Lietuvių kolegija Romoje mini 75-ąsias metines: pasveikino ir Popiežius Pranciškus

1948-ųjų gegužę Romoje duris atvėrė Šv. Kazimiero lietuvių kolegija, vėliau tapusi Popiežiškaja. Šių metų kovo 6-toji buvo pasirinkta švęsti garbų 75 metų jubiliejų, kartu minint ir Lietuvos ir pačios kolegijos globėjo Šv. Kazimiero dieną. Į jubiliejaus renginį atvyko garbūs svečiai, tarp jų net 6 vyskupai iš Lietuvos. Bendrosios audiencijos Šv. Petro aikštėje metu jubiliejų minėti susirinkusius svečius pasveikino Popiežius Pranciškus.
Ana Vengrovskaja
ITLIETUVIAI.IT
Palaimino Popiežius Pranciškus
Daugiau nei dešimtmetį kolegijai vadovaujantis kunigas Audrius Arštikaitis pasakoja, kad švęsti jubiliejų buvo nuspręsta minint žinomiausio lietuvio šventojo, o taip pat Lietuvos ir pačios kolegijos globėjo Šv. Kazimiero dieną.
„Ieškojome tinkamos datos ir nusprendėme, kad būtų gražu susieti su Šv. Kazimieru, kadangi tai yra ne tik kolegijos, bet ir vienintelis Lietuvos globėjas. Šv. Kazimiero diena yra 4 d., bet pritraukėme prie Popiežiaus bendros audiencijos kovo 6 d. – tad ši diena nėra atsitiktina – audiencijoje gavome palaiminimą, tuo pačiu Popiežius mus pasveikino su šiuo jubiliejumi, audiencijos pabaigoje paminėjo, kad dalyvauja kolegija ir švenčia 75-ius metus,“ – džiaugiasi kun. A. Arštikaitis.
Bendrosios audiencijos Šv. Petro aikštėje metu Popiežius Pranciškus į kolegijos jubiliejų atvykusiems svečiams palinkėjo „dar labiau priartinti savo gyvenimą prie Kristaus, Gerojo Ganytojo, ir būti džiaugsmingais Evangelijos skelbėjais“.
Kolegijos jubiliejuje dalyvavo apie 160 žmonių: buvę Kolegijos studentai, rėmėjai, Lietuvos diplomatai Italijoje, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke, iš Amerikos atvyko „Lietuvos Vyčiai“ organizacijos prezidentė Marytė Bizinkauskas. Iš Lietuvos atvažiavo apie 20 kunigų ir 6 vyskupai: kolegijoje studijavęs Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, užsienio lietuvių sielovadą koordinuojantis arkivyskupas Lionginas Virbalas, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas. Renginyje taip pat dalyvavo buvęs kolegijos studentas Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos nepaprastasis komisaras arkivyskupas Rolandas Makrickas.
Svečiai dalyvavo Šventojo Sosto dvasininkijos dikasterijos prefekto kard. Lazarus You Heung-siko aukotose mišiose Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos (ital. Basilica di Santa Maria Maggiore) popiežiaus Pauliaus V koplyčioje.
Homiliją sakęs Lietuvos vyskupų konferencijos primininkas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas priminė kolegijos kūrimosi istoriją, jos vaidmenį tais laikais, kai Bažnyčia Lietuvoje buvo persekiojama komunistų, ir apie jos svarbą dabar. Arkivyskupas G. Grušas linkėjo, „kad kolegija toliau tarnautų Bažnyčiai laisvoje Lietuvoje ir pasaulyje rengdama kunigus nešti Gerąją Naujieną, su meile atsiliepiant į visus šiandienos iššūkius“.
Ambasadorė Vatikane vedė konferenciją apie Šv. Kazimierą
Šventinio renginio metu vyko dvi konferencijos – jas vedė Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ir 4 dešimtmečius Vatikano radijuje dirbantis žurnalistas Saulius Augustinas Kubilius.
„Buvo parengtos dvi konferencijos: viena susijusi su šventuoju Kazimieru, kurią pristatė ambasadorė prie Šv. Sosto Sigita Maslauskaitė Mažylienė. Ji pasirinko temą apie Šv. Kazimiero kultą Lietuvoje, kaip jis buvo vaizduojamas, kaip jis vystėsi ir pažvelgė į tą dvasingumą ir pamaldumą,“ – pasakoja kun. A. Arštikaitis.
Ambasadorė prie Šv. Sosto taip pat pristatė Italijoje esančius Šv. Kazimiero gerbimo kulto ženklus ir dokumentus. Ji pastebėjo, kad dėl savo tvirto charakterio Šv. Kazimieras visais laikais Lietuvoje buvo renkamas globėju, ypač kaunantis su priešais iš rytų, o šis jo vaidmuo išlieka aktualus ir šiuo metu.
„Lietuvių kolegija buvo kuriama 1948 m., kai Lietuvoje siautėjo juodas ir tamsus gaivalas, tad aišku, kad Šv. Kazimiero vardas mūsų lietuvių kolegijai buvo suteiktas ne tik dėl to, kad jis yra dangiškasis globėjas, bet ir dėl to, kad jis nuolat, per visą jo kulto istoriją, buvo matomas kaip gelbėtojas nuo priešų.
Konferencijoje stengiausi perduoti jo aktualumą, jo matymą. Dėl XX a. istorijos žmonės nuo Šv. Kazimiero nutolo, jis atrodė sustabarėjęs, nelabai įdomus šventasis, bet stengiausi parodyti, kaip visais laikais jis buvo matomas, akcentuojant jo karinę, valstybinę paramą. Jis visad matomas, kaip karžygis, kaip Vytis, net ir Itališkuose šaltiniuose, Romos bibliotekose. Palermo jis paskelbtas miesto globėju 1636 m., tad nuo Sicilijos iki Florencijos jis matomas, kaip dekompromisinės laikysenos, labai tvirtas jaunuolis, pavyzdys Bažnyčios vadovams.
„Kuomet kolegija kūrėsi ir kai gavo Popiežiškąsias teises Šv. Kazimieras buvo ne tik pamaldumo simbolinis vardas, bet buvo tikėtasi ir realios jo pagalbos kovojant su priespauda ir neteisybėmis,“ – sako Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Vazų giminės Šv. Kazimieras buvo valstybės ir katalikiško krašto globėjas. Toliau – XIX a., caristinės priespaudos laiku, Šv. Kazimieras buvo sukilėlių, o Sovietinės priespaudos laiku – partizanų globėjas. Kuomet kolegija kūrėsi ir kai gavo Popiežiškąsias teises Šv. Kazimieras buvo ne tik pamaldumo simbolinis vardas, bet buvo tikėtasi ir realios jo pagalbos kovojant su priespauda ir neteisybėmis.
Kitoje konferencijoje Vatikano radijo lietuviškosios redakcijos vadovas Saulius Augustinas Kubilius kalbėjo apie kolegijos istoriją, primindamas apie daug prie lietuvių kolegijos kūrimo prisidėjusį Romos kurijos kardinolą Giuseppe Pizzardo.
„Saulius Kubilius daugiau kalbėjo apie kolegijos istoriją, praeitį, jos įkūrimą ir atsiradimą, pasirinko kalbėti apie tuo metu Vatikane dirbusį kardinolą Pizzardo, kuris padėjo kolegiją įsteigti. Kaip įvardijo S. Kubilius, jis buvo kolegijos tėvas, besirūpinęs jos steigimu. Kardinolas Pizzardo padėjo kolegijai žengti pirmuosius žingsnius, įeiti į bažnyčios gyvenimą, atsistoti ant kojų,“ – apie konferencijų programą pasakoja kun. A. Arštikaitis.
Išskirtinė patirtis – pažinti kolegiją kūrusius dvasininkus
Daugiau nei dešimtmetį Popiežiškajai lietuvių Šv. Kazimiero kolegijai vadovaujantis jos rektorius kunigas A. Arštikaitis pastebi, kad šioje įstaigoje praleido beveik visą kunigystę. 2003 m. pirmąkart čia atvyko studijuoti, gyvendamas kolegijoje baigė magistrą, pradėjo doktorantūros studijas ir užėmė rektoriaus pareigas. Po poros Lietuvoje praleistų metų vėl grįžo į Romą, kur, 2013 m. pradėjo vadovauti kolegijai.
„Kolegija yra artima širdžiai, nes čia gyveni ir praleidi daug laiko, esi kaip namuose – kiekvienas kampelis yra savas“, – pastebi kunigas.
Pašnekovas džiaugiasi, kad turėjo galimybę susipažinti su pirmaisiais kolegijos studentais, kūrusiais ir pačią kolegiją, tarp jų – antruoju kolegijos rektoriumi prelatu Algimantu Bartkumi, ilgamečiu direktoriumi Kazimieru Dobrovolskiu, kolegijos ekonomu prelatu Antanu Jonušu, kolegijos prefektu Stasiu Žiliumi ir kitais.
„Svarbiausia, kai buvau studentas, buvo matyti tuos kolegijos įkūrėjus, pirmojo rektoriaus (Lado Tulabos – aut. pastaba) neteko pamatyti, jis jau buvo miręs, bet teko su antruoju rektoriumi bendrauti – prelatu Algimantu Bartkumi. Teko pamatyti prisilietusius prie pačios kolegijos kūrimo. Ilgaamžis kolegijos dvasios tėvas Stasys Žilys per kolegijos 70-metį pasakojo, kad tais metais, kai ji buvo įsteigta, jis buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių buvo klierikas, seminaristas, su lagaminais dar ieškojo, kur prisiglausti tai vienoj tai kitoj vietoj, kol 1946 m. rado čia namus – tai buvo pats kūrimosi etapas, buvo ir sunkumų, ir nepriteklių, kol vyko remontai teko miegoti po 10-15 žmonių viename kambaryje, ant čiužinių, nes nebuvo lovų,“ – S. Žilio prisiminimais dalijasi kun. A. Arštikaitis, – Iš šių žmonių išgirsti tuos gyvus pasakojimus yra labiausiai įsimintinas dalykas – matyti įkūrėjus, su kuriais gali gyventi, valgyti, melstis kartu ir tęsti jų pradėtą veiklą.“
Kolegijos vadovas džiaugiasi, kad per kas penkerius metus minimus jubiliejus atsiranda proga Romoje susitikti su buvusiais kolegijos studentais, prisiminti istoriją, pasidalinti įspūdžiais ir gauti gerų emocijų.
Prisidėjo prie Lietuvos laisvės bylos
Šv. Kazimiero lietuvių kolegija įsteigta 1945 m. spalį (1948 m. įsteigta kanoniškai, o 1963 m. tapo Popiežiškąja), vienu iš jos įkūrėju galima laikyti prieškaryje Kauno arkivyskupu buvusį Juozapą Joną Skvirecką, kuris su kitais išeivijos kunigais mąstė būtent Romoje kurti lietuvių seminariją.
Pirmasis kolegijos įkūrimo tikslas buvo, kad čia galėtų studijuoti jaučiantys pašaukimą lietuviai, neseniai dėl karo ir okupacijos pasitraukę iš Lietuvos ir tie, kurie jau gyveno išeivijoje. Sulaukus pagalbos iš Amerikos – kun. Antanas Briška iš Čikagos paaukojo savo santaupas kolegijos įkūrimui – 1946 m. buvo nupirktas pastatas ir kolegijos auklėtiniai persikėlė į naujas patalpas.
Steigiant kolegiją daug padėjo ir Šventasis Sostas – popiežius Pijus II oficialiai patvirtino lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos įsteigimą dekretu. Kolegijoje du kartus – 1979 ir 1990 metais – lankėsi popiežius Jonas Paulius II.
A. Arštikaitis pasakoja, kad kolegijos steigimo metu buvęs tikslas, atsiliepiant į susiklosčiusią situaciją, keitėsi ir prisitaikė prie aktualių okupuotos Lietuvos problemų.
„Misija buvo, kad, kol Lietuva nebus nepriklausoma, turim dirbti, skleisti, neleisti, kad kažkas užmirštų, kad su ta okupacija susitaikytų,“ – sako kolegijos vadovas Audrius Arštikaitis.
„Pačioje pradžioje Vatikane buvo sakoma „steikite čia kolegiją, seminariją, kad galėtumėte aptarnauti visą išeiviją“. Kai 1948 m. steigėsi kolegija, jau Lietuvos nebuvo, buvo Tarybų Sąjungą, steigėjai patys nežinojo, kiek truks okupacija ir sakė, kad „jūs būsite tas židinys, iš kurio galėsit aptarnauti visus lietuvius išeivius pasaulyje. Seminarijoje galėsite kunigus ugdyti ir siųsti į lietuvių bendruomenes pasaulyje“. Laikui bėgant buvo pradėta platinti lietuvišką spaudą, dirbti Vatikano radijuje, veikė ELTA naujienų agentūra, Europos balsas transliuodavo žinias. Kolegijos studentai skleidė tą žinią pasauliui. Misija buvo, kad, kol Lietuva nebus nepriklausoma, turim dirbti, skleisti, neleisti, kad kažkas užmirštų, kad su ta okupacija susitaikytų. Tai buvo vienas iš kolegijos uždavinių ir matome, kad po 50 metų ir su kantrybe tie vaisiai pasirodė,“ – apie kolegijos veiklą Lietuvos okupacijos metais kalba pašnekovas.
Pasak kun. A. Arštikaitis, šiais laikais pagrindinis kolegijos tikslas yra sudaryti tinkamas sąlygas ir aplinką, kad iš Lietuvos ar kitų šalių atvykę kunigai galėtų gyventi ir studijuoti Romos universitetuose, taip pat vyksta ir neformalūs mokymai pačioje kolegijoje.
„Ateityje planuojame kviesti dėstytojus, kurie atvažiuotų ir pravestų kelias paskaitas apie tai, kas susiję su kunigyste, istorija ir filosofija ir tiesiog pabendrauti. Tai, kas aktualu būtų šiuolaikiniam pasauliui, nes ne visus dalykus studijuojame universitete,“ – priduria pašnekovas.
Per veiklos metus kolegija išleido apie 200 kunigų. Istoriškai joje daugiausiai studijavo lietuviai, tačiau šiuo metu įstaiga yra itin tarptautinė, joje gyvena ne tik kunigai iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Indijos ir Kosta Rikos, o seserys yra iš Filipinų.
Svarbi bendruomenės dalis
Šv. Kazimiero lietuvių kolegija istoriškai buvo ne tik dvasininkų studijų židinys, bet ir puoselėjo lietuviškas tradicijas, stengėsi ne vien įsijungti į visuotinę bažnyčia (studijos vyko lotynų ir italų kalba), bet kartu būti ir lietuvišku židiniu, tad ryšys su išeivija buvo ir yra labai artimas.
Jubiliejaus minėjime dalyvavusi Italijos lietuvių krašto bendruomenės (ITLB) pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio išskiria kolegijos svarbą tiek istoriškai, tiek dabartinėje bendruomenės veikloje.
„Šv. Kazimiero kolegija mums, bendruomenei, yra nepaprastai artima ir brangi. Kolegija yra pirmosios Italijos lietuvių bendruomenės lopšys. Kolegijos mokiniai, diplomatai padėjo nepaprastai stiprų pagrindą, atsidavę dirbo dėl Lietuvos laisvės ir lietuvybės, tiesė ranką kiekvienam atvykusiam tautiečiui. Šiandien, turėdami tokį pavyzdį, nors ir su kitais iššūkiais, stengiamės auginti šią bendruomenę ir perduoti ateinančioms kartoms.
„Ypatingai tai vertiname ir esame dėkingi. Šv. Kazimiero kolegija yra visos Italijos lietuvių bendruomenės – nuo Šiaurės iki Pietų Italijos – dvasinis vadovas: tikėjimo, lietuvybės, tradicijų puoselėjimo užuovėja,“ – sako ITLB pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio.
Šv. Kazimiero kolegija atvėrė duris bendruomenės mažiesiems nariams, lituanistinės mokyklos „Bitutė“ mokinukams, taip pat bendruomenės organizuojamiems renginiams. Ypatingai tai vertiname ir esame dėkingi. Šv. Kazimiero kolegija yra visos Italijos lietuvių bendruomenės – nuo Šiaurės iki Pietų Italijos – dvasinis vadovas: tikėjimo, lietuvybės, tradicijų puoselėjimo užuovėja,“ – džiaugiasi ITLB pirmininkė.
Pašnekovė itin vertina kolegijos vadovo kun. A. Arštikaitis įsitraukimą ir aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje.
„Jis mus aplanko bendruomenės renginiuose, pamoko, paguodžia, sustiprina, padrąsina, jeigu reikia, ir sudrausmina – mus gano kaip aveles, – šypsosi E. Simonkevičiūtė-Di Meglio, – Italijos lietuvių bendruomenės vardu linkime ir meldžiame, kad Šv. Kazimieras globotų kolegijos vadovus, studentus, geradarius. Tegul Šv. Kazimiero kolegija klesti ir toliau puoselėja ir išlaiko glaudų ryšį su bendruomene.“
Ambasadorė prie Šventojo Sosto S. Maslauskaitė-Mažylienė prisimena, kad savo studijų Romoje metu lankėsi kolegijos renginiuose, kur dažnai dalyvavo ir garsios diplomatų šeimos atstovas Kazys Lozoraitis.
„Mano pirmasis prisiminimas apie šventes lietuvių kolegijoje – kai buvau studentė. Kovo 4-ąją – Šv. Kazimiero dieną būdavo tikrai labai šilti susitikimai – dalyvavo ir studentai, ir nemažai Romoje studijavusių pasauliečių. Taip pat visada dalyvaudavo Kazys Lozoraitis – betarpiškas, aristokratiškas, šviesus,“ – prisiminimais dalijasi diplomatė.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“
