Italijos lietuvių suvažiavimo organizatorės: „Pažinti bendruomenę iš vidaus, kurti bendrystę yra neįkainojama patirtis“
Rugsėjo pabaigoje vykęs Italijos lietuvių bendruomenės suvažiavimas subūrė ne tik tautiečius iš tolimiausių šalies regionų, bet ir garbius svečius iš Lietuvos ir užsienio. Vilniaus jubiliejui paminėti skirtoje konferencijoje pranešimus skaitė garbės svečias iš Vilniaus universiteto Alfredas Bumblauskas, Valdovų Rūmų, Lietuvos istorijos instituto mokslininkai. Apie Lietuvos pilietybės išsaugojimą diskutavo dviračių sporto čempionė Diana Žiliūtė, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke, LR Seimo narė Dalia Asanavičiūtė. Dalyviai aplankė su Lietuva daug sąsajų turinčias Paduvos miesto vietas, keliavo po Venecijos lagūną, grožėjosi Lietuvos tautodailininkių darbais ir klausėsi senosios muzikos ekspertės Ievos Baublytės atliekamos muzikos. Šių metų suvažiavimą organizavo Veneto lietuvių bendruomenė. Jai vadovaujančios tautietės – bendruomenės pirmininkė Dalia Martusevičiūtė ir vicepirmininkė Giedrė Rutkauskaitė renginio metu liko „už kadro“. Dvejus metus renginį planavusios Italijos lietuvės suvažiavimo metu koordinavo tuo pačiu metu skirtingose vietose vykusias veiklas. Praūžus suvažiavimui ITLIETUVIAI.IT portalui lietuvės pasidalino dar negirdėtais įspūdžiais ir kuriozais iš renginio.
Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT
Ką tik baigėsi trijų dienų, renginių pilnas Italijos lietuvių suvažiavimas. Kokiomis emocijomis šiuo metu gyvenate, kaip jo organizatoriai? Ar esate patenkintos rezultatu, ar viskas, kas buvo suplanuota, pavyko?
Dalia Martusevičiūtė: Šiuo metu jaučiuosi pakylėtai, žinau, kad atlikome didžiulį darbą. Praėjo penkeri metai nuo mūsų asociacijos Veneto regione įsteigimo. Šventėme pirmąjį gimtadienį prieš ketverius metus dviejų dienų renginiu pavadinimu „Veneto lietuvių dienos“. Norėjome parodyti, kad mūsų bendruomenė išaugo, subrendo ir yra pajėgi žengti didesnį žingsnį: organizuoti Italijos lietuvių suvažiavimą. Pradinės suvažiavimo idėjos buvo įgyvendintos visos ir tuo didžiuojamės. Norėjome pirmą suvažiavimo dieną pažymėti Lietuvai skirto parko atidarymu, tačiau šis projektas, priklausantis nuo vietinės savivaldybės diktuojamų taisyklių, nukeliamas į ateitį. Viskas, kas priklausė nuo mūsų buvo įvykdyta. Atvežėme į vieną seniausių pasaulio universitetų Lietuvos kozirius: istorikus, nacionalinio muziejaus ekspertus, muziką, tautodailininkus. Tai buvo nuosekliai planuojamas, renginys – eruditas.
Giedrė Rutkauskaitė: Emocijos šiuo metu gana sumišusios, kaip turbūt normalu, užbaigus ilgai trukusį kūrybinį darbą: džiaugsmas, o kartu šiokia tokia tuštuma širdy, tačiau ji pildosi nuostabiais prisiminimais apie įvykusį susitikimą. Pakartočiau vienoje „Whatsapp“ programėlės žinutėje dėstytas savo mintis: „Nelengva rasti žodžių, kurie galėtų apibendrinti visą tai, ką patyrėme kartu tiek rengdamiesi, tiek dalyvaudami suvažiavime. Ilga kelionė nuo idėjos iki jos virsmo realybe. Dėkoju visiems atvykusiems į suvažiavimą. Juk būtent dėl galimybės susitikti ir yra verta keliauti kartu besitęsiančios MŪSŲ istorijos kryžkelėmis. Ačiū visiems palaikiusiems, padėjusiems, padrąsinusiems!“
Kas Jums asmeniškai labiausiai įsiminė iš šios turiningos programos?
Dalia Martusevičiūtė: Stipriausia ir sudėtingiausia suvažiavimo dalis buvo konferencijos diena. Šeštadienį Paduvoje vyksta turgus ir centras yra uždaromas. Gretimais, bet kitoje vietoje vyko edukacinė programa vaikams. Tą pačią dieną vyko registracija, tautodailininkių paroda, istorinė konferencija, atvira diskusija dėl referendumo, ekskursijos po senąjį Paduvos universitetą ir vakarienė su muzikine programa. Organizuoti visą šią dieną buvo didžiausias iššūkis ir laimėjimas.
Mes, organizatoriai, iniciavome, lokacija buvo renginio kamertonas, o suvažiavimo operą sudainavo patys suvažiavimo dalyviai. Kiekvienoje registracijos anketoje matėme atidėtus darbus, prasidėjusius mokslo metus, kelionės atstumą, norą susitikti, sužinoti, pasikrauti, rasti įkvėpimo.
Džiaugiamės draugyste, mūsų šalies nueitu keliu ir linkime nepamiršti mūsų: mes esame tie patys lietuviai, pasikeitė tik mūsų adresas ir telefono numeris.
Aš suvokiau, kad suvažiavimas pasisekė, kai pilna Paduvos universiteto senojo archyvo salė atsistojo ir sugiedojo tautišką giesmę „a cappella“ nes laiku nepasileido įrašas. Supratau, kad prieš mane stovi ta publika, kurios tikėjausi, įsijungė vidinis variklis ir nesustojau, kol neišvyko paskutinis svečias.
Jautėme išskirtinį dėmesį iš Lietuvos institucijų, mus pasiekė specialiai paruoštas Vilniaus mero sveikinimas, atvyko seimo narė atvirai diskusijai dėl referendumo. Suvažiavimo uždarymo dieną buvo smagu visiems dėvėti marškinėlius su Vilnius 700 jubiliejaus logotipu ir dainuoti E. Masytės „Laisvę“ skriejant laivu po Venecijos lagūnos vandenis. Džiaugiamės draugyste, mūsų šalies nueitu keliu ir linkime nepamiršti mūsų: mes esame tie patys lietuviai, pasikeitė tik mūsų adresas ir telefono numeris.
Giedrė Rutkauskaitė: Renginio programą lipdėme besiremdamos turimomis žiniomis, ankstesnėmis patirtimis, kuriomis norėjome pasidalinti su bendruomene. Kadangi esu Vilniaus universiteto istorijos fakulteto alumnė, programos dalis, skirta Vilniaus istorijai bei ryšiams tarp Italijos ir Lietuvos pristatyti, man brangiausia. Nuo pat atvykimo į Italiją prieš gerą dešimtmetį ieškau istorinių sąsajų tarp Italijos ir Lietuvos. Gimus idėjai Italijos lietuvių suvažiavimą organizuoti Paduvoje, mintyse kirbėjo vizija susirinkusiems iš visos Italijos tautiečiams perteikti svarbiausius 700 sostinės metų momentus, ką galiausiai įkūnijo epiškoji „kelionė laiku“ su prof. Alfredu Bumblausku.
Apie profesoriaus dalyvavimą svajojome nedrąsiai. Kai viena iš Veneto lietuvių bendruomenės valdybos narių Ramunė Kupšytė apie tai užsiminė, labai abejojau, ar pavyks. Užaugome su gerbiamų profesorių Alfredo Bumlausko ir Edvardo Gudavičiaus vestu 1993 m. Lietuvos televizijos pradėtu rodyti istorinių laidų ciklu „Būtovės slėpiniai“, taigi šie istorikai mums yra tapę savotiškomis legendomis. Kaip džiaugėmės, kai iš Istorijos fakulteto sulaukėme pasiūlymo kviesti būtent Profesorių! Esame labai dėkingi VU Istorijos fakultetui, Lietuvos istorijos institutui, Nacionaliniam muziejui LDK valdovų rūmai ir kitiems projekto partneriams, kad teikiant projekto paraišką URM konkursui dėl finansavimo patikėjo jo sėkme ir buvo pasiryžę prisidėti prie sėkmingo įgyvendinimo.
Konferencijoje pasisakyti sutiko istorijos ekspertai iš Lietuvos, kuriems esame be galo dėkingi. Gyvenu Paduvoje, tad praeityje ne kartą teko užeiti į universiteto senųjų rūmų kiemelį, žvalgytis LDK didikų-studentų herbų jo skliautuose. Buvo labai įdomu „dirstelti“ į lietuvių studentų Paduvos universitete gretas. Ačiū Dr. Nijolei Nelijai Kostinienei, Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų edukacinio skyriaus metodininkei, už pranešimą šia tema. Vienas iš suvažiavimo tikslų buvo pristatyti Lietuvą itališkajai publikai. Džiaugiamės, kad itališkai pranešimus sutiko perskaityti Daiva Mitrulevičiūtė, Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų užsienio ryšių vadovė, ir Dr. Andrea Griffante, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas. Ieškojome itališkų ženklų Vilniuje ir žvelgėme į XX a. Vilniaus istoriją to meto italų akimis. Manau, tai tikrai praturtino suvažiavimo programą, įtraukė lietuvių suvažiavimuose paprastai šie tiek nuobodžiaujančius italakalabius dalyvius.
Kas kitas nei Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų atstovai galėjo taip puikiai pristatyti tarp Vilniaus/Lietuvos ir Italijos/Paduvos nusidriekusius istorinius, kultūrinius, mokslinius – edukacinius ryšius? Mintyse peršoku į šiame muziejuje prieš dešimtmetį vykusią konferenciją „Lietuva–Italija: šimtmečių ryšiai“, kurioje teko dalyvauti, viena iš konferencijos organizacinės kolegijos narių buvo būtent Daiva Mitrulevičiūtė. Gal jau čia galima ieškoti dabartinio suvažiavimo programos šaknų? Esame dėkingi Daivai, kad atsiliepė į mūsų kvietimą dalyvauti, o taip pat pakvietė prisijungti kitas Valdovų rūmų koleges.
Įsiminė olimpinės dviračių sporto čempionės Dianos Žiliūtės pasakojimas apie ilgą kelionę link Lietuvos pilietybės atgavimo. Interviu su sportininke teko skaityti ir anksčiau, tačiau gyvai klausytis yra visai kas kita.
Į suvažiavimą negalėjome nepakviesti Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojo Dr. Andrea Griffante, italų istoriko, gyvenančio ir dirbančio Vilniuje. Jis yra Veneto lietuvių bendruomenės narys „emigracijoje“, su kuriuo esame bendradarbiavę, organizuodami keletą bendruomenės renginių. Klausėme jo vestų paskaitų Baltijos šalių XX istorijos temomis Paduvos universitete – viena jų 2017 m. vyko būtent Senojo archyvo salėje (plačiau skaitykite ITLIETUVIAI.IT straipsnyje), kuri įsileido ir mūsų suvažiavimo šeštadienio programą, Nusižiūrėjome renginio vietą!
Žinoma, ir kitos suvažiavimo programos dalys buvo labai svarbios. Skyrėme laiko pabendrauti visiems pasaulio lietuviams aktualiais referendumo dėl pilietybės išsaugojimo klausimais. Įsiminė olimpinės dviračių sporto čempionės Dianos Žiliūtės pasakojimas apie ilgą kelionę link Lietuvos pilietybės atgavimo. Interviu su sportininke teko skaityti ir anksčiau, tačiau gyvai klausytis yra visai kas kita. Didelis ačiū jai, kad pasidalino savo patirtimi su mumis visais.
Italijos lietuvių suvažiavimai kasmet vyksta vis naujoje šalies vietoje. Papasakokite apie pradinę renginio idėją. Įdomu, ar pirmiausia išsirinkote vietą – lietuviškų simbolių turtingą Paduvą, ar visgi iš pradžių sugalvojote koncepciją – Vilniaus jubiliejaus paminėjimą, o tada ieškojote, kur šią programą galima įgyvendinti?
Giedrė Rutkauskaitė: Veneto regione yra daug nuostabių miestų: unikalioji Venecija, romantiškoji Verona, kalnuotosios Vičenzos ir Belluno provincijos… Visgi, kadangi Paduvos miestas, ypač jo universitetas, istoriškai susijęs su Vilniumi ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, natūraliai išsivystė mintis suvažiavimą organizuoti būtent čia. Kai pagalvoji, gal jau ir anksčiau portalo ITLIETUVIAI.IT rubrikoje „Lietuviška Italija“ skelbti straipsniai apie istorinius ryšius tarp Paduvos ir LDK gali būti laikomi suvažiavimo idėjos užuomazgomis. Kaip ir mintis Liepos 6-ąją prieš keletą metų Tautišką giesmę iš viso Veneto rinktis giedoti būtent prie Karaliaus Stepono Batoro skulptūros Paduvos Prato della Valle aikštėje.
Suvažiavimo Paduvoje idėjos brandinimas truko tikrai ne vienerius metus. Simboliška, kad pavyko ją realizuoti būtent Vilniaus 700-ojo jubiliejaus metais. Svarstau, gal tai labiau mano, gyvenančios Paduvoje, vizija. Dalia (Martusevičiūtė – aut. pastaba) gimusi ir augusi Vilniuje, tad galbūt jai suvažiavimo idėja gimė visų pirma, kaip Vilniaus jubiliejaus paminėjimas, o vėliau atsirado vieta. Viena aišku, kad mūsų idėjos susitiko ir susipynė į bendrą harmoningą visumą. Juk abi jos kyla iš meilės Lietuvai, jos kultūrai ir istorijai bei bendruomeniškumo jausmo.
Kodėl bendruomenės nariams ir Jums asmeniškai svarbūs Italijos lietuvių suvažiavimai?
Dalia Martusevičiūtė: Iš septynių įvykusių Italijos lietuvių suvažiavimų pati dalyvavau šešiuose. Tad puikiai žinau, kokie mes atvažiuojame į suvažiavimus ir kokie iš jų išvažiuojame. Pažinti bendruomenę iš vidaus, pakvėpuoti jos energija, vieta, kurti bendrystę yra neįkainojama patirtis. Šį jausmą galima sulyginti tik su atostogomis Lietuvoje.
Suvažiavimo akcentu tapo Vilnius. Ar pavyko sostinę pamatyti kitomis akimis, sužinoti kažką naujo?
Dalia Martusevičiūtė: Džiaugiuosi, kad yra įrašas ir netrukus galėsiu viską dar kartą perklausyti, vis tik organizatoriaus dalia yra koncentruotis į visus organizavimo aspektus ir lieka mažai laiko dalyvavimui renginyje.
Vilnius yra mano miestas ir Lietuvos sostinė, jau porą metų ruošiausi šiam jubiliejui ir mano manymu, nebuvo geresnės datos suvažiavimui organizuoti, nes turėjome, ką papasakoti. Kai Gedimino laiškai pasiekė vakarų Europos karalius ir popiežių, pasaulis sužinojo apie Vilnių ir išliko data, kurią minime kaip Vilniaus įkūrimą. Datos turi savo simbolinę reikšmę, žymi nueitą kelią. Mes, užsienyje gyvenantys lietuviai taip pat jungiamės prie Lietuvos populiarinimo, supažindiname Italiją su Lietuva, jos istorija ir žmonėmis parodydami, kad mūsų šalis jungia sena draugystė ir esame visavertiška Europos istorijos dalis.
„Istorijos kryžkelės“ taip pat apibūdina Italijos lietuvių gyvenimus: mūsų karta yra gimusi Lietuvoje, kurią likimo keliai atvedė į Italiją, mūsų savimonėje yra gyvenimas „prieš“ ir „po“ išvykimo. Mes atsivėrėme naujai kultūrai, tačiau norime išlikti lietuviais.
Visgi šio suvažiavimo elementai buvo nuo pat pradžių trys: Vilnius, „istorijos kryžkelės“, ir artėjantis referendumas. „Istorijos kryžkelės“ išreiškia Italijos ir Lietuvos kultūrų ir tautų santykį per istorinę prizmę. Konferencijos pranešimuose ieškojome šių sąlyčio taškų tarp Vilniaus ir Paduvos miestų ir universitetų. Mūsų pranešėjai puikiai įkūnijo šią užduotį.
„Istorijos kryžkelės“ taip pat apibūdina Italijos lietuvių gyvenimus: mūsų karta yra gimusi Lietuvoje, kurią likimo keliai atvedė į Italiją, mūsų savimonėje yra gyvenimas „prieš“ ir „po“ išvykimo. Mes atsivėrėme naujai kultūrai, tačiau norime išlikti lietuviais. Sveikinimo metu PLB bendruomenės pirmininkė priminė, kad Vilnius yra pasaulio lietuvių sostinė ir manau, kad savo renginiu mes tai parodėme. Viliuosi, kad kiekvienas iš mūsų sužinojo ir parsivežė iš šio suvažiavimo, ko tikėjosi ir ieškojo.
Giedrė Rutkauskaitė: Kaskart apsilankius sostinėje ją matau pasikeitusią. Šis suvažiavimas praplėtė Vilniaus, kaip pasaulio lietuvių sostinės, suvokimą. Noriu pasinaudoti proga ir padėkoti renginio partneriams „GO Vilnius“, tiksliau Vyr. partnerysčių projektų vadovei Eglei Mačiulytei, kurios dėka mūsų renginys pateko į oficialią Vilniaus 700-ojo jubiliejaus programą. Buvo šaunu renginyje išgirsti mero Valdo Benkunsko sveikinimą (dėkojame Seimo narei Daliai Asanavičiūtei už tarpininkavimą). Vilnius suvažiavimo metu išties persikėlė į Paduvą.
Kadangi studijavau šiame mieste, įsiminė prof. Bumblausko cituota Czeslawo Miloszo mintis: „Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas.“
Trijų dienų suvažiavime dalyvių laukė turininga programa, renginiai vyko tuo pačiu metu skirtingose vietose (pavyzdžiui, konferencija, ekskursijos ir užsiėmimai vaikams). Atrodė, kad viskas vyko tarsi sviestu patepta. Gal už kadro liko kokių nors nuotykių ar kuriozų, jei taip, kaip pavyko išspręsti nesklandumus?
Giedrė Rutkauskaitė: Stengėmės, kad viskas vyktų kuo sklandžiau. Visgi, pasitaikė techninių klaidų, kurias padėjo išspręsti „šventoji“ Aurelija Orlova. Ją, „atsidėkodami“, netyčia palikome su gide Kristina Janušaite-Valleri Murano saloje gerti kavos, išplaukus mūsų laivui. Jei rimtai, nuoširdus ačiū Aurelijai už visokeriopą pagalbą tiek rengiant projektą, tiek organizuojant renginį, tiek jau jam vykstant.
Paduva visame pasaulyje žinoma, kaip Šv. Antano miestas. Įvertinus suvažiavimo programos intensyvumą, pradžioje atrodė, kad tiesiog nebus kada apsilankyti garsiojoje jo vardo Bazilikoje. Juokaujame, kad gal Šventasis pats mus pasikvietė, kai teko atidėti penktadienį turėjusią vykti Lietuvos parko inauguraciją. Taip atsirado laiko ir vietos susitikimui su Bazilikos rektoriumi Antonio Ramina.
Suvažiavimo dalyviai atvyko iš visos Italijos, kartu praleido laiką ir neoficialioje programoje – per kavos pertraukėles, aperityvus, vakarienes – kas labiausiai įsiminė iš šių kartu praleistų momentų?
Giedrė Rutkauskaitė: Įsiminė šypsenos ir apkabinimai. Kaip bebūtų gaila, gilesniems pokalbiams nelabai turėjau laiko, nes teko rūpintis renginio organizacine puse, tačiau tikiuosi, kad visi liko patenkinti, grįžo praturtėję, pasiilgs vieni kitų ir jau nekantriai laukia ateinančių metų suvažiavimo, kaip ir aš pati.
Renginio fotografė Inga Trofimovaitė 
Muzikiniame aperityve dainavo Ramunė Kupšytė 
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai“
