Home / ILP klubas  / Lietuviškus produktus italams norinti pristatyti S. Normantaitė tiki, kad Italijoje viskas įmanoma

Lietuviškus produktus italams norinti pristatyti S. Normantaitė tiki, kad Italijoje viskas įmanoma

Milane prieš pat pandemiją apsigyvenusi rinkodaros ekspertė, netradicinės reklamos išmanytoja Salomėja Normantaitė (37) į Italiją atvyko pradėti rašyti naujo savo gyvenimo knygos tomo. Energinga lietuvė į šios šalies rinką įžengė pilna jėga. Ji per metus pramoko kalbą, susipažino su italų kultūra, net atrado naujų nišų verslui. Šiandien S. Normantaitė – lietuviško prekių ženklo ,,Pušku pušku“ atstovė Italijos rinkai, Italijos lietuvių profesionalų klubo narė. Apie savo patirtis ir planus tiesti kelius tarp Lietuvos ir Italijos verslo plotmėje S. Narmontaitė kalbėjosi su Italijos lietuvių Profesionalų klubo prezidente Simona Crisafulli.

Simona Crisafulli
Italijos Lietuvių Profesionalų klubo prezidentė
ITLIETUVIAI.IT

Miela Salomėja, papasakokite savo istoriją – kaip ir kada apsigyvenote Italijoje? Kas jus čia atviliojo?  

Pradėsiu nuo to, jog visuomet mylėjau Italiją ir prieš apsigyvendama čia, ją buvau tyrinėjusi daugiau nei septynetą kartų, tačiau visad garsiai sakydavau, kad aš esu patriotė ir mano šalis yra Lietuva. Kad ir, kaip banaliai beskambėtų, bet – niekada nesakyk niekada. Patriotizmas širdyje išties liko, bet jau antrus metus ,,matuojuosi“ Italijos gyvenimo ypatumus Milane.

Viskas susidėliojo labai natūraliai ir kryptingai. Ne vienerius metus visą savo energiją skyrusi verslui, reklamos agentūrai, ieškojau naujo įkvėpimo, minčių, kuria kryptim judėti profesinėje srityje, tuo pačiu ir asmeninėje. Ir tame paieškų kelyje atsirado žmogus, kuris buvo mano inspiracija pokyčiams ir naujiems potyriams.

S. Narmontaitė sako, kad yra didelė savo šalies patriotė, nors ir išvyko iš Lietuvos | Nuotr. iš asmeninio albumo

Į Italiją atvykau dėl sužadėtinio, meilės, noro įkvėpti kitokio oro, pailsėti, išmokti gyventi kitu tempu ir atversti ne kitą knygos puslapį, o pradėti rašyti savo gyvenimo naują knygos tomą.

Ar sudėtinga yra jūsų gyvenimo Italijoje pradžia? Kas žavi, o prie ko niekaip nepriprantate?

Gyvenimo pradžia Italijoje buvo kitokia, nei ji būtų buvusi prieš keletą metų. Po mėnesio atostogų, tyrinėjimo, kultūrinės atgaivos sielai, patekome į COVID karantino zoną, kur teko į viską pasižiūrėti kitaip. Nepaisant, jog pasaulinė situacija – tragiška, man pačiai tas etapas buvo svarbus asmenine prasme.

Išmokau ilsėtis, neskubėti, lėtai ir su pasimėgavimu pamatyti žydinčius medžius, užuosti kvapus, išgirsti paukščius, sustoti, atsisukti į save, išjausti, išbūti. Leidau sau metus pailsėti, ieškoti savo naujų siekių, svajonių, tikslų. Buvo išties įdomus laikas, bet negaliu sakyti, kad adaptacija Italijoje buvo labai sudėtinga. Tiesa, jaučiu savų žmonių ilgesį.

Kiekvieną kitoniškumą, nei Lietuvoje, aš priimu ne su erzuliu, bet su šypsena, nes to ir atvažiavau – surasti kitokių pusių ir spalvų.

Man prisitaikyti Italijoje, galbūt, buvo lengviau, nes praėjusiais metais buvau nusistačiusi kelis tikslus: išmokti kalbą, pailsėti, įkvėpti meilės ir atrasti naujus kampus. Galiu pasidžiaugti, kad tai pavyko. Italija neįmanoma nesižavėti. Pirmiausia žavi žmonės, kurių, kaip ir visur, yra labai įvairių. Italai – atviri, bendraujantys, emocionalūs, norintys papasakoti, pasidalinti.

Tas atvirumas ir norėjimas bendrauti mane vis dar stebina: kai mėsininkas prisimena, kokią mėsą perki, kai sūrininkas atveža specialiai sūrio tau, apie kurį užklausei tik vieną kartą, kai kavinukės savininkas atneša kavos net nepaklausęs, kokios norėčiau, nes žino, kad visad geriu tą pačią.  Arba gatvėje pravažiuojantis dviračiu septyniasdešimt penkerių metų vyriškis mojuoja savo bendraamžiams draugams: ,,Sveiki, jaunuoliai!“ (,,Ciao giovanotti!“)…

Toks įspūdis, kad italai neskuba gyventi, neskuba senti. Atrodo, kad italai skuba tik  gatvėse, pypsindami kitiems automobiliams. Žmonės, kultūra, architektūra, istorija, gamta – čia yra tiek daug visko! Tik pagyvenusi Italijoje supratau, kodėl italai mažai keliauja po kitas šalis ir suka ratus vietoje… Italijoje gali rasti viską, ko širdis geidžia.

Sudėtingiau yra priprasti prie biurokratinių dalykų. Šalyje gyvenu dar labai nedaug laiko, tad klausimų, kol kas, – daugiau nei atsakymų. Man padeda tai, jog suprantu, kad reikia žinių, patirties, žmonių su kuriais galima pasikonsultuoti ir tame sudėtingame biurokratiniame kelyje pasimatys prošvaistė.

Reikalingas laikas suprasti, įsisavinti, susipažinti su vietine kultūra ir taisyklėmis. Kiekvieną kitoniškumą, nei Lietuvoje, aš priimu ne su erzuliu, bet su šypsena, nes to ir atvažiavau – surasti kitokių pusių ir spalvų.

Esate Italijos lietuvių profesionalų klubo narė. Papasakokite apie save ,,iki Italijos“ – kokia jūsų asmeninė ir profesinė istorija? Kuo buvote Lietuvoje?

Nuoširdžiai džiaugiuosi, būdama lietuvių profesionalių klubo nare, kuriame buriasi asmenybės, specialistai, kompetentingi žmonės, kurie nori dalintis savo patirtimi ir žiniomis. Tikiuosi, vieną dieną ir aš pasidalinsiu savo sukaupta patirtimi.

Mano profesinis kelias Lietuvoje prasidėjo mokyklos ir studijų Vilniaus universitete metais. Studijavau Verslo vadybą ir administravimą. Nuo 16-os metų prisiliečiau prie įvairiausių darbų: buvau ,,reklamos mergaitė“, batų pardavėja, stomatologinių prekių platintoja, konsultantė banke. Palaipsniui, perėjau prie rimtesnės atsakomybės reikalaujančių pareigų: dirbau virtuvės baldų įmonėje pardavimų vadybininke, netradicinės reklamos agentūroje (BTL) buvau atsakinga už Personalo valdymą ir administracinius klausimus.

Tuomet subūriau beveik keturių šimtų žmonių komandą, dirbusių reklaminiuose projektuose. Rūpinausi atrankų etapu, motyvacijos, kontrolės procesais. Per penkerius metus, „išaugusi“ savo kėdę, norėjau judėti toliau ir įkūriau netradicinės (BTL) reklamos agentūrą ,,TOTEM promo“, kuri tapo viena stipriausių BTL agentūrų ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijo šalyse.

Po beveik 9-erių metų sėkmingos agentūros vystymo ir bendradarbiavimo su didžiausiais tarptautiniais prekiniais ženklais, perleidau įmonės vairą patikimoms rankoms, tolimesniam sėkmingam augimui ir klestėjimui.

Taip atsirado naujas knygos tomas: palikau Lietuvoje pripažinimą, vadovo statusą, sukurtas ir užaugintas pažintis, bet kurios problemos sprendimą ar atsakymų atradimą, pasinaudojus daugiausia dviem skambučiais, ir atsiradau čia, kur esu baltame lape.

Neapleidžiu ir dabar įvairių socialinių iniciatyvų, projektų, konferencijų, vedu mokymus. Šių laikų technologijos leidžia iki šiol palaikyti ryšį ir tęsti veiklas nuotoliniu būdu. Vienas iš pavyzdžių – tęsiu draugystę su Reklamos ir kūrybiškumo mokykla ,,Atomic Garden“ bei joje žinias begilinančiais būsimais ar esamais prekinio ženklo vadovais, su kuriais paskaitų metu dalinuosi savo netradicinės reklamos srities žiniomis bei praktine patirtimi.

Taigi, taip atsirado naujas knygos tomas: palikau Lietuvoje pripažinimą, vadovo statusą, sukurtas ir užaugintas pažintis, bet kurios problemos sprendimą ar atsakymų atradimą, pasinaudojus daugiausia dviem skambučiais, ir atsiradau čia, kur esu baltame lape. Tame baltame lape nuo pamatų statausi savo naują gyvenimo pilį.

Tai, kol kas, darau be didelių pažinčių rato, be žinomumo, be pripažinimo, o su dviem rankomis, sukaupta patirtimi, pasitikėjimu ir galva ant pečių. Visad vadovaujuosi šūkiu: ,,Kai darai, tai pasidaro“. Tad tikiu, kad ir Italijoje tas pats šūkis mane ves į priekį ir po kelių metų, tikiuosi, galėsiu papasakoti dar vieną asmeninės sėkmės istoriją.

Pasikalbėkime apie moterų lyderystę. Ar pastebėjote skirtumų tarp italių ir lietuvių lyderių ar tiesiog – verslių moterų?

Kalbant apie moterų lyderystę, visų pirma, tikiu, kad moterys gali viską, taip pat, kaip tai gali vyrai, tiesiog moterims reiktų daugiau pasitikėjimo ir tikėjimo savo jėgomis bei drąsos. Nesvarbu šalis, kultūra, kalba. Kol kas vienintelis skirtumas, kurį pastebiu tarp verslių moterų Italijoje ir Lietuvoje, italės yra labiau pasitikinčios savimi, laisvesnės, užtikrintesnės, garsiau ir daugiau kalbančios.

Tikėtina, kad tai susiję su skirtinga kultūra, tačiau norėtųsi palinkėti lietuvaitėms (tuo pačiu ir sau) drąsiau ir garsiau kalbėti, reikšti savo mintis, nebijoti pasidžiaugti garsiai pasakant (net pakartojant), kokios mes esame, kokią patirtį turime, ką galime ir kuo tikime. Reikia mažiau kuklumo ir daugiau atvirumo, nes kitaip žmonės neturės galimybės sužinoti apie mus, jei mes pačios neišdrįsime to pasakyti garsiai.

Italija retam (ar bent ne taip dažnai, kaip kitos didelės valstybės) yra šalis, į kurią atvykstama, gavus darbo sutartį, dažniau čia reikia ,,susikurti gyvenimą“ nuo pradžių. Kokia jūsų asmeninė patirtis? Kokioje srityje dirbate? Ką siūlote savo klientams?

Aš leidau sau surizikuoti (šypsosi). ,,O kodėl ne? Ką galiu prarasti? Visada galiu grįžti, jei nepasiseks“, tokios mintys lydėjo mane, priimant šį svarbų sprendimą. Atvažiavau į Italiją be darbo sutarties, tarsi į niekur, palikusi Lietuvoje turėtą gerą darbą. Žinoma, turėjau planą: metus pailsėti, išmokti kalbą, pasimėgauti ir tuomet tiesti kelius tarp Lietuvos ir Italijos verslo plotmėje.

Visad vadovaujuosi šūkiu: ,,Kai darai, tai pasidaro“. Tad tikiu, kad ir Italijoje tas pats šūkis mane ves į priekį ir po kelių metų, tikiuosi, galėsiu papasakoti dar vieną asmeninės sėkmės istoriją.

Norėjau išlikti arčiau savo šaknų. Iš pradžių ilgai apie tai galvojau, o paskui pradėjau garsiai kalbėti apie šį savo norą. Ir mane išgirdo! Leidau sau atsiriboti nuo kitų nesėkmingų patirčių, negatyvo, pasisakymų, kad Italijoje daug kas yra neįmanoma, bei paklausyti savęs ir gerųjų pavyzdžių.

Man atrodo, kad yra du tipai žmonių: tie, kurie dejuoja, jog jiems nesiseka, bet dėl sėkmės jie nieko nedaro; bet yra ir tie, kurie daro ir sėkmė juos lydi. Tarkime, man sėkmė reiškia darbą, nuolatinį kryptingą judėjimą pirmyn, pastangas, bet ne „pyragą ant lėkštutės“.

Tad šiais metais džiaugiuosi nauju startu drauge su didžiausiu sėdmaišių kūrėju ir gamintoju Lietuvoje „Pušku pušku“. Esu įmonės atstovė Italijos rinkoje. Tikiu, kad lietuviški stilingieji sėdmaišiai kurti ir gaminti Lietuvoje, puikiai tiks jaukiuose itališkuose namuose, saulėtose lauko terasose,  poilsio zonose ir ten, kur norisi patogumo, komforto, praktiškumo ir stiliaus.

Mano dabartinė ambicija yra po kelerių metų nuvykti pailsėti į bet kurį Italijos kraštą ar slidinėjimo kurortą, o gal ir pas jus į svečius, ir pamatyti laimingus žmones, kurie mėgaujasi gyvenimu, sėdėdami ant lietuviškų, rankų darbo sėdmaišių.

Džiaugiuosi atstovaudama šiam prekės ženklui, nes jų sėdmaišiai užkariavo žmonių širdis ne tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, bet netgi ir tolimojoje Čilėje, tad tikiu, kad Italijos rinka su džiaugsmu mus priims ir džiugins žmonių širdis. Beje, įdomi detalė – keletas sėdmaišių modelių yra kurti bendradarbiaujant su profesionaliais dizaineriais iš Italijos.

Pasidalinkite, prašau, savo patirtimi ir pastebėjimais, susikaupusiais per tą laiką, kol dirbate su lietuvišku prekės ženklu. Kokias perspektyvas lietuviškų prekės ženklų atėjimui į Italiją jūs pastebėjote? Kaip jūsų, rinkodaros ekspertės, manymu būtų galima nutiesti ,,tiltus“ tarp Lietuvos ir Italijos bei į šią, neslėpkime, išlepusią ir gana konservatyvią rinką atvesti lietuviškus verslus? Kokių laisvų nišų pastebėjote?

Mano pirminė mintis, ateinantį į galvą: „Ne Dievai puodus lipdo“. Žmonės dirba visur: vienose kompanijose efektyviau, kitose lėčiau. Išties nustebino Italijoje dirbančių žmonių greitis, tikėjausi atsakymų į laiškus gauti po savaitės ar kelių, tačiau laiškai atsakomi labai operatyviai, aiškiai. Komunikacija su italais vyksta greitai ir sklandžiai, žinoma, jei produktas ar paslauga yra aktuali.

O jei pasiūlymas iš esmės nedomina, tai nesvarbu, ar esi Lietuvoje, ar Italijoje per prievartą mielas nebūsi. Italijos rinka yra labai didelė, žmonių populiacija siekia 60 milijonų gyventojų, tad vietos po saule gali atsirasti visiems, tiesiog reikia turėti idėją ir ją vystyti kryptingai.

Viena labai svarbi detalė norint verslus vystyti čia, privaloma mokėti italų kalbą, nes be jos, kelias tikrai yra sudėtingesnis. Tad, galiausiai, visai nesvarbu produktas (tai gali būti ir varžtai, sultys, metalo įrankiai, grūdai, grožio priemonės) aš iš esmės tikiu galimybėmis Italijoje.

Italijos rinka yra labai didelė, žmonių populiacija siekia 60 milijonų gyventojų, tad vietos po saule gali atsirasti visiems, tiesiog reikia turėti idėją ir ją vystyti kryptingai.

Pastebėjau labai svarbu susipažinti su mokestine sistema, kuri išties yra komplikuota, svarbu susidėlioti verslo modelius, veikimo principus ir kitus būtinus veiksnius verslui pradėti ir vystyti. Tad tikiu, kad įsivertinus reikiamus kriterijus, tikrai gali pavykti bet kuriam verslui.

Kaip rinkodaros specialistė, galiu pastebėti, kad Italijos reklaminės kampanijos yra ne tik konservatyvios, bet ir užsilikusios kažkur ties 1997-2002 m. Radijas, TV reklamos, žurnalai, netradicinė media man primena tai, ką matydavau dar mokyklos laikais Lietuvoje. Nekalbu apie tarptautinius prekinius ženklus, kurie vykdo tarptautinę komunikaciją.

S. Narmontaitė Milane apsigyveno prieš pat pandemiją | Nuotr. iš asmeninio albumo

Toks keistas paradoksas  Italija yra šalis, diktuojanti madas, stilių, skonį, tačiau įžengus į žemiškąjį daugumos gyvenimą, galime matyti, jog tas grožis ir stilius daugiau spindi vitrinose, nei kasdienybėje. Kasdienybėje vyrauja konservatyvumas, tradicijų puoselėjimas, šimtai apdulkėjusių, sentimentus keliančių daiktų daiktelių, tarpusavyje nederančių spalvų, stilių ir sprendimų.

Grįžtant prie Italijos lietuvių profesionalų klubo, kuri jūsų asmeninė patirtis ir žinojimas galėtų labiausiai praturtinti klubo narius? Kokiomis žiniomis mielai pasidalintumėte su tautiečiais Italijoje?

Dar norėčiau gerus metus apšilti kojas čia, kad galėčiau kompetetingai pasidalinti savo patirtimi verslo įvedimo stadijoje, etapais, biurokratinių, mokestinių klausimų, rinkos apžvalga, sunkumais ir įžvalgomis.

Žinoma, mielai galėčiau dalintis sukauptu penkiolikos metų bagažu apie netradicinę reklamą (BTL), jos naudojamas priemones priemones B2B, B2C segmente, partizaninį marketingą, koncepcijas, kryptis ir galimybes.

Kita tema, kuri yra artima man – žmonės, jų motyvacija darbe, jaunų talentų pritraukimas ir darbas su žmonėmis. Visa tai yra mano varomoji jėga, stiprybė ir įkvėpimas.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Italijos lietuvių bendruomenės veiklos efektyvinimas

NĖRA KOMENTARŲ

SKELBTI