne viskas yra blogai.

„Uždarius mokyklas ir sustojus verslui praleidau daug laiko su sūnum. Pastebėjau, kad jam buvimas kartu, pamokų darymas namie labai į naudą, netgi mokytis ėmė geriau“, – pasakojo V. Savickaitė.

„Ilgainiui karantinas parodė, kad ne viskas yra blogai“, – V. Savickaitė.

Naudos karantine įžvelgia ir Sardinijos saloje daugiau kaip dešimt metų gyvenantis ir automobilių prekyba bei nuoma užsiimantis Artūras Gruodis (38 m.).

Į klausimą, kaip einasi verslas, vyras atsakė tiesiai šviesiai: „Nieko nevyksta, tiek nuoma, tiek prekyba visiškai sustojusios.“

Tačiau nesenai namą įsigijęs lietuvis per karantiną turėjo daug laiko jį remontuoti, pats viską įsirengti ir greičiau įsikurti. Taigi karantinas gal padėjo ir sutaupyti.

Po Romą – bent virtualiai

Italijos sostinėje pusę gyvenimo gyvenančią Neriją Marciukaitę (51 m.) virusas paliko visiškai be darbo ir be skatiko. Tačiau moters optimizmas – neišsenkantis.

Istorijos studijas Vilniaus universitete baigusi Nerija į Romą atsikraustė prieš 25 m., prieš 12-a ėmė dirbti gide.

„Mano klientai yra lietuviai ir bent pastaruosius penkerius metus darbas ėjosi puikiai, bet virusas nušlavė viską“, – pasakojo Romos lietuvė.

„Tampi bedarbis ir neaišku, kuriam laikui“, – N. Marciukaitė. 

Nuo kovo mėnesio ji neturi nė vieno turisto ir neslepė, kad iš pradžių buvo labai sunku ir baisu.

„Tampi bedarbis ir neaišku, kuriam laikui. Iš pradžių buvo apėmusi panika, nerimas, kaip reikės pragyventi, kaip ne tik sumokėti už buto nuomą, bet ir maisto nusipirkti“, – išgyvenimais dalijosi N. Marciukaitė. 

Tačiau energinga lietuvė optimizmo nepraranda – kol turistai negrįžta, gidė siūlo po Amžinąjį miestą pakeliauti virtualiai. 

„Publikuoju įdomias istorijas apie Romą, tradicinių patiekalų receptus, kai tik buvo galima išeiti iš namų, ėmiau vaikščioti po miestą ir gyvai pasakoti apie gražiausias Romos vietas, siūlau ir individualias, temines virtualias ekskursijas.

Tokiu būdu ir žmonės gali pakeliauti, pasivaikščioti po nuostabųjį miestą. Tikiu, kad greitai ateis diena, kai žmonės vėl galės sugrįžti į Romą“, – vylėsi gidė N. Marciukaitė.