Lietuviški ženklai Romos širdyje: šventieji, LDK didikų herbai ir sukilėlių atmintis
Romos centre, Prisikėlimo kongregacijos koplyčioje, amžinojo poilsio atgulė vienas iš šios kongregacijos steigėjų – lietuvis kunigas ir poetas Jeronimas Kaisevičius, kilęs iš Gelgaudiškio ir dalyvavęs 1830–1831 m. sukilime. Be to, keturi iš penkių vitražų šioje koplyčioje vaizduoja Lietuvos šventuosius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų herbus. Kaip mūsų šalies ženklai atsidūrė šioje, pačioje katalikybės širdyje esančioje koplyčioje?
Gustė Asipavičiūtė
ITLIETUVIAI.IT
Tautų kančia po padalijimų
Kai XVIII a. pabaigoje Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką, milijonai žmonių atsidūrė po carinės valdžios priespauda. Prasidėjo represijos, cenzūra, karo prievolė. Tautų kantrybė trūko 1830 metais prasidėjus pirmajam ATR sukilimui. Sukilėliai intelektualų veiklos atstatymo, 1815 metų lenkų konstitucijos laikymosi ir įvairių kitų laisvių.
Viena didžiausių šio žlugusio sukilimo pasekmė buvo Vilniaus Universiteto uždarymas. Tokiu žingsniu Carinės Rusijos valdžia panaikino bene pagrindinę studentų pogrindinių organizacijų ir intelektualų susirinkimo vietą. Carinė Rusija pradėjo intensyviau skleisti savo ortodoksinę krikščionybę. Dėl nepavykusio sukilimo iš šalies pasitraukė ne vienas šviesuolis ar kunigas.
Tarp pasitraukusiųjų iš okupuotos šalies buvo ir lietuvis Jeronimas Kaisevičius, baltarusis kunigas Petras Semenenko, lenkas Bogdanas Jańskis ir žymus lietuvių-lenkų rašytojas, poetas, dramaturgas bei politinis veikėjas Adomas Mickevičius.
Prisikėlimo kongregacijos atsiradimas ir veikla
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo kongregacija yra tarptautinė religinė vyrų draugija. Šios dvasininkų kongregacijos nariai dažniausiai vadinami rezurekcionistais. Draugijos veiklos pradžia buvo palaiminta katalikų bažnyčios.
Pirmosios tokios draugijos idėjos pasirodė Prancūzijoje, jas išreiškė iš okupuotos ATR pasitraukę lenkai, lietuviai ir baltarusiai. Kartu su Petru Semenenko ir lietuviu Jeronimu Kaisevičiumi Jańskis 1836 metais įkūrė savo neoficialią draugiją. Kongregacijoje šie kunigai kartu meldėsi, skaitė šventą žodį ir tiesė pagalbos ranką vargstantiems emigrantams.
Ši pirminė draugija siuntė savo brolius, Semenenko ir Kaisevičių, į Romą studijuoti teologiją. Jańskis prie jų prisijungė 1840 metais, tačiau mirė vos po kelių mėnesių. 1842 metų kovo 27 dieną Velykų sekmadienio iškilmių metu San Sebastiano katakombose Romoje Semenenko ir Kaisevičius davė šventus įžadus.
Fizine rezurekcionistų kongregacijos ir Šventojo Sosto bendravimo reprezentacija Prisikėlimo koplyčia. Jau 1885 metais draugijos įkūrėjai nusprendė pastatyti savo tikėjimo namus. Dabartinės koplyčios vietoje anksčiau stovėjo „il Villino Margherita” užeiga. Šią užeigą ir jai priklausančią žemę Petras Semenenko nupirko už 340 tūks. frankų. Tokį kongregacijos pirkinį palaikė ne tik šią avantiūrą finansavęs nežinomas prancūzų bankininkas, bet ir jų kaimynai „De La Salle” broliai (oficialiai patvirtinto krikščioniško brolijos instituto nariai).
Šiame pastate 1886 metais apsigyveno pirmieji kongregacijos nariai. 1889 metų lapkričio 5 dieną nupirkta žemė buvo pašventinta koplyčios statybai. Rezurekcionistų namų architektas nėra žinomas, tačiau daugiau informacijos apie koplyčios įkūrimą galite rasti čia.
Draugijos veiklos apėmė švietimą, pagalbą lenkų pabėgėliams, apaštalavimo bei įvairias parapijos veiklas. 1860 metais pontifikas rezurekcionistams suteikė decretum laudis (liet. – pagyrimo dekretą) taip išreikšdamas savo palaikymą kongregacijai. 1902 metais draugija sulaukė oficialaus savo veiklų patvirtinimo iš Šventojo Sosto.
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo kongregacijos Lenkijos provincijos svetainės „Zmartwychwstancy.pl” (liet. – „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo kongregacijos” Lenkijoje) duomenimis, 1938 metais prieš Antrojo Pasaulinio karo pradžią, kongregacijoje buvo 388 registruoti nariai. Jie gyveno 37 skirtinguose pabėgėlių namuose Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugiau informacijos apie Lenkijos rezurekcionistus galite rasti čia.
Kunigo J. Kaisevičiaus kelias į Romą
Kunigas Jeronimas Kaisevičius (1812–1873) (lenk. – Hieronim Kajsiewicz, ita. – Girolamo Kajsiewicz.) gimė Gelgaudiškyje, dabartinių Šakių rajono savivaldybėje. Jis buvo religinis mokytojas, kunigas, prozininkas, poetas. Kaisevičius buvo kilmingos, tačiau neturtingos šeimos palikuonis. Studijuodamas Varšuvos Universitete dalyvavo 1830–1831 metų sukilime, kuriame buvo sužeistas.
Pabėgęs į Prancūziją Jeronimas palaikė artimus santykius su Adomu Mickevičiumi ir kitais būsimais kongregacijos nariais. Manoma, kad draugystė su žymiuoju rašytoju ne vieną paskatino atsigręžti į Dievą. Romoje pabaigęs teologijos studijas 1842 metais Kaisevičius buvo įšventintas kunigu. Čia jis aktyviai dalyvavo rezurekcionistų veikloje, kuriai vadovavo dvi kadencijas (1845–1848 ir 1854–1873).
Prisikėlimo kongregacijos koplyčia
Koplyčioje yra palaidoti trys jau minėti kongregacijos steigėjai: lietuvis Jeronimas Kaisevičius (1812–1873), lenkas Bogdanas Janski (1807–1840) ir baltarusis Petras Semenenko (1814–1886). 1892 metais jų antkapinę epitafiją sukūrė Marijampolės apskrityje Kumelionių kaime gimęs skulptorius Pijus Velionskis (1849–1931).
Virš įėjimo į koplyčią esantis reljefas „Kristaus Prisikėlimas” (1889) taip pat yra Pijaus Velionskio rankų darbas.
Prisikėlimo kongregacijos koplyčią puošia penki vitražai iš kurių tik vienas nėra susijęs su Lietuva. Viršuje kairėje puikuojasi Šventąjį Kazimierą, Lietuvos globėją, vaizduojantis vitražas su Vyčiu ir Lenkijos herbu – ereliu. Viršuje dešinėje esantis vitražas leidžia pamatyti Vilniaus bazilijonų vienuolį, Šventąjį Juozapatą Kuncevičių. Apačioje kairėje galima pažvelgti į arkangelą Rafaelį (Rapolą) su Sapiegų herbu, o apačioje dešinėje – arkangelą Urielį su gediminaičių Sanguškų herbu.
Šv. Kazimieras 
Šv. Juozapatas Kuncevičius
Šv. Kazimieras (1457–1484) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis. Dar būdamas trylikos metų, žygio į Vengriją metu jis susidūrė su plėšimais, smurtu ir sukilimais, kurie giliai paveikė jaunuolio pasaulėžiūrą ir paskatino jį atsiduoti pamaldumui. Tikėta, kad jo kapas garsėja stebuklais. Šv. Kazimieras yra laikomas Lenkijos jaunimo globėju, o taip pat ir viešajai tarnybai pasišventusių žmonių užtarėju.
Šventasis Juozapatas Kuncevičius (1580–1623) buvo Lietuvos arkivyskupas ir pirmasis unitų šventasis. Jis sujungė Vilniaus, Bytenės, Žirovicų, Minsko ir Naugarduko bazilijonų vienuolynus, reorganizavo bazilijonų ordiną ir įkūrė Švč. Trejybės kongregaciją – Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną. Juozapatas žuvo Vitebske per religinį konfliktą, kai buvo nužudytas rytų ortodoksų šalininkų riaušių metu.
Arkangelas Rafaelis su Sapiegų herbu 
Arkangelas Urielis su gediminaičių Sanguškų herbu
Sapiegos buvo viena iš įtakingiausių giminių Lenkijos ir Lietuvos istorijoje. Ši didikų šeima iškilo XVI amžiuje Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu. Po Respublikos padalijimų Sapiegų giminė išliko reikšminga – 1824 metais ji buvo viena iš nedaugelio, gavusių teisę naudotis Lenkijos princo titulu.
Sanguškos – istorinė Lietuvos kunigaikščių giminė Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje, kunigaikščio Algirdo ir gediminaičių palikuonys. Sanguškų giminė iškilo XVIII amžiaus pirmoje pusėje ir valdė žemes Voluinėje, Podolėje bei Mažojoje Lenkijoje. Sanguškų šeimos palikuoniai tebegyvena dabartinėje Lenkijoje.
