Gorgonzolos sūrio gimtinėje lietuviai pagerbė… cepeliną!
Maistas – neginčijama kiekvienos tautos kultūros dalis. Ir nors patiekalų gali būti pačių įvairiausių, būtent cepelinai daugeliui svetur gyvenančių tautiečių yra kaip tik tas maistas, kuris labiausiai primena Lietuvą. Nėra ko stebėtis, kad įdaryti mėsa, varške, grybais ar spirgais cepelinai turi net jiems skirtą šventinę dieną, minimą pirmąjį vasario sekmadienį. Maža to, kasmet įvairių pasaulio lietuvių bendruomenių rengiamos cepelinų šventės parodo, kad šis mylimas lietuviškas valgis yra vienas iš patiekalų, turinčių stebuklingos tautiečius vienijančios galios. Šventė kiekvienais metais tampa vis populiaresnė ir Italijoje, vasario pradžioje ją surengė Pjemonto lietuvių bendruomenė, o kovo 17 d. pagerbti jo didenybės cepelino, pasidžiaugti artėjančiomis Šv. Velykomis ir išrinkti naują bendruomenės valdybą Gorgonzola miestelyje susirinko Lombardijos lietuviai.
Ernesta Mažalskaitė Parma
ITLIETUVIAI.IT
Bendruomenė yra kaip šeima
Duok lietuviui bulvę, o jau ką su ja daryti – žinos kiekvienas. Ypač, jei ta bulvė patenka į aktyviai nusiteikusių žmonių rankas. Ne paslaptis, kad užsienyje gyvenantys tautiečiai yra labiau linkę puoselėti savo lietuviškas šaknis, jaučia stipresnį poreikį išlaikyti tapatybę. Tas noras ir lėmė daugybės bendruomenių susibūrimą įvairiose pasaulio vietose. Italija – ne išimtis. Šalyje šiuo metu veikia net 12 įvairaus dydžio bendruomenių, kurių nariai susirenka kartu švęsti svarbiausių Lietuvos švenčių, bendrauja, dalinasi džiaugsmais ir rūpesčiais. O maistas juk nuo seno yra ne tik vienas didžiausių malonumų, bet ir svarbi žmonių jungtis.
„Matyti tiek daug lietuvių su šeimomis – nuostabu. Supratau, kad kiekvieno mūsų širdyje, nesvarbu, kur esame, išlieka gyva dalelė Lietuvos. Ir tos dalelės niekas nenori prarasti. Juk ne visi galime po keletą kartų per metus grįžti į Tėvynę, todėl šie susibūrimai yra tarsi būdas pabūti „arčiau namų“, – sako Lombardijos lietuvių bendruomenės valdybos narė Agnė Bendoraitytė.
Pasivaišinti cepelinais, o kartu ir paminėti praėjusią Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną bei pasidžiaugti artėjančioms Šv. Velykomis, gausus lietuvių ir italų būrys susirinko Gorgonzola miestelyje. Suburti tautiečius ir priminti jiems, kad kartu – smagiau, ėmėsi prieš dvejus metus atsinaujinusios Lombardijos bendruomenės valdybos narės Lija Kuzmaitė, Aida Liužinaitė ir Agnė Bendoraitytė.
Italijoje jau seniai gyvenančios lietuvės pabrėžė, kad svarbiausias bendruomenės tikslas yra stengtis kiek įmanoma labiau apsisaugoti nuo nutautėjimo, išlaikyti kultūrinį identitetą, skatinti pilietiškumą ir puoselėti norą išlikti lietuviais. O kad toks noras tikrai yra, liudijo marga šurmuliuojanti minia. Vietą šventei išrinkusi bendruomenės iždininkė A. Liužinaitė neslėpė emocijų.
„Džiaugiuosi, kad po sudėtingų pandemijos metų mums vėl pavyko atgaivinti bendruomenę ir suburti žmones. O kad esame tarsi viena didelė šeima, savo akimis įsitikino ir specialiai iš Lietuvos atvykusi mano mama“, – pasakojo A. Liužinaitė.
Jai pritarė už bendruomenės komunikaciją atsakinga A. Bendoraitytė.
„Matyti tiek daug lietuvių su šeimomis – nuostabu. Supratau, kad kiekvieno mūsų širdyje, nesvarbu, kur esame, išlieka gyva dalelė Lietuvos. Ir tos dalelės niekas nenori prarasti. Juk ne visi galime po keletą kartų per metus grįžti į Tėvynę, todėl šie susibūrimai yra tarsi būdas pabūti „arčiau namų“, – sakė Italijos lietuvė.
Bendruomenės pirmininkė L. Kuzmaitė sakė pastebinti, kad šventiniai renginiai tampa vis gausesni.
„Nepaisant to, kad daugelis iš mūsų Italijoje gyvename jau daugybę metų, noras bendrauti, palaikyti ryšį išliko toks pat stiprus, juk į renginį susirinko net devyniasdešimt norinčių bendrauti žmonių. Esu nepaprastai laiminga, kad į šventę atvyko ir pati pirmoji Milano lietuvių bendruomenės pirmininkė Danutė Ereminaitė,“ – sakė Lombardijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Lija Kuzmaitė.
„Nepaisant to, kad daugelis iš mūsų Italijoje gyvename jau daugybę metų, noras bendrauti, palaikyti ryšį išliko toks pat stiprus, juk į renginį susirinko net devyniasdešimt norinčių bendrauti žmonių. Esu nepaprastai laiminga, kad į šventę atvyko ir pati pirmoji Milano lietuvių bendruomenės pirmininkė Danutė Ereminaitė.
Šiemet jau sukanka 20 metų, kai mes pirmą kartą visi susirinkome viename iš Milano Assago daugiaaukščių. Konferencijų salę mums tada parūpino tuometinis garbės konsulas Guido Levera. Asta Vilkaitė, Raimonda Jagelavičiūtė, Inga Jusinskaitė… Tai žmonės, kuriuos pažįstu daugybę metų. Gaila, kad šįkart nepavyko šios datos išskirti ryškiau, bet artėjančio visos Italijos lietuvių suvažiavimo metu tikiuosi ne tik prisiminti, bet ir pasidžiaugti, kad mes išlikome, išaugome ir sutvirtėjome“, – pasakojo L. Kuzmaitė.
Tokiai minčiai pritarė ir renginyje dalyvavęs garbės konsulas prof. Lucio Sarno su žmona.
„Esate viena iš gausiausių bendruomenių visoje Italijoje. Jūsų vienybė ir noras puoselėti savo lietuviškas šaknis yra įkvepiantis. Esate puikiai integravęsi, tačiau jeigu prireiktų bet kokios pagalbos, prisiminkite, kad aš visada esu pasirengęs jums padėti,“ – sakė konsulas.
Didžiulėje patalpoje klegėjo auganti jaunoji karta, prisiminimais dalinosi bendruomenės senbuviai, viskuo domėjosi naujieji atvykėliai, smalsavo italai. O stebėtis tikrai buvo kuo! Salę puošė lietuviška atributika, stalai lūžo nuo suneštinių vaišių, virtuvėje sukosi specialiai iš Lietuvos atvykusi virtuvės šefė ir profesionali savo darbo žinovė Gražina Liuzinienė.
Šventei buvo nuskustos ir sutarkuotos aštuoniasdešimt kilogramų bulvių, sumalta dešimtis kilogramų mėsos ir pačirškinti penki kilogramai spirgučių. Agnė Bendoraitytė, Lija Kuzmaitė, Karolina Mitkutė ir Andrius Morkevičius atsakingai lipdė cepelinus ir virė juos keturiuose didžiuliuose katiluose. O kai trijų šimtų cepelinų kalnas jau buvo pakeliui į laukiančiųjų lėkštes, sekmadienio pietus palaimino ir maldą sukalbėjo Popiežiškosios Šv. Kazimiero kolegijos rektorius kun. Audrius Arštikaitis.
„Nepaprastai svarbus buvo ir dviejų atstovių iš gretimų regionų dalyvavimas,“ – džiaugėsi L. Kuzmaitė.
Iš Pjemonto atvažiavusi Aurelija Orlova pasakojo, kad jų regiono lietuviai cepelinų šventę organizuoja jau beveik dešimtį metų, beveik nuo tada, kai buvo paskelbta pasaulinė cepelinų diena. Pasak Turino lietuvės, ši šventė yra smagi bendruomenės jungtis ir jai yra ruošiamasi atsakingai.
Šventės metu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos narė ir jau trečią kadenciją skaičiuojanti Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkė A. Orlova susirinkusiems priminė, kaip svarbu laiku užsiregistruoti ir sudalyvauti gegužės 12 dienos Referendume dėl pilietybės išsaugojimo.
Veneto lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Martusevičiūtė Lombardijos lietuviams perdavė simbolinį gintarinį ąžuoliuką. Medelis iš vienos bendruomenės į kitą keliauja jau kelinti metai ir simbolizuoja visų mūsų, svetur gyvenančių norą išlikti tvirtiems, nepamiršti galingų lietuviškų šaknų ir tautiška dvasia puoselėti augančią jaunąją kartą. Ąžuoliukas saugomas bendruomenėje, kuri tais metais organizuoja kasmetinį Italijos lietuvių bendruomenės suvažiavimą (renginį pernai Padujoje organizavo Veneto lietuviai, o šiemet šią užduotį perėmė Lombardijos lietuvių bendruomenė).
Būtent vaikai labiausiai džiaugėsi galimybe nudažyti kiaušinius Šv. Velykoms. Lauke vykusioms dirbtuvėms vadovavo viena iš Virtualios ir kontaktinės lituanistinės Italijos mokyklos mokytojų Vilma Kybartaitė Ramella Paia.
„Jausmas, kai gali iš arti stebėti dirbančių vaikų emocijas, prireikus jiems padėti, pasidžiaugti bendro darbo rezultatais, yra neįkainojamas. Milžiniškas skirtumas tarp bendravimo gyvai ir stebėjimo vieniems kitus per kompiuterio ekraną“, – tikino mokytoja.
O kol vaikai rideno nudažytus kiaušinius, Lombardijos lietuvių bendruomenės nariai naujai kadencijai dar kartą patvitino Liją Kuzmaitę, Aidą Liužinaitę, Agnę Bendoraitytę ir dar dvi savo pagalbą pasiūliusias nares Liną Markauskienę ir Dainą Siaučiūnaitę. Pastiprinimo reikėjo dar ir todėl, kad artėjantis Italijos lietuvių suvažiavimas rugsėjo mėnesį – rimtas ir atsakingo pasiruošimo reikalaujantis renginys.
Šventes švęsk!
Cepelinų sekmadienis – smagi šventė, turinti savo istoriją. O kad šventinės dienos – ypatingos, žino visi. Senovėje žmonės daug ir sunkiai dirbdavo, kad galėtų nors trumpam pailsėti. Tas poilsis ir būdavo tikra šventė, kurios reikėdavo ilgai ir kantriai laukti. Įsigalėjusi krikščionybė kiekvienai savaitei paskyrė po vieną šventinę dieną ir pamokė: „Sekmadienį švęsk“.
Ilgainiui susipynusias pagoniškas, krikščioniškas šventes papildė asmeninio gyvenimo, gimtosios šalies ar pasaulio įsimintini ir minėtini įvykiai. Šiandien tokių dienų – gausybė. Kartais tik iš masinės informacijos priemonių sužinome, jog švenčiama „Bučinių“, „Gryno oro“ ar… „Cepelinų“ diena. Tiesa, nedarbo dienos joms niekas neskiria, tačiau daugybė žmonių visame pasaulyje džiaugsmingai švenčia, nes šventės daro gyvenimą smagesnį.
Tėvynėje juokaujama, kad tikras lietuvis ne gimsta, bet išsirita iš cepelino. Ir nors šio patiekalo kilmė kelia daugybę diskusijų, daugeliui lietuvių būtent didžkukuliai asocijuojasi su nacionaline virtuve, o toli gyvenantiems tautiečiams primena Lietuvą ir namiškius.
Beje, mėgstantys įvairias progas švęsti ar minėti turi daugybę argumentų, kodėl reikia kažkuo pasidžiaugti, atkreipti dėmesį, pagerbti ar tiesiog pareikšti solidarumą, o kiekvienas norintis gali pats prisidėti prie įsimintinų ir šventinių dienų gausinimo. Kartais užtenka tik sugalvoti pavadinimą ir patikėti jį interneto platybėms. Tikrai atsiras bendraminčių, norinčių švęsti kartu. Būtent taip nutiko ir Amerikos lietuviui Juozui Vaičiūnui, bet kokia kaina siekusiam suteikti išskirtinę dieną taip mėgstamiems cepelinams.
Tėvynėje juokaujama, kad tikras lietuvis ne gimsta, bet išsirita iš cepelino. Ir nors šio patiekalo kilmė kelia daugybę diskusijų, daugeliui lietuvių būtent didžkukuliai asocijuojasi su nacionaline virtuve, o toli gyvenantiems tautiečiams primena Lietuvą ir namiškius. Tiesa, turėjo praeiti ilgi emigracijos metai, kad į šį kasdienišką maistą būtų pažvelgta iš naujo.
Cepelino efektas
Pats Juozas Vaičiūnas pasakojo, kad cepelinas trispalvės spalvomis jam suspindo žiūrint visai ne į garuojančią ant stalo lėkštę, o stebint amerikietiškojo futbolo „Super Bowl“ čempionato finalą. Visas didžiausias Amerikos sporto spektaklis, suburiantis žmones ir sutraukiantis minias gerbėjų jau daugybę metų sukasi apie cepelino formos žaidimo kamuolį. Išeivijos lietuviui mintis suburti prie cepelinais nukrauto stalo ne tik šeimą ar draugus, bet ir toliau gyvenančius tautiečius pasirodė itin viliojanti. Juk posakį per maistą į širdį žino visi, todėl pirmieji būsimos šventės cepelinai buvo įdaryti tikrai ypatingai, o specialusis ingredientas buvo daug daug meilės Lietuvai.
Receptas buvo toks sėkmingas, kad „World Zep Day“ (Cepelinų diena arba Pasaulio cepelinų diena, švenčiama kiekvienų metų pirmąjį vasario sekmadienį) šiemet švenčia garbingą dešimties metų jubiliejų, o cepelinų banga nesustodama ritasi nuo vieno kontinento iki kito, nuo vienos šalies iki kitos.
Spirgutis istorijos
Sunkiu maistu pravardžiuojamas cepelinas savo istoriją šioje žemėje pradėjo… skraidydamas. Tik kalba eina ne apie mėtymąsi maistu ir oru skriejančius didžkukulius, bet apie 1900 m. vokiečių grafo Ferdinando Cepelino (Ferdinand von Zeppelin) išradimą – dirižablį. Didžiulis, pailgas ir užapvalintų formų orlaivis net keletą dešimtmečių skynėsi kelią tarp debesų skraidindamas žmones ir pašto siuntas, o per pirmąjį pasaulinį karą – žvalgybinę techniką ir bombas. Cepelinų istorijai svarbu tai, kad keistąjį skraidantį išradimą visi sutartinai įvardino tiesiog jo išradėjo vardu Zeppelin (liet. Cepelinu).
Dabar jau sunku pasakyti, kas buvo tas pirmasis, pamatęs virš Šiaurės ar Baltijos jūros skrendantį vokiečių cepeliną ir susiejęs jo formą su namuose garuojančiais bulvių kukuliais. Faktas tas, kad cepelinu pavadintas didžkukulis pasijuto pagerbtas kaip tikras grafas, todėl savo garsųjį vardą ištikimai saugo iki šių dienų. Beje, ne tik saugo, bet ir lietuvių išeivių dėka garsina jį visame pasaulyje.
Iš dangaus į lėkštę nusileidęs cepelinas užsienio lietuviams svarbus ne šiaip sau. Maistas- neginčijama kiekvienos tautos kultūros dalis. Ir jeigu dėl pačių cepelinų kilmės ginčai vis dar netyla, svetur gyvenantiems lietuviams būtent šis patiekalas turi didžiulę simbolinę prasmę. O kodėl tokia garbė teko kaip tik cepelinui, nuomonių pasigirdo pačių įvairiausių. Daugelis prisiminė bulviakasį ir žeme aplipusias rankas, tėvus, senelius ir Lietuvos kaimą, lietuviškas mūsų visų šaknis.
Pilka cepelinų spalva priminė lietuviškos žiemos dangų. Juokaudami ją taip ir pavadinome: cepelinų spalva. Beje, pilka kaip ir kiekviena kita paletės spalva turi ypatingą psichologinį užtaisą. Spalvų gamoje pilka išsiskiria neutralumu, tačiau šis įspūdis yra labai apgaulingas. Šviesūs neryškūs tonai simbolizuoja rimtį ir orumą, vidutinio ryškumo rodo drąsą, o tamsūs – ryžtą ir norą keistis. Visai kaip svetur iš naujo gyvenimą kurti nusprendę tautiečiai.
Cepelinai vienas nuo kito skiriasi savo dydžiu ir forma. Kiekvienas – vis kitoks, visai kaip juos gaminusio žmogaus delnas – nuo mažos vaiko iki globėjiškos tėvo ar švelnios motinos rankos. Procesas ilgas ir sudėtingas, visai kaip mūsų bandymas įsitvirtinti svetimoje žemėje.
Štai kodėl taip smagu lipdyti cepelinus gausiame bendraminčių būryje. Juk kol bulves skutame, tarkuojame, sunkiame ar lipdome iš jų cepelinus, galima pasikalbėti, pasidžiaugti ar pasiguosti, apsikeisti naujienomis ir pasidalinti patarimais. O ir pažiūrėti, kaip italai ragauja jau išvirusius cepelinus – įdomu! Mažai kuriam jie iš pirmo žvilgsnio atrodo skanūs, nedaugelis išdrįsta paragauti, bet tik pradėję valgyti supranta, kad „tie jūsų cepelinai visai kaip mūsų gnocchi giganti“ (liet. milžiniški kleckai)!
Visi mes – vienos planetos gyventojai. Kleckai, ar ne, bet tiesa ta, kad po visą pasaulį kaip padažo spirgiai išsibarstę lietuviai širdyje saugo didžiulę meilę Lietuvai ir nepaprastai didžiuojasi savo lietuviška kilme. Faktas kaip…cepelinas!
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“
