Lietuvos ambasadorius Italijoje R. Šlepavičius (kairėje). T. Razmaus nuotr.

„Gyvybės mokslų sritis, gyvybės ekonomika yra tos sritys, kur mes esame labai konkurencingi savo regione, o Italija yra didžiulį potencialą šioje srityje turinti valstybė“, – sako Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius. Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT pristato kasmetinį interviu su ambasadoriumi ir aptaria jo pirmuosius diplomatinio darbo metus.

 

Lygiai prieš metus kalbėjomės apie Jūsų, kaip naują kadenciją pradedančio ambasadoriaus, tikslus ir uždavinius. Kaip apibūdintumėte savo pirmuosius praėjusius metus, kokie jie buvo?

 

Tai buvo tikrai labai intensyvūs, pilni įvykių, tačiau sėkmingi metai. Apžvelgdamas metus norėčiau juos padalinti į penkias esmines sritis, pagal kuriuos buvo vykdoma pagrindinė metų veikla.

 

Pirma, pagrindinė linija buvo politinis valstybių dialogas. Esame sąjungininkai su Italija, kartu dirbame ES ir NATO, nuolatos deriname pozicijas, ir tai dažnai daroma per dvišalį dialogą. Praėjusiais metais įvyko du svarbūs aukščiausio lygio vizitai: Italijoje lankėsi mūsų prezidentė, ir pirmą kartą istorijoje surengėme valstybinį Italijos prezidento S. Mattarella vizitą Lietuvoje  (1997 m.  gegužės 20-21 d. įvyko oficialus tuometinio Italijos prezidento O. L. Scalfaro vizitas). Protokolinėje hierarchijoje valstybinis vizitas yra pats aukščiausias. Manau, šie du vizitai parodė, kad šalys labai artimos viena kitai. Turbūt kiekvieno ambasadoriaus siekis savo kadencijos metu suorganizuoti tokio lygio vizitą. Šiuo atveju, tai yra didelė sėkmė, tačiau būtinai privalau paminėti, kad tai yra didelis mano pirmtakės, ambasadorės Jolantos Balčiūnienės, įdirbis inicijuojant šį vizitą.

 

Antra sritis, kuri man yra labai aiškus prioritetas – ekonominiai santykiai. Ekonominis bendradarbiavimas su Italija turi didžiulį potencialą. 2017 m. dvišalė prekyba pirmą kartą viršijo 2 mlrd. eurų. 2018 m. prekybos apyvartos augimas tęsėsi. Lietuvos eksportas į Italiją sudaro apie 600 mln. eurų, o importas – apie 1,4 mlrd. eurų.

 

Lietuvos eksportas į Italiją auga, tačiau mano tikslas, siekiamybė šiais metais buvo ieškoti ir rasti sritis, kuriose mūsų šalis galėtų parduoti aukštesnę pridėtinę vertę kuriančius produktus. Todėl kaip vieną iš esminių praėjusių metų prioritetų aš išskirčiau Italijos dalyvių pritraukimą į tarptautinę, Lietuvoje vykusią Life Sciences Baltics parodą. Italams gyvybės mokslų sritis Lietuvoje yra nauja, todėl teko nuosekliai ir kantriai dirbti visus metus. Rezultatas – mums pavyko pritraukti naujų dalyvių į parodą. Skaičiuojant santykiniais skaičiais, parodos dalyvių iš Italijos skaičius padidėjo 6 kartus. Gyvybės mokslų sritis yra viena iš mūsų valstybės prioritetų, nes mes, kaip maža valstybė, stengiamės orientuotis į žinių ekonomiką. Kuomet neturime daug resursų, įskaitant ir žmogiškuosius, turime ieškoti tų sričių, kur su mažesniais resursais galime sukurti aukštesnę pridėtinę vertę. Gyvybės mokslų sritis, gyvybės ekonomika yra tos sritys, kur mes esame labai konkurencingi savo regione, o Italija yra didžiulį potencialą šioje srityje turinti valstybė. Šiuo atveju, Lietuvos įmonėms atsiveria daug didesnės galimybės kurti bendrus projektus.

 

Kaip dar vieną iš šių metų pasiekimų išskirčiau pirmą kartą nuo nepriklausomybės laikų atkūrimo suorganizuotą dvišalį Lietuvos ir Italijos verslo forumą, į kurį iš Italijos atvyko 24 įmonės. Dvi dienas trukusio forumo tikslas buvo paskleisti žinią, kad Lietuva yra šalis, turinti išvystytas gyvybės mokslų, atsinaujinančios energetikos, inžinerinės pramonės sritis.

 

Per praėjusius metus taip pat pavyko užmegzti pirmuosius kontaktus tarp Lietuvos ir Italijos gynybos pramonės įmonių. Lietuvos gynybos pramonės asociacijos delegacija atvažiavo į Italiją, mūsų kvietimu kelios italų institucijos ir verslo įmonės dalyvavo lapkričio mėnesį vykusiame pirmajame Baltic Miltech Summit 2018 karo pramonės renginyje. Italija yra viena didžiausių karo pramonių Europoje turinti šalis. Pas mus tai yra pakankamai nauja sritis, bet vėlgi, mes turime tam tikrų produktų, kur esame labai stiprūs, labai konkurencingi, ir čia mes galime vėlgi rasti nišą ir išeiti į platesnius vandenis. Kaip pavyzdį paminėčiau lietuviškus lazerius, mūsų kibernetinio saugumo pajėgumus. 

 

Taip pat buvo daug dirbama su maisto produktų eksporto, turizmo skatinimu. Manau, pirmieji metai buvo sėkmingesni, nei tikėjausi.

 

Trečia sritis – kultūra. Mano manymu, kultūra tai nėra tik tradicinis procesas, tai yra mūsų veidas, tikrasis mūsų prisistatymas. Tai mūsų, kaip modernios valstybės, mūsų šalies šiuolaikiškumo, žingeidumo parodymas. Iš esmės, šiais metais kultūra buvo skirta šimtmečio metams, bet ne tiek pačiam minėjimui, kiek daugiasluoksnių tikslų įgyvendinimui.

 

Ambasada ištisus metus skirtinguose Italijos miestuose organizavo valstybės šimtmečio paminėjimui skirtus kultūrinius renginius, iš kurių svarbiausias – Lietuvos kultūros festivalis Romoje Fluxus. Apie šiuos renginius plačiai rašyta neseniai jūsų portale spausdintave interviu su buvusia kultūros atašė Julija Reklaite. Iš tiesų, šių renginių organizavimas pareikalavo didžiulio viso ambasados kolektyvo darbo ir susitelkimo.

 

Atskirai paminėčiau labai įdomų Roko Marijaus Tracevskio knygos „Tikroji 20 amžiaus Lietuvos istorija“ (It. La vera storia della Lituania nel XX secolo) pristatymo Italijoje projektą. Knyga du kartus buvo pristatyta Milane bei po vieną kartą Palerme ir Romoje. Tai buvo dviejų ciklų projektas, vykdytas praėjusių metų pavasarį ir rudenį. Pristatymų metu buvo labai įdomu stebėti publiką. Šie renginiai parodė, kaip dar trūksta informacijos apie tą tikrąją mūsų istoriją. Sakyčiau, kad ši problema aktuali ne tik Italijoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Tam tikra prasme šį knyga, renginiai, kitos aktyvios veiklos buvo nukreiptos į kovą su melu ir netiesa, kurie vis dar skleidžiami apie mūsų valstybės istoriją. Po tokių renginių nebelieka klaustukų. Žmonės paskaito, sužino, patys pamato, ir tada melas nebegali jų paveikti.

 

Ketvirta sritis – lietuvių bendruomenės. Mano tikslas čia yra labai aiškus – stiprinti bendruomeniškumą, didinti bendruomenių skaičių. Pastaraisiais metais įsikūrė trys naujos bendruomenės: Apulijos-Bazilikatos, Veneto ir Ligūrijos. Taip pat susikūrė Italijos lietuvių jaunimo sąjunga.

 

Svarbu išskirti rudenį vykusį, bendruomenėms ypatingai svarbų įvykį – Italijos lietuvių suvažiavimą. Tai yra didelis Toskanos bendruomenės pirmininkės Astos Kriščiūnaitės-Dantoni  ir Italijos lietuvių bendruomenės (ILB) pirmininkės Elzės di Meglio nuopelnas. Mano manymu, tai buvo labai sėkmingas renginys, ir tikimės jį šiais metais pakartoti. Kaip tik neseniai apie tai kalbėjausi su ILB Valdyba. Tikiuosi, kad planus pavyks realizuoti, ir gegužę įvyks kitas Italijos lietuvių suvažiavimas. Bendravimas visiems yra labai svarbus, tai visus praturtina. Galiausiai, tas bendruomeniškumas įtraukia ir šeimas, nes dauguma jų yra mišrios. Šeimų nariai pamato, kad ta bendruomenė aktyvi, kad dviguba vaikų tapatybė nėra grėsmė, kad dviguba tapatybė yra ir dviguba galimybė. Aišku, mums svarbu, kad bendruomenės nariai ir jų vaikai galėtų išsaugoti kalbą, ryšį su Lietuva.

 

Italijos lietuvių bendruomenės suvažiavimo Konferencijoje dalyvavo visuomenėje žinomi žmonės (iš kairės): dviratininkė Edita Pučinskaktė, dailininkė Viktorija Skafaru, diplomatas Marijus Gudynas, Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-di Meglio, PLB bendruomenės pirmininkė Dalia Henke, Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė ir pagrindinė renginio organizatorė Asta Kriščiūnaitė-Dantoni, Lietuvos ambadorius Italijoje Rimvydas Šlepavičius, Lietuvos garbės konsulas Toskanoje Enrico Palasciano, krepšininkas Rimantas Kaukėnas. Bart D’Antoni nuotr.

Nuo pat pirmos savo atvykimo dienos visoms bendruomenėms sakiau ir labai raginau lietuvius atlikti du darbus: padaryti konsulinę registraciją ir pradėti sekti ambasados Facebook paskyrą.

 

Konsulinė registracija ambasadai sudaro papildomą galimybę įvykus nelaimei susisiekti su žmonėmis, suteikti reikiamą informaciją.  Konsulinė registracija yra pačių žmonių labui.

 

Per ambasados Facebook paskyrą, kuriame ir palaikome bendravimą su bendruomene. Taip žmonės gauna visą informaciją, ir ne tik apie tai, ką ambasada daro, bet ten taip pat pranešama kita aktualiausia informacija, dalijamasi žiniomis apie skirtingų bendruomenių veiklas. Džiaugiuosi, kad ambasados Facebook paskyros sekėjų skaičius nuolat didėja ir per pusantrų metų jis patrigubėjo.  Mūsų tikslas – kad socialiniai tinklai, kaip ryšių kanalas, pasiektų Italijoje gyvenančius tautiečius. Mes stengiamės parodyti, ką mes darome, kas yra aktualu, kad žmonės pamatytų, kad ambasada yra aktyviai veikianti institucija. Mes norime būti atviri  ir, manau, mes tokie esam, aš tikiuosi.

 

Penkta kryptis – naujų ambasados patalpų remontas. Norisi padaryti ambasadą gražią, modernią, šiuolaikišką, kuri taptų mūsų namais. Labai viliuosi, kad šių metų pavasarį galėsime įsikelti į savo naujas patalpas ir galėsime sėkmingai dirbti.

 

2018 metai Lietuvai buvo ypatingi – minėjome šalies šimtmetį. Kaip ši sukaktis buvo pažymėta Italijoje? Galbūt galėtumėte trumpai apžvelgti? Ir kokį grįžtamąjį ryšį pajutote?

 

Visi metai buvo šimtmečio metai, tad nebuvo vieno atskiro įvykio. Žinoma, surengėme tradicinį  diplomatinį priėmimą  Vasario 16 dienai. Tačiau mūsų esminis 2018 m. projektas buvo Kultūros festivalis. Lietuvai organizuoti kultūros festivalį Romoje yra kažkas neįtikėtino. Be abejo, aš turiu padėkoti Kultūros ministerijai, Kultūros institutui, Užsienio reikalų ministerijai ir daugeliui žmonių, kurie prisidėjo prie jo organizavimo, tačiau didžiausias krūvis, žinoma, teko ambasadai ir, ypač, buvusiai kultūros atašė Julijai Reklaitei. Tai buvo didžiulis darbas, kurio vaisius, tikiu, skinsime dar ilgai. Kultūros festivalio renginiai prasidėjo sausį, o baigėsi gruodį ir vyko Romoje, Veronoje, Milane, Palerme, Akviloje bei dar daugelyje kitų miestų. Sakyčiau, šimtmetis, tam tikra prasme, buvo reklaminis šūkis, pretekstas kažką kurti, organizuoti. Per tai  mes parodėme savo valstybę.

 

Taip pat norėčiau paminėti ir du su partneriais italais organizuotus renginius Lietuvoje: Valdovų rūmuose buvo surengta paroda „Florencija renesanso ir baroko laikais” bei Bažnytinio paveldo muziejuje veikusi paroda skirta šv. Kazimieriui „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva – Italija“. Taip pat svarbu padėkoti ir abiejų valstybių prezidentams D. Grybauskaitei ir S. Mattarellai, kurie sutiko tapti mūsų festivalio ir šių parodų globėjais.

 

R. Šlepavičius. K. Abela nuotr.

Kadencijos pradžioje su Jumis kalbėjomės apie siekius keisti nusistovėjusį Lietuvos, kaip postsovietinės valstybės, įvaizdį. Ką galėtumėte pasakyti apie pastangas praėjus jūsų pirmiesiems metams? Ir kaip sekasi keisti šį požiūrį?

 

Turbūt klausimui reiktų suteikti sangrąžinę dalį – si. Ar mes jį keičiame, ar jis keičiasi savaime? Iš esmės, postsovietinės valstybės samprata neatitinka nūdienos realijų, neatitinka mūsų šiandienos tikslų ir iš esmės kertasi su mūsų istorija. Lietuva Italijoje vis labiau ir labiau yra suvokiama kaip Šiaurės Europos valstybė. Prie to prisideda ir mūsų narystė ES. Tas procesas vyksta pakankamai intensyviai, natūraliai, ir mes savo veikla stengiamės prie to prisidėti. Manau, čia svarbi ne tiesioginė konfrontacija, o kokybinių dalykų atvaizdavimas, kurių metu parodoma, kokie mes, kaip šalis, esame iš tikrųjų. Gyvenimas nestovi, ir tas vaizdas keičiasi natūraliai, ir kuo daugiau italų atvažiuoja į Lietuvą, tuo daugiau tas įvaizdis keičiasi. Praėjusiais metais Lietuvą aplankė virš 40 tūkstančių italų turistų. Tai, sakykime, tie 40 tūkstančių su 3-4 draugais pasidalijo gražiais įspūdžiais apie Lietuvą. Ir jau turime 120-160 tūkstančių žmonių, žinančių moderniąją Lietuvą! Svarbu paminėti, kad Italijos spauda labai gausiai nušvietė popiežiaus vizitą į Lietuvą. Ir tuose pranešimuose Lietuva buvo pristatoma kaip ES narė, europietiškos kultūros valstybė.

 

Šiais metais Lietuvos laukia ypatingai svarbūs dveji rinkimai ir planuojamas dvigubos pilietybės referendumas. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?

 

Pagal oficialią statistiką Italijoje gyvena 5290 Lietuvos piliečių (2018 m. sausio 1 d. duomenimis). Paskutiniuose rinkimuose į Seimą balsuoti užsiregistravo, berods, 350 Lietuvos piliečių, balsavo 120. Turbūt vienas iš mūsų, ir mano kaip ambasadoriaus, uždavinių šiais metais yra raginti žmones išreikšti savo valią. Kokia ta valia –  jų apsisprendimo klausimas. Tam, kad referendume laimėtų UŽ pozicija, jei neklystu, turi būti 1,3 milijono teigiamai pasisakančių balsų. Tad jeigu žmonės nori dvigubos pilietybės, jie turi labai mobilizuotis, raginti visus užsienyje gyvenančius mūsų piliečius ir jų giminaičius Lietuvoje balsuoti. Ambasados uždavinys – sudaryti sąlygas Italijoje gyvenantiems Lietuvos piliečiams išreikšti savo valią. O kokia ji – kiekvieno individualus apsisprendimas. Žinau tik tiek, kad bendruomenės turi idėjų kalbėtis su ekspertais, analizuoti iššūkius, grėsmes. Visgi, tai žmonių pareiga domėtis: ką tai reiškia, ką tai duoda. Mes tikrai padarysime viską, kad žmonės turėtų galimybę susižinoti. Planuojame per socialinius tinklus vykdyti aktyvią informacinę kampaniją. Balsuoti bus galima arba ambasadoje Romoje, arba paštu.

 

Ką, Jūsų manymu, dviguba pilietybė reiškia užsienyje gyvenančiam lietuviui?

 

Manau, klausimas čia yra keliasluoksnis. Jeigu gyveni Europos Sąjungoje, kitos šalies pilietybės įgijimas nelabai ką keičia. Nebent turi politinių ambicijų. Turbūt kitokie motyvai galėtų būti ne ES šalyse gyvenantiems tautiečiams. Atskira tema – vaikai ir galimybė jiems išsaugoti lietuvišką tapatybę. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo motyvus, kaip balsuoti. Taip pat kalbant apie dvigubą pilietybę būtina atsiminti, kad ji suteikia ne tik teises, bet ir pareigas.

 

Iš paskutiniųjų prieš jus buvusių ambasadoriu jūs esate tas, kuris stengiasi aktyviau lankytis Italijos lietuvių bendruomenėse. Leiskite paklausti, kodėl jūs tai darote, kodėl jums tai svarbu?

 

Kodėl neturėčiau? Čia kaip daugiasluoksnis tortas.  Parama bendruomenei yra vienas iš mano veiklos prioritetų. Italija yra didžiulė valstybė, Italija nėra tik Roma. Kiekviena kelionė į tam tikrą regioną visada turi mažiausiai tris sudedamąsias dalis: ekonominių ir kultūrinių saitų stiprinimas bei parama vietinei lietuvių bendruomeninei. Nors labai dažnai tų sudedamųjų būna gerokai daugiau. Kelionių metu stengiuosi užmegzti įvairius kontaktus, kartais tam tikros lietuvių įmonės prašo ambasados jas suvesti su partneriais Italijoje. Visada stengiamės padėti Lietuvos verslui. Keliaudamas per Italiją stengiuosi ne tik susitikti su jau esančiomis bendruomenėmis, bet ir paskatinti jų įsikūrimą, pasidomėti lietuvių gyvenimu tame regione. Aš bendruomenes lankau aktyviai ir toliau tai darysiu kiek leis mano galimybės ir jėgos, nes man atrodo, kad tai yra labai svarbu.

 

R. Šlepavičius. P. E. Zarankaitės nuotr.

Lietuvoje yra tokių, kurie smerkia į kitą šalį išvykusius lietuvius. Kaip žinia, Italijoje lietuvių daugumą sudaro lietuvės moterys, sukūrusios šeimas su italais. Tai dar vienas pretekstas ką nors leptelėti. Kas jums pačiam yra Italijos lietuviai, ir kaip juos matote?

 

Yra įvairių žmonių. Tikėtina, kad tarp atvykusių dominuoja moterys, dauguma jų čia turi šeimas. Dėl priešiško nusistatymo į čia išvykusius aš atsakyčiau taip. Mano įsitikinimu, vienas iš didžiausių mūsų nepriklausomybės, mūsų laisvės vaisių yra teisė ir galimybės žmonėms rinktis, kur ir kaip geriausiai save realizuoti. Aš dar pamenu laikus, kai žmonės tokios laisvės neturėjo. Jeigu žmogus save realizuoja Italijoje, bet nesugebėtų to padaryti Lietuvoje, tai būtų geriau? Aš gerbiu kiekvieno žmogaus apsisprendimą. Manau, čia yra visokių žmonių, tačiau šioje vietoje norėčiau prisiminti svarbų Italijos lietuvių jaunimo sąjungos organizuotą pirmąjį Italijoje gyvenančių lietuvių ir užsieniečių forumą „Power of We“, kuriame savo patirtimis dalinosi drąsios, sėkmingos, veiklios moterys. Ir vienu svarbiausiu šio projektų tikslų buvo būtent paneigti Jūsų minėtus stereotipus.

 

Paskutiniame pokalbyje su ITLIETUVIAI.IT kalbėjote apie naujas patalpas, į kurias šiais metais turėtų persikelti ambasada. Kokių naujienų turite šiuo klausimu, kokia šiuo metu yra situacija, ir ar jau žinoma inauguracijos data?

 

Žinau, bet nenoriu prisikalbėti. Manau, kad tai šių metų pavasaris. Iš esmės visi didieji remonto darbai yra baigti, na, aišku, dar liko užbaigiamieji, bet remontas yra jau daugiau nei pusė viso numatyto darbo. Dar liko įranga, baldų perkraustymas. Tai užima nemažai laiko. Taip pat yra pirkimų procedūros ir jas svarbu padaryti laiku. Tačiau geroji žinia yra ta, kad šių metų pavasarį, iki vasaros, turėtume persikelti ten dirbti.

 

Ką manote apie Italiją po pirmųjų čia praleistų metų? Kokį įspūdį ji Jums sudarė, ir ar jis skiriasi nuo to, su kuriuo čia atvažiavote?

 

Turbūt daugelis mūsų po kelionės į naują šalį palyginame realybę ir prieš tai buvusį įsivaizdavimą. Prieš atvykstant čia dirbti, Italijoje su šeima lankėmės vieną kartą. Per atostogas atvykome rugpjūtį, turbūt pačiu blogiausiu metų laiku, nes 40 laipsnių karščio yra labai karšta (juokiasi).

 

Italija yra lobynas. Kad jį pažintum, reikia kelių gyvenimų. Vien kad pažintum Romą, reikia ne vienerių metų. Turbūt esminis, gilesnis atradimas man buvo tai, kad čia yra labai dideli regioniniai skirtumai. Tiek žmonių charakterių skirtumai, tiek tradicijų, virtuvių. Man labai patinka, kad italai didžiuojasi savo virtuve, kultūra, istorija. Mane labai žavi, kad žmonės turi labai stiprią savo regioninę tapatybę ir ja didžiuojasi. Gal todėl, kad pats esu žemaitis? Aišku, visa kita – kad čia yra visi neišsemiami kultūros klodai – mes žinome, gal tik nebuvome matę! (šypsosi) Bet kiekvieną kartą suvoki, o kartais net ir nesuvoki, kiek čia visko. Kartais atsiranda toks biurokratinis mąstymas – kiek reikia lėšų visa tai apsaugoti ir išsaugoti. Italija yra labai įvairialypė: tiek ekonomiškai – nuo pietų iki šiaurės, tiek gamtiškai. Mano pirmas išsilavinimas juk gamtininko, todėl visada labai gera tyrinėti tai, apie ką anksčiau tik mokiausi. Turbūt skirtumas tarp gyvenimo kitoje šalyje ir turistinio apsilankymo yra tai, kad gyvendamas atrandi gylį. Tas atradimo džiaugsmas čia yra didelis.

 

Lietuvos ambasadorius Italijoje R. Šlepavičius su šeima

Kas jums Italijoje patinka ir kas galbūt erzina?

 

Tam tikras chaotiškumas gyvenime. Aš turbūt labiau esu surikiuotos, sustyguotos, struktūrizuotos filosofijos atstovas. Jeigu mes sutarėme susitikti tam tikru laiku, tai aš ir tikiuosi susitikimo tuo laiku. Man tai yra svarbu. Ar aš turiu išgyventi, jeigu taip nėra? Ne. Aš turiu tai išmokti ir priimti kaip realybę. Esu kaip ta kempinėlė, kuri turi amortizuoti visus kultūrinius skirtumus vardan to, dėl ko aš čia esu. Aš turiu žinoti skirtumus, juos pažinti ir atsižvelgti. Na, taip, suprantu, kad mūsų ir jų skirtingi charakteriai. Veikiausiai tai Viduržemio jūros gyventojų kitokia kultūra. Ar yra kažkas, kas mane nervina? Aš tai priimu kaip realybę. Sprendimai priimami daug ilgiau, pas mus viskas paprasčiau, na, bet tai turi išmokti. Man patinka italų gebėjimas džiaugtis, džiaugtis gyvenimu, net mažais dalykais.

 

Leiskite paklausti, kaip Jūs leidžiate savo laisvalaikį?

 

Kartu su šeima mėgstame keliauti. Mano žmona taip pat geografė, ji geografijos mokytoja. Deja, neišeina tiek daug keliauti, kiek norisi, bet nueiti iki Romos centro, apeiti ir grįžti namo, tas 5 valandų pasivaikščiojimas yra mums malonumas. Kažkur nuvykę, mes dažniausiai vaikštinėjame pėsti. Paliekame mašiną ir stengiamės apeiti visą miestą pėsčiomis. Lankome muziejus, grožimės gamta. Paprastai darbas daug keliauti neleidžia, nes savaitgaliais taip pat dažnai tenka dirbti – lankytis bendruomenėje, dalyvauti įvairiuose renginiuose, rašyti, skaityti. Tačiau, kai to laisvo laiko yra, stengiamės visa šeima kažkur nueiti, nuvažiuoti, taip pat mėgstu fotografuoti.

 

Draudžiama be raštiško sutikimo kopijuoti ir naudoti ITLIETUVIAI.IT skelbiamą informaciją internete ir žiniasklaidos priemonėse. Gavus sutikimą, privaloma nurodyti ITLIETUVIAI.IT autorystę.

 

ITLIETUVIAI.IT

 

Patricija Elžbieta Zarankaitė