J.E. p. Kazys Lozoraitis
2004 m. archyvas

Džiaugiuosi, kad Italijos lietuvių bendruomenė tęsia mūsų tautinių švenčių minėjimo gražią ir prasmingą tradiciją. Senaisiais laikais būdavo minimos dvi mūsų pagrindinės valstybinės šventės – Vasario 16-oji ir Rugsėjo 8-oji, vadinama Tauto švente, Lietuvoje įvesta 1930 metais, minint Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto penkiašimtąsias metines. Tuo būdu buvo siekiama paryškinti jo vaidmenį ir reikšmę lietuvių tautos istorijoje.

Nuo 1990 metų Rugsėjo 8-osios minėjimas truputį tartum prigeso, nes pagrįstai pradėta kasmet atžymėti Kovo 11-osios dieną, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba nusprendė paskelbti vėl nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lygiagrečiai buvo įvesta karaliaus Mindaugo vainikavimo šventė – Liepos 6-oji.
Bet grįžkime į senuosius laikus, prie Italijos lietuvių bendruomenės ištakų, apie kurias mūsų bendruomenės pirmininkas prašė manęs ką nors papasakoti.
Kiek man žinoma, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Italijoje nebuvo organizuotos lietuvių bendruomenės. Italijoje tuo metu gyvenę negausūs lietuviai, daugumoje studentai ir stažuotojai Italijos aukštosiose mokyklose, meno ir karo akademijose, telkėsi aplink Lietuvos diplomatinę atstovybę Romoje. Tuometinis ilgametis mūsų atstovas Valdemaras Čarneckis (jis Romoje atstovavo Lietuvai 14 metų) ir jo žmona, įsikūrę Lietuvos valstybės įsigytose erdviose patalpose Nomentana gatvėje, kasmet sukviesdavo lietuvius ir užsieniečius drauge paminėti Vasario 16-osios ir Rugsėjo 8-osios šventes. Tomis progomis būdavo taip pat rengiamos pamaldos už Lietuvą prie Venecijos aikštės esančioje bažnyčioje.
Karo išvakarėse ir karo metu Romoje gyvenančių lietuvių skaičius sumažėjo, tačiau tradicija atžymėti tautines šventes buvo tęsiama. Nomentana pastatą jau buvo užgrobę sovietai, tad lietuviai tomis progomis rinkdavosi atstovybėje prie Šv. Sosto, kuri nebuvo nutraukusi savo veiklos. Mišios už Lietuvos laisvę buvo aukojamos Tėvų Marijonų koplytėlėje, via Corsica, mat tuo metu Marijonų vienuolijai vadovavo Rytų apeigų lietuvis vyskupas Pranciškus Būčys, o jam talkininkavo keli kiti lietuviai marijonai kunigai. Marijonų koplyčia liko tartum Romos lietuvių religiniu centru ir vėlesniais laikais, iki Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos įkūrimo. Marijonų namuose pokario metais įsikūrė vadinamo BALF’o – Bendrojo Amerikos Lietuvių Šalpos Fondo skyrius Italijoje, teikęs materialinę pagalbą į Italiją atvykusiems lietuviams tremtiniams, kurie buvo apgyvendinti pabėgėlių stovyklose. Lietuviams tremtiniams studentams buvo įkurtas bendrabutis prie airių bažnyčios via Boncompagni esančiose patalpose. Bendrabutyje gyveno keliolika lietuvių studentų tremtinių.
Padaugėjus lietuvių skaičiui Romoje ir kitur Italijoje, Italijos lietuvių bendruomenės įkūrimo idėją iškėlė ir realizavo dar prieškario metais studijoms į Italiją atvykęs kun. Vincas Mincevičius, sutelkdamas tam tikslui būrelį lietuvių dvasiškių ir pasauliečių. Sakyčiau, kad vien Mincevičiaus energijos ir pastangų dėka Italijos lietuvių bendruomenė gana gyvai reiškėsi apie keturis dešimtmečius, iki pat jos įkūrėjo mirties.
Sąlygos bendruomenės veiklai anuo metu anaiptol nebuvo lengvos. Krikščionių demokratų tuo metu valdomoje Italijoje antroji savo apimtimi komunistų partija buvo įtakinga. Ji piktai reaguodavo į bet kurias palankumo Lietuvai ir lietuviams apraiškas, dargi užuominas. Vincas Mincevičius, betgi, sugebėjo užmegzti ryšius su valdančiosios krikščionių demokratų partijos įtakingais atstovais, sukelti jų palankumą Lietuvai. Su atstovybės prie Šv. Sosto pagalba buvo mezgami santykiai ir su kitų Italijos demokratinių partijų atstovais, užsienio diplomatais. Pradėta juos kviesti į Nepriklausomybės švenčių proga rengiamas Mišias ir po jų vykusius Vasario 16-osios minėjimus Romos bažnyčiose arba koplyčiose. Svečius pritraukdavo ir tai, kad Mišias už Lietuvą celebruodavo įtakingi kardinolai Lietuvos bičiuliai Pizzardo, vėliau Samoré, taip pat buvę apaštaliniai nuncijai Lietuvoje Arata ir Centoz. Vasario 16-osios minėjimuose dalyvavo tuometinis Italijos užsienio reikalų ministras liberalas Martino, Romos burmistras Rebecchini, užsienio reikalų viceministras Dominedò. Viceministro dalyvavimas lietuvių minėjime ir pasakyta kalba sukėlė politinį šurmulį. Kitą dieną italų kompartijos dienraštis “Unità” paskelbė piktą straipsnį, kuriame buvo teigiama, jog yra netoleruotini Italijos vyriausybės atstovo pasisakymai už Lietuvos laisvę ir buvo reikalaujama, kad viceministras atsistatydintų. Viceministras liko savo poste, bet susilaukė nemažai nemalonumų. Burmistro Rebecchini dėka viena Romos aikščių Parioli rajone buvo pavadinta Lietuvos vardu – piazza Lituania. Vinco Mincevičiaus rūpesčiu mums palankūs Italijos dienraščiai kartkartėmis išspausdindavo straipsnius apie Lietuvą. Anuo metu tai buvo taip pat nemažas laimėjimas mūsų byloje. Straipsniai dažnai rėmėsi Vinco Mincevičiaus pastangomis Romoje leidžiamos “ELTOS” biuletenio italų kalba skelbiamomis žiniomis. Šis VLIK’o finansuojamas biuletenis bendruomenės vardu buvo siunčiamas italų žiniasklaidai, politiniams veikėjams, diplomatams, ir informavo apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, išeivijos lietuvių veiklą. Biuletenis buvo leidžiamas kelis dešimtmečius ir dera pažymėti, kad visą redagavimo ir leidybos darbą atliko pats vienas bendruomenės pirmininkas.
Bendruomenė pasireikšdavo ir politinėje plotmėje: Lietuvos laisvės atstatymo klausimu buvo siunčiami laiškai italų politiniams veikėjams, laikraščių redaktoriams, pav. Romoje vykusių tarptautinių konferencijų progomis. Bendruomenė taip pat daug prisidėjo prie, sakyčiau, didingo šv. Kazimiero jubiliejaus 1984 metais, Lietuvos krikščionybės jubiliejaus 1987 metais ir kitų sukakčių pravedimo Romoje. Ir visų darbų sunkiausią naštą praktiškai vėl prisiimdavo bendruomenės pirmininkas. Tai sakydamas, aišku, anaiptol nenoriu nutylėti daugelio metų eigoje buvusių bendruomenės valdybos narių įnašo į bendruomenės veiklą. Tačiau bendruomenės “spiritus movens” buvo jos pirmininkas.
Vincui Mincevičiui staiga mirus, bendruomenės veikla nutrūko, kol būrelis lietuvių su Saulium Kubilium priešakyje nesiryžo jos vėl atgaivinti. Šiandien čia susirinkome aptarti atkurtos bendruomenės organizacinius reikalus, naujus įstatus. Tad belieka palinkėti, kad atgaivintoji bendruomenė, pirmykštės bendruomenės pavyzdžiu, bet, laimei jau palankesnėmis sąlygomis, tęstų darbą.