Pasaulyje gyvena ne vienas milijonas lietuvių. Kai kas sako, kad mūsų už Lietuvos ribų yra daugiau nei pusė milijono, kiti suskaičiavo dar daugiau – beveik milijoną. Kai kuriuos iš mūsų pasaulyje vienija penkiasdešimt penkios oficialios lietuvių bendruomenės, įsikūrusios įvairiose valstybėse, bet kiek dar yra neoficialių, tokių, kurios veikia socialiniuose tinkluose o gal, tiesiog, – prie stalo bare, ar šiaip kurio nors vieno namuose.

Simona Crisafulli

Tikriausiai mes, lietuviai pasaulyje, jau kitokie, nei buvome prieš išvykimą. Būtų keista, jei būtume likę tokie patys. Kaip ir tie, kurie liko Lietuvoje, – jie taip pat nebėra tokie patys, kokie buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų. Mus visus paliečia laikas, mus keičia mūsų patirtys ir sutikti žmonės.

Visi kuriame savo gyvenimus. Kas – Lietuvoje, kiti – už jos ribų. Kažkam sekasi geriau, kitiems tai daryti yra sudėtingiau. Kiek žmonių – tiek likimų. Kai kuriuos mūsų vienija bendra istorija, kitus – vaikystės prisiminimai, jaunystė, visus – prieškalėdinis ilgesys, sumišęs su kaltės jausmu.

Tikriausiai, ne vienas ilgimės susėdimo su artimaisiais prie Kūčių stalo. Ilgimės galėjimo pas tėvus ar senelius atvykti per dvi, tris valandas, nutikus nelaimei ar tiesiog šiaip išsiilgus. Mes ilgimės bendrų prisiminimų, praeities, šviesių vilčių, kuriose – visi kartu, laimingi ir sveiki.

Mus, pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius, vienija amžinas kaltės prieš savo tėvus ir savo vaikus jausmas. Supranti, kad viena gauni, kažko netenki, bet vis tiek kaltės jausmas, jog ne visada gali prie to paties Kūčių stalo susodinti savo vaikus ir tėvus, neapleidžia, kuriame pasaulio krašte ir kaip begyventum.

Užbėgdama už akių smerkiančiam: „Tai ko nevažiuojate namo, gal mažiau virkausite“, primenu, kad gyvenime yra daug kintamųjų, nulemiančių sprendimus, tad neskubėkite smerkti. Mes savęs ir kitų taip pat nesmerkiame, nes suprantame, kad kiekvienas už savo sprendimus atsakome patys. Bet tai nereiškia, kad artimųjų ar šalies ilgesys nekamuoja.

Su ilgesiu artimiems ir savo praeičiai, su kaltės jausmu prieš savo tėvus, senelius ir, svarbiausia, vaikus ir jų ateitį mes, išvykę, tegul ir gyvenantys viena koja Lietuvoje, išmokstame sugyventi, bet tai nereiškia, kad tas susigyvenimas yra išsprendžiamas grįžimu. Mes turime dvejus namus (Lietuvoje ir ten, kur įsikūrėme), mūsų vaikai ir tėvai, dažniausiai, po vienerius.

• 

• 

Tad nėra paprasta (o ir neturime teisės) vaikams permesti savo, suaugusio žmogaus, sprendimus. Nėra taip paprasta sugriauti ne vienerius metus kurtą gyvenimą, verslą, santykius ir vėl, bet jau pusamžiui, pradėti gyvenimą nuo pradžios, į tai įtraukiant ir tuos, kurie tavo gyvenimo esmė, – tavo pačios vaikus.

Rašančiam žmogui išrašyti ilgesį yra svarbu. Bet tas ilgesio išrašymas nėra skundas, nėra pagalbos prašymas, tai – emocijos įprasminimas laike. Perskaičius užtenka pabūti drauge. Kažkam tas tekstas susišauks ir metų šventės nebus bent akimirkai vienišos kaltėje. Su artėjančiomis. Svarbu, kad jos yra ir jose esame mes – kas arčiau, kas toliau.

Subjektyvi autoriaus nuomonė redakcijos nekoreguojama. Už šios rubrikos turinį ITLIETUVIAI.IT neatsako. Publikuojami tik etikos normų nepažeidžiantys skaitytojų laiškai.