Daugeliui Italijos lietuvių Dalios Martusevčiūtės vardas yra gerai pažįstamas. Veneto lietuvių bendruomenės pirmininkė aktyviai dalyvauja šalies tautiečių bendruomenės veikloje, o praeitų metų gruodžio pradžioje vykusiuose rinkimuose buvo išrinkta į Italijos lietuvių bendruomenės krašto valdybą, kur jai patikėtas vicepirmininkės postas. Vis dėlto ne kiekvienas yra girdėjęs, jog tautietė kilusi iš bajorų giminės – kad jos šeima kilminga D. Martusevičiūtei suponavo ir vaikystės prisiminimai, o prieš keletą metų ji nusprendė oficialiai įteisinti bajorės titulą. Portalui ITLIETUVIAI.IT Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos ambasadorė Italijoje papasakojo, kaip per dainavimą pažino Italiją, darbą lietuvių bendruomenei ir kodėl nusprendė tapti legitimuota bajore.

Dominyka Stankevičiūtė
ITLIETUVIAI.IT

Pirmosios kelionės kryptis – Italija

D. Martusevičiūtė į Italiją atvyko dar visai jaunutė. Tuomet kelionės į šią šalį nebuvo tokios lengvos, kaip Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą.

„Į Veneciją keliai atvedė per muziką. 1997 metais dainavau pirmu sopranu Vilniaus universiteto chore „Virgo“. Tai buvo laikai, kuomet keliauti į Europą reikėjo vizų Šengeno šalims, o autobusui sustojus prie kiekvienos valstybės sienos pareigūnai dėdavo antspaudus į pasą. Šį asmens dokumentą saugau iki šiolei atsiminimui, kaip sąmoningo gyvenimo kelio pradžią“, – pasakoja Dalia Martusevičiūtė.

„Būdami lietuvių bendruomenėje kartu skatiname pilietiškumą, saugome savo kultūrinį identitetą, auginame vaikus, padedame vieni kitiems integruotis ir gyventi visavertį socialinį, kultūrinį gyvenimą. Ar tai nenuostabu?“, – retoriškai klausia Dalia Martusevičiūtė.

Palikusi tėvų namus Lietuvoje pašnekovė išvyko studijuoti ir baigė mokslus Venecijos Ca-Foscari universitete. Ji pasakoja, kad tuometinė drąsa ir jaunystės vėjas ją nukėlė į nuostabią šalį.

• 

• 

• 

„Kai priėmiau sprendimą išvykti, tėvai išsigando, tačiau mokslams įėjus į vėžias nusiramino. Visada jaučiau jų palaikymą. Kai atvykau į Italiją, ilgą laiką nepažinojau kitų lietuvių ir pastangas dėjau integravimuisi. Dabar džiaugiuosi, kad mane supa daug veiklių, talentingų, išsilavinusių, darbščių lietuvaičių, kurie turi entuziazmo susitikti ir leisti laiką prasmingai.

Būdami lietuvių bendruomenėje kartu skatiname pilietiškumą, saugome savo kultūrinį identitetą, auginame vaikus, padedame vieni kitiems integruotis ir gyventi visavertį socialinį, kultūrinį gyvenimą. Ar tai nenuostabu?“, – retoriškai klausia Veneto lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Bendruomenė – tai didelė šeima

2018 metais Veneto regione įsteigta Italijos lietuvių bendruomenė. Organizacijos veikla yra visuomeninė ir remiasi savanorystės principu. Kiekvienas bendruomenės narys gali būti išrinktas į valdybą ar tapti pirmininku, tačiau tam neužtenka vien noro. Ši veikla reikalauja nestokoti idėjų ir laiko.

„Bendruomenės pirmininke tapau balsavimo būdu: bendruomenės valdyba yra perrenkama kas dvejus metus, o balsuoja visi bendruomenės nariai. Kiekviename kolektyve yra žmogus, kuris sugeba jį sujungti. Nenoriu nuvertinti pirmininko svarbos, tačiau šio vaidmens nebūtų be žmonių, be pačios bendruomenės pulsuojančios širdies, kuri varo kraują“, – su džiugesiu pasakoja D. Martusevičiūtė.

• 

Tautos praeityje slypi ateities sėklos

Kelis šimtmečius, iki Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvos bajorai vaidino svarbų vaidmenį politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Dažnai tai buvo labiausiai išsilavinę, didžiausią kapitalą turintys asmenys visuomenėje, tautos elitas. 1994 m. balandžio 24 d. buvo įkurta nepolitinė Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga (LBKS).

„Apie bajorišką savo giminės kilmę sužinojau dar vaikystėje iš senelio. Jis gimė nepriklausomoje Lietuvoje, jo šeima turėjo žemės, tačiau okupuotoje Lietuvoje žemės buvo nusavintos, o į namus užsukę kareiviai pasisavindavo vertingus daiktus. Močiutė Aldona taip pat buvo bajorė“, – pasakoja Dalia Martusevičiūtė.

Organizacija šiuo metu vienija virš 4 tūkst. po visą pasaulį išsiblaškiusių narių. Lietuva neturi karaliaus, todėl nėra galimybės gauti šį titulą už nuopelnus dabartinėje visuomenėje. Bajoro titulas gaunamas pagal vyrišką ar moterišką liniją, dokumentais įrodžius savo bajorišką kilmę.

„Apie bajorišką savo giminės kilmę sužinojau dar vaikystėje iš senelio. Jis gimė nepriklausomoje Lietuvoje, jo šeima turėjo žemės, tačiau okupuotoje Lietuvoje žemės buvo nusavintos, o į namus užsukę kareiviai pasisavindavo vertingus daiktus. Močiutė Aldona taip pat buvo bajorė. Tikriausiai dėl to ji pasižymėjo ypatingais patiekalais, ypač desertais. Ji mokėdavo daryti eklerus, tortus ir pyragus. Tik užaugus ir atvažiavus į Italiją supratau, kad tai buvo vakarietiška virtuvė: nežinodama jau vaikystėje valgiau itališkus kalėdinius „panettone“ pyragus.

• 

Šeima D. Martusevičiūtei taip pat įskiepijo meilę Lietuvai ir patriotiškumą.

Pamenu, būdama mažutė, lydėdavau senelį į atgimimo sąjūdžius Vilniuje, prisispaudus prie palto klausydavau, kaip pilna krūtine traukdavo tautinę giesmę ir kitas patriotines dainas, atsimenu siūbuojantį nuo žmonių gausos kabantį Vingio parko tiltą. Taip manyje pabudo stiprus patriotiškumo jausmas, tie emocijos virpesiai ėjo iš širdies“, – pasakoja lietuvė.

Giminės istorija pradėjo domėtis tėvelis

2018 metais D. Martusevičiūtė įteisino bajorės titulą karaliaus Mindaugo karūnacijos dieną, bajorystės pripažinimo aktų įteikimo metu Vilniaus Rotušėje.

„Bajorystės pripažinimo aktų ceremonija vyksta du kartus per metus. Joje dalyvauja savo kilmės dokumentus pateikę bajorai. Iškilmės prasideda Šv. Mišiomis už gyvus ir mirusius bajorus. Mišių metu šventinamos insignijos ir naujos vėliavos. Aktų įteikimo ceremonijos metu dalyvauja LBKS vadas, kancleris ir maršalka. Naujai legitimuojamas bajoras yra kviečiamas pagal savo giminės pavardę ir herbą duoti priesaikos. Priėjęs bajoras klaupiasi prieš vėliavą, o vadas liečia jį kardu tardamas žodžius: „Te primins šis plieno kardas, koks kilnus bajoro vardas“.

„Priesaikos davimas ir vado prilietimas kardu yra sakralinis aktas nešantis stiprią simbolinę prasmę, susiformavusią nuo viduramžių laikų. Šį titulą užtarnavo mūsų protėviai, turime jį garbingai nešioti kiekvieną dieną. Mes esame jų kraujas ir atminimas dabartyje“, – apie legitimacijos ceremoniją pasakoja bajorė Dalia Martusevičiūtė.

„Legitimacijos metu bajoras duoda priesaiką Lietuvos valstybei ir bajorų sąjungai, prižada laikytis Lietuvos konstitucijos ir būti doru piliečiu. Priesaikos davimas ir vado prilietimas kardu yra sakralinis aktas nešantis stiprią simbolinę prasmę, susiformavusią nuo viduramžių laikų. Šį titulą užtarnavo mūsų protėviai, turime jį garbingai nešioti kiekvieną dieną. Mes esame jų kraujas ir atminimas dabartyje“, – apie legitimacijos ceremoniją pasakoja bajorė.

• 

„Nepriklausomoje Lietuvoje mano a.a. tėvelis Sigitas pradėjo domėtis mūsų giminės istorija, o Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje padedant ekspertams ieškojo istorinių giminės kilmę įrodančių dokumentų. Tai galėjo būti bažnytinių knygų išrašai, kuriuose registruojamos santuokos, vaikų krikštas, nekilnojamo turto pirkimo sutartys, įvairūs notariniai sandoriai, įgaliojimai.

Po didelių pastangų pavyko suformuoti genealoginį medį ir mūsų nuostabai jis pasirodė labai senas. Pasirodo, mūsų giminės pirmtakui Kazimierui Voikėlai-Martusevičiui už karinius nuopelnus buvo suteiktas bajoro titulas ir baltos gulbės herbas“, – sako pašnekovė.

Legitimavosi jau gyvendama Italijoje

Mūsų valstybės elitinis sluoksnis, tuo pačiu ir tautos identitetas yra kilęs iš LDK laikų. Didžiausias bajorų luomas ir herbai susiformavo Vytauto Didžiojo laikais, po 1410 m. liepos 15 d. įvykusio Žalgirio mūšio.

„Tai buvo sąmoningas, kryptingas žingsnis, noras tobulėti, tarnauti geriems tikslams. Atėjo laikas galvoti apie tęstinumą, apie savo šaknis, saugoti šviesų šeimos atminimą“, – sako legitimuota bajorė Dalia Martusevičiūtė.

„Nors šią teisę paveldėjau iš tėvo, legitimavausi jau suaugusi, tapusi motina ir pradėjusi domėtis visuomenine veikla. Tai buvo sąmoningas, kryptingas žingsnis, noras tobulėti, tarnauti geriems tikslams. Atėjo laikas galvoti apie tęstinumą, apie savo šaknis, saugoti šviesų šeimos atminimą. Jau suaugusi ir gyvendama Italijoje, susisiekiau su bajorų sąjunga dėl savo legitimacijos.

Į mano rankas pakliuvo mano tėvelio 1996 metų bylos kopija: dar ranka rašytas pareiškimas įstoti į sąjungą, visi tvarkingai surinkti dokumentai tikriausiai tyliai laukė manęs, kada grįšiu prie savo šaknų ir įprasminsiu šį savo šeimos istorinį palikimą“, – pasakoja D. Martusevičiūtė.

Bajorystė iš kartos į kartą

Pasak pašnekovės, tarp kilmingųjų bajorų yra daug nusipelniusių Lietuvai veikėjų, kurie savo darbais prisidėjo prie valstybės kūrimo. Iš bajorų yra kilę rašytojai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė, Julija Žemaitė, žinomi visuomenės veikėjai, tarp kurių ir 1918 metų nepriklausomybės akto signatarai.

• 

„Nepriklausomybės akto signataro, bajoro Mykolo Biržiškos palaikų perlaidojimas vyko 2018 metais, tomis dienomis kai daviau priesaiką. Man teko garbė dalyvauti Biržiškos giminės herbo vėliavos šventinimo mišiose. Įdomu tai, kad mano ir Biržiškos giminių herbai yra vienodi. Tai turėtų reikšti, kad šeimų protėviai kariavo viename būryje kartu, po ta pačia vėliava.

Šventinimo mišių metu mano sūnui Luca teko garbė laikyti signataro vėliavą ir nešti ją vėliau senamiesčiu iki pat rotušės. Luca dar nėra legitimuotas bajoras, tačiau vėliavas neša vyrai. Kai sulauks pilnametystės, jis galės oficialiai legitimuotis ir gauti titulą per motinos liniją“, – sako tituluota bajorė.

LBKS šūkis – „tiesa, garbė, orumas“, gali būti taikomas kiekvienam garbingam Lietuvos piliečiui. Visi savo giminės istorija besidomintys gali kreiptis į Lietuvos valstybės archyvą, o informacija apie paraišką ir legitimaciją yra talpinama LBKS svetainėje.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas, informacijos sklaida, internetinė leidyba“