Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos karalių portretai greta Florencijos Uficių galerijos šedevrų
Florencijos Uficių (it. Uffizi) galerijoje, viename iš garsiausių ir labiausiai lankomų Italijos muziejų, šalia nuostabių Renesanso epochos tapybos šedevrų, galima išvysti ir Lietuvos istorijai reikšmingų asmenybių atvaizdus. Tai Žygimanto Senojo, Stepono Batoro, Žygimanto Vazos, Onos Habsburgaitės ir Konstancijos Habsburgaitės su sūnumi Jonu Kazimieru portretai. Jie byloja apie painius monarchų dinastinius giminystės saitus. Prie jų nepamatysite turistų minios, kaip kad priešais Botičelio (Sandro Botticelli) Veneros gimimą arba Mikelandželo (Michelangelo) Šventąją Šeimyną. Juos atpažins ir įvertins retas lankytojas – žingeidus, neskubantis lietuvis, besidomintis savo šalies istorija.
Rūta Abaravičiūtė
ITLIETUVIAI.IT
Toskana yra tik už dviejų tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, todėl nuostabu, kad lietuviškų pėdsakų Florencijoje jau būta prieš keletą amžių, kai dar vienintelės transporto priemonės buvo arkliai, jų traukiami vežimai ir laivai.
Apie keliautojus iš Lietuvos ir Lenkijos yra žinių jau nuo 1406 m., kai Vladislovo Jogailos pasiuntinys, minimas kaip Jan, doctor decretorum*, buvo pasiųstas pas Neapolio karalių Vladislovą I Anžu. Vizito tikslas buvo prašyti vienytis į lygą prieš Liuksemburgo kunigaikščių ekspansiją. Atsilygindamas Vladislovas Jogaila rėmė Anžu užmačias gauti Vengrijos karūną.
Pasiuntiniui Jonui grįžtant į tėvynę per Florenciją, miesto Sinjorija jam įdavė liūtą su liūte – dovaną Vladislovui Jogailai. Patarė laikyti žvėris šiltai, nes, girdi, jų gimtinė yra kaitrioje Afrikoje. Su egzotiška dovana florentiečių didikams pavyko įsiūlyti ir poną Leonardo Bartoli, pridedant rekomendacinį laišką jo būsimai karjerai pas Lenkijos karalių. Tikėtina, kad „darbo migrantas“ nukeliavo laimingai, o liūtams kažin, ar pavyko pasiekti šiaurę tų metų žiemą…
Grįžkime į Florenciją ir į jos puikią Uficių galeriją, kuri buvo pastatyta prabėgus daugiau nei šimtui metų po Jogailos pasiuntinio apsilankymo. Pastate buvo įkurdinta Toskanos kunigaikštystės magistratūra, biurai arba ofisai, ką ir reiškia uffizi (liet. biurai) pavadinimas.
Jos perimetras primena U raidę, kurią sudaro du ilgi ir vienas trumpas koridoriai. Kalba eis tik apie trečiojo – viršutinio – aukšto freskomis išpuoštus koridorius, kurie kunigaikščių Medičių (Medici) valdymo laikais nebuvo įstiklinti, o naudojami kaip atvira lodžija. Šį faktą patvirtina ir restauravimo metu rasti lietaus vandens nutekėjimo latakai grindyse. Anksčiau lodžijoje galėjai grožėtis romėniškomis skulptūromis, puikia Medičių gobelenų kolekcija arba stebėti aikštės gyvenimą iš jos balkono.
Šiandien, išlaviravęs tarp turistų, plūstančių link Leonardo da Vinčio Apreiškimo, ir prisėdęs ant suoliuko Uficių ilgajame koridoriuje, gali pastebėti įdomių dalykų. Žinoma, su gidu, kuris atskleidžia visas muziejaus paslaptis, būtų greičiau, bet ir pačiam, apsiginklavus kantrybe ir pasiskaičius prieš atvykstant, gali tekti atradimo laimė.
Koridoriuose kabo nedidelių portretų virtinė, kuri vadinasi Džioviana serija (Serie Gioviana). Po jais yra didesni ir toliau vienas nuo kito kabantys paveikslai – tai reprezentacinė Serie Aulica, vaizduojanti Medičių dinastijos svarbiausius atstovus. Išskyrus savo gimines, apie daugelį įžymybių Toskanos valdovai buvo tik girdėję. Retsykiais pažinojo juos gyvai arba gaudavo portretus iš pasiuntinių.
Džioviana portretų idėja Kozimo I Medičio (Cosimo de’ Medici) įsakymu buvo nukopijuota XVI a. nuo kardinolo Paolo Džiovio (Paolo Giovio) kolekcijos, kuris panašią seriją sukaupė asmeniniame muziejuje gimtajame Komo (Como) mieste. Medičių dvaro dailininkas Kristofano del Altisimo (Cristofano dell’Altissimo) gavo užduotį nutapyti pasaulio įžymybes, iš pradžių skirtas kunigaikščio Rūbinės (Guardaroba) salei papuošti senuosiuose Palazzo Vecchio rūmuose. Kai portretų padaugėjo, Kozimo I sūnus Ferdinandas I Medičis nusprendė perkelti juos į Uficių pastatą. Dabar jų čia yra 488.
Europos karaliai, kardinolai, musulmonų valdytojai, chanai, filosofai, poetai, mokslo ir kultūros žmonės pavaizduoti nedideliame 60x45cm portretų formate. Deja, jie aukštai iškabinti, todėl, nutarus smalsauti vienam, teks atidžiai ieškoti, kol rasi pažįstamus valdovus.
Pirmas lietuviui įdomus eksponatas – profiliu pavaizduotas karalius Žygimantas Senasis, kuris čia pavadintas Sigimundus III Polo(niae)Rex. Šalia kabo Stepono Batoro (Stephan I Battory) portretas, kurį nutapė dailininkas Marcin Kober 1583 m., greičiausiai Krokuvoje. Uošvis prie žento – tarsi nebylus perspėjimas gerai elgtis su jo dukra Ona Jogailaite. Išties S. Batoras buvo Abiejų Tautų Respublikos karalius, bet ne iš karto po Žygimanto Senojo, tarp jų dar buvo pastarojo sūnaus Žygimanto Augusto ir trumpas Henriko Valua valdymas. Beje, šis prancūzas turėjo ryšį su Florencija, nors ir gimė Fontenblo, nes jo florentietė motina, Kotryna Mediči, buvo Prancūzijos karalienė.
Serijoje yra ir Jono Sobieskio portretas su užrašu: Iohannes Sobieski Rex Pol(o)n(ia)e. 1683 m. šio Abiejų Tautų karaliaus ir karvedžio dėka, Osmanų imperijos turkai, laikę apsuptyje Vieną, buvo sutriuškinti. It musę kandę, užpuolikai jį praminė „Lenkijos liūtu“, o popiežius Inokentijus XI su pagarba jam įteikė krikščionybės gynėjo kardą. Jono Sobieskio atminimas šviečia ir danguje, nes astronomas Jonas Hevelijus 1683 m. atrado ir jo garbei pavadino žvaigždyną Scutum Sobiescianum – „Sobieskio skydas“.
Be trijų minėtų nedidelių portretų Uficių galerijos koridoriuose yra ir kitų, Lietuvos kunigaikščius vaizduojančių, paveikslų. Čia galite pamatyti ir 185x94cm dydžio Žygimanto Vazos portretą visu ūgiu, apsitaisiusį tuomet madingu ispanišku kostiumu, kuris, greičiausiai, jam buvo padovanotas brolienės Margaritos Habsburgaitės, ištekėjusios už Ispanijos karaliaus Pilypo III. Portretas nutapytas apie 1610 m. vokiečių dailininko Jakob Troschel, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Krokuvoje.
Tiesa, galerijos koridoriuje yra dar vienas nežinomo dailininko apie 1585 m. tapytas Žygimanto Vazos portretas. Jame jis vaizduojamas dar jaunas princas, apsivilkęs auksu išsiuvinėtu juodu trumpu apsiaustu, pabrėžiančiu raudono šilko kelnėmis aptemptas ilgas kojas.
Koridoriuje, po Prato miesto užrašu, galima aptikti ir Onos Habsburgaitės, pirmosios Žygimanto Vazos žmonos, portretą.
Graži, raudonskruostė moteris puošnia karalienės suknele, nuo galvos iki kojų nusagstyta perlais, auksiniais papuošalais ir brangakmeniais. Jos ranka atremta į stalą, ant kurio puikuojasi karūna. Ona mirė būdama tik 24 metų, tačiau suspėjusi pagimdyti dinastijos įpėdinį – Vladislovą Vazą. Našlys vyras, Žygimantas Vaza, greitai vedė jos seserį Konstanciją Habsburgaitę.
Pastarosios portretas dar visai neseniai kabėjo Vazario koridoriuje (Corridoio Vasariano), kuris jungia Uficių galeriją, senąjį Ponte Vekjo (Ponte Vecchio) tiltą ir įspūdingus Medičių Pitti rūmus kitame Arno upės krante.
Straipsnio rašymo metu architekto Džiordžio Vazario XVI a. statytas koridorius yra uždarytas restauracijai, todėl visi ten kabėję paveikslai, įskaitant ir Konstancijos portretą, kol kas perkelti į saugyklas. Įdomu, kad šiame nežinomo flamandų dailininko paveiksle ji pavaizduota su mažamečiu sūneliu, turbūt Jonu Kazimieru Vaza, paskutiniu Vazų dinastijos karaliumi Abiejų Tautų soste.
Beje, prieš tai karūną dėvėjo jo brolis Vladislovas Vaza, kurio portretą irgi rastume Uficių galerijos koridoriuje. Nežinomas vokiečių dailininkas jį nutapė apsigaubusį raudonu gelumbės apsiaustu su žalio šilko pamušalu ir apsiavusį keistais baltais aulinukais ant nedidelių kulniukų – baroko įmantrybės jo Didenybei pridėjo centimetrų.
Jeigu aukščiau minėti Lietuvos kunigaikščių paveikslai atkeliavo į Florenciją tik kaip diplomatinės dovanos, tai su Vladislovu Vaza Medičiai buvo susipažinę gyvai. Būsimas Abiejų Tautų karalius buvo apsistojęs Toskanos sostinėje kelionės po Europą metu 1624–1625 m. Tai nebuvo oficialus vizitas, nes 29-erių metų princas Vladislovas Vaza keliavo incognito, norėdamas atrasti naujus kraštus ne kaip svečias, o kaip žingeidus keliautojas. Nekristi į akį jam ne visur sekėsi, nes palyda buvo nemaža: LDK didysis raštininkas Steponas Pacas, kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila, jo dvariškis Jan Gagenaw ir kiti didikai bei patarnautojai.
Kelionė truko vienerius metus. Vaza apsilankė Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Jo palydovai kelionę detaliai aprašė labai įdomiuose dienoraščiuose, kuriuos tyrinėjo ir portalo ITLIETUVIAI.IT diskusijoje apie Italiją Lietuvos didikų ir valdovų gyvenime papasakojo Vilniaus Valdovų rūmų tarptautinių ryšių vadovė Daiva Mitrulevičiūtė.
Europos dvaruose Vaza buvo šiltai sutinkamas, kaip Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos būsimas valdovas, o svarbiausia – galingų Habsburgų giminaitis. Vladislovas mokėjo keturias kalbas, tarp jų ir italų, nes jo prosenelė iš tėvo pusės buvo Bona Sforca. Kraujo ryšys su Italija, šalies svetingumas ir motinos sesuo Marija Magdalena Habsburgaitė, Toskanos didžiojo kunigaikščio Kozimo II Medičio žmona, gyvenanti Florencijoje, nulėmė, kad šiame mieste Vladislovas Vaza viešėjo net mėnesį.
Vladislovo Vazos motina Ona ir jos seserys Konstancija bei Marija Magdalena buvo Habsburgaitės. Teta Konstancija paskui net tapo Vladislovo pamote, nes jo tėvas, Žygimantas Vaza, vedė velionės žmonos seserį. Teta Marija Magdalena, deja, tuomet jau našlė, Vladislovą apgyvendino Florencijoje prabangiuose Pitti rūmuose, kuriuose jis apsistojo trims savaitėms.
Bendravimas su pusbroliais, medžioklė, istorinio Florencijos futbolo varžybų stebėjimas, dalyvavimas šventėse, muzikinių spektaklių ir operų lankymas be galo žavėjo princą. Jo garbei buvo paskirtos net muzikinių kūrinių libretų antraštės, kurios yra saugomos miesto bibliotekose.
Grįžęs į gimtąją Krokuvą, princas parsivežė ne tik suvenyrus, bet ir turtingą kultūrinį bagažą, kuris įtakojo Lenkijos ir Lietuvos teatro, muzikos bei tapybos raidą.
Manoma, kad Vladislovas Vaza Florencijoje buvo supažindintas su Galilėju Galilėjumi (Galileo Galilei), kuris tada buvo Medičių atžalų mentoriumi. Užtat tikrai žinoma, jog raštininkas Steponas Pacas susitiko su Florencijos Paci (Pazzi) giminės atstovais ir buvo priimtas kaip giminaitis. Kartais, kad pasijustum savas, pakanka pavardės panašumo arba abipusės naudos. Apie lietuvių Pacų ir italų Pazzi įsivaizduojamus ir tikrus ryšius galima būtų diskutuoti ilgai, bet tai jau būtų kitas straipsnis.
* Polacchi a Firenze. Viaggiatori e residenti, p.16, 2005, Nardini editore, Firenze
Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.
