Artėjant Seimo rinkimams, kuriuose pirmą kartą istorijoje pasaulio lietuviai gali išsirinkti savo Seimo narį, išryškėjo fenomenas, kurio Lietuvai gali pavydėti net didžiausios pasaulio galiūnės. Bendraujant su diasporos organizacijomis, nuo bendruomenių atstovų atskirose šalyse iki Pasaulio lietuvių bendruomenės, nuo lietuvių profesionalų klubų tinklo iki diasporos žiniasklaidos kūrėjų, nebeliko abejonių, kad Lietuva už savo teritorinių ribų turi tokį būrį, ką čia būrį – armiją!, ginkluotą besąlygiška meile ir atsidavimu, patirtimi ir ryšiais, koldūnais ir trispalvėmis kojinėmis.

„Kai esi pilietis, man atrodo, yra svarbu balsuoti. Man tai yra ryšys. Viską, ką mes darome, mes darome Lietuvai“, – taip į klausimą, kodėl balsuosi, atsakė Tauras Bublys iš Čikagos.

Įvairaus amžiaus ir emigracinės patirties lietuvius iš skirtingų šalių ir kontinentų kalbino Norvegijoje šešerius metus gyvenantis 33 m. Mantas Simaitis. Į Oslą „pabandyti pagyventi“ išvykęs lietuvis kuria projektą „Galima ir čia!“, skirtą supažindinti su sėkmingais Pasaulio lietuvių pavyzdžiais.

Jo kalbintas profesionalus fotografas ir žvejoti mėgstantis T. Bublys yra „Lietuvių fondo“ valdybos pirmininkas. Šis JAV lietuvių fondas remia kultūrą, švietimą, lietuviškos veiklos centrus pasaulyje ir per beveik 60 metų įvairiems projektams bei stipendijoms skyrė daugiau kaip 20 mln. JAV dolerių.

„Visi norime būti Lietuvos dalis. Svarbu, kad laikytume tą ryšį, kad Lietuvos žmonės ir valdžios atstovai suprastų, jog mes galime būti naudingi. Ar tai būtų iš kultūrinės pusės, ar iš verslo, ar tai iš patirties“, – kalbėjo dažnai į Lietuvą sugrįžtantis T. Bublys. Jis kalba taip puikiai lietuviškai, kad net neįtartum, jog yra gimęs ir augęs Amerikoje. Kaip taip gerai išmoko lietuvių kalbą? Tėvų, senelių ir šeštadieninės lituanistinės mokyklėlės dėka.

Visame pasaulyje veikiančios lituanistinės mokyklėlės yra ne tik vieta, kurioje už geografinių Lietuvos ribų augantys Lietuvos vaikai nepamiršta, o dažnai netgi išmoksta lietuvių kalbos, sužino Lietuvos istoriją, susipažįsta su jos tradicijomis ir kultūra. Savo laiką, energiją ir resursus dovanojančių savanorių pastangomis veikiančios mokyklėlės dažnai yra vienintelis kertinis akmuo, vienintelis saitas, jungiantis tūkstančius Lietuvos vaikų su Lietuva.

„Galima ir čia!“ kūrėjo M. Simaičio kalbinta Danguolė Navickienė iš Los Andželo pasakojo, kad Lietuvą paliko ne savo kojomis, bet ant tėvų rankų, kai jai buvo vos keli mėnesiai. Penkerius metus pabėgėlių stovykloje praleidusi, 47 metus Los Andžele gyvenanti lietuvė ilgus metus buvo Pasaulio lietuvių ir JAV lietuvių bendruomenių vadovė ir visą gyvenimą skyrė labdarai.

Vakarų pakrantėje JAV lietuvių labdaros organizacijos „Lietuvos vaikų viltis“ filialą įsteigusi moteris per kelis dešimtmečius atvežė šimtus sergančių vaikų iš Lietuvos į JAV gydymui, medikus ir seseles stažuotėms, remontavo vaikų ligoninių patalpas, aprūpino naujausiais instrumentais, implantais, aparatūra, padėjo įdiegti naujas operacijų technologijas.

„Pagrindinis dalykas yra meilė ir pareigos jautimas Lietuvai“, – į klausimą kodėl tiek dirba gimtinei, į kurią pirmą kartą koją įkėlė perkopusi penkiasdešimtmetį, atsako Danguolė.

„Iš pradžių stovėdavome su kepure rankoje prie parapijos ir rinkdavome po doleriuką“, – labdaringos veiklos pradžią prisiminė Amerikos lietuvė. „Mano vyras buvo koldūnų gamintojas Los Andžele, tai ėmėme ruošti koldūnų pietus, vargšiukas mano nusigalabijo begamindamas tuos koldūnus“, – juokėsi Danguolė.

Juokas juokais, bet per kelis dešimtmečius vykstančius koldūnų pietus Lietuvos vaikus padedančiam gydyti fondui moteris surinko daugiau kaip 2,5 mln. dolerių. „Meilė nėra dalykas, kurio galima išmokyti, meilė mokinama pavyzdžiu“, – pabrėžė Danguolė.

Airijoje užaugęs Mykolas Simonaitis, kuriam 18 metų sueis būtent Seimo rinkimų dieną, iš Lietuvos su tėvais išvyko jau šio amžiaus pradžioje, jam tuomet buvo pusantrų metų.

„Balsuosiu, nes man tai yra brandos ženklas. Jaučiuosi, kad esu nebe vaikas, suprantu, kad su branda ateina atsakomybė ir aš ją priimu su pasididžiavimu“, – LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva!“ kalbintas atsakė Mykolas.

Toli nuo Lietuvos, bet su Vyčiu širdyje užaugęs jaunuolis ne tik didžiuojasi savo šaknimis, bet ir ketina tą pasididžiavimą įskiepyti kitiems vaikams. „Kitąmet norėsiu būti Pasaulio lietuvių jaunimo stovykloje vadovu. Taip, kaip mano mama ir tėtė išaugino mane lietuviu, aš norėsiu išauginti stovyklos vaikus lietuviais“, – sakė Mykolas.

„Žinoma, kad balsuosiu, juk esu lietuvė“, – portalui ITLIETUVIAI.IT teigė 23 m. Ugnė iš Italijos. Ketverių metų į Italiją išvykusi mergina, Milano mados pasaulyje skleidžianti lietuvių kalbą, juokauja, kad kiekvieną sezoną daug kalbama apie tai, kas yra madinga. Tačiau, jos teigimu, yra spalvos ir aksesuarai, kurie yra madingi visada, tai – trispalvės kojinės.

„Aš myliu Lietuvą. Esu lietuvis ir tuo didžiuojuosi, nesvarbu, kur gyvenčiau, jaučiuosi atsakingas už Lietuvos ateitį. Norėčiau, kad Lietuva būtų garsi, aktyvi, inovatyvi ir pats prie to prisidedu“, – pokalbyje „Galima ir čia!“ dangoraižių apsuptas kalbėjo Niujorke teisininku dirbantis 41 m. Gediminas Ramanauskas.

„O kas kitas, jei ne aš? Kito būdo tiesiog nėra. Esame tokia jėga, kokios nesapnavome nei mes patys, nei kiti“, – pridūrė penkerius metus Barselonoje gyvenantis, Lietuvių bendruomenės Katalonijoje pirmininkas 39 m. Tomas Dinsmonas.

„Juk išvažiavęs iš Lietuvos pro Saločių pasienio punktą netampi latviu, išvykęs pro Lazdijus, netampi lenku. Dvidešimt metų gyvenu Italijoje ir sapnuoju itališkai, bet netapau itale, esu lietuvė. Nes Lietuva tai nėra geografinis taškelis žemėlapyje, Lietuva yra čia – širdyje“, – mintimis, kas verčia mano širdį balsuoti, pasidalinau pakalbinta M. Simaičio.

Lietuvių pasaulyje aktyvumo karžygiu tapęs pilietinės iniciatyvos „Mūsų Metas DABAR“ koordinatorius, Getisburgo koledžo (JAV) asocijuotas ekonomikos profesorius Rimvydas Baltaduonis pabrėžė, kad tokių visa širdimi Lietuvai atsidavusių lietuvių pasaulyje yra tūkstančiai, šimtai tūkstančių.

„Tie žmonės, kurie gyvena JAV – ar atvežti ant rankų savo tėvų, ar čia gimę, ar emigravę po 1990-ųjų – jų yra tiek daug ir jie tiki Lietuva. Jie prisideda savo darbais, žiniomis, gebėjimais, ryšiais prie Lietuvos valstybės kūrimo. Jiems ne tas pats, – sakė R. Baltaduonis. – Bet, kad mes padaugintume jų gretas, kad mes sustiprintume jų pastangas, yra labai svarbu išlaikyti jų ryšį su Lietuvos valstybe ir, aišku, kai jie netenka Lietuvos pilietybės, tas ryšys nutrūksta labai skaudžiai ir atsiranda randai, kuriuos labai sunku užgydyti.“

„Galima ir čia!“ kūrėjo paklaustas, kodėl Lietuva privalo išlaikyti pasaulio lietuvius prie savęs ir kodėl pasaulio lietuviai negali atitrūkti nuo Lietuvos, R. Baltaduonis pateikė tris priežastis.

„Pirma – vaikai. Mes esame Lietuvos vaikai. Mūsų vaikai, anūkai yra Lietuvos vaikai ir visi turėtume rūpėti.

Antra priežastis yra draudimas. Pasaulio lietuviai yra didžiausias draudimo polisas kokį tik Lietuva gali turėti iššūkių pilname pasaulyje. Pažiūrėkite į Laisvės kelią, kurį mes surengėme 47-iose šalyse, 60-yje miestų, vos per savaitę! Niekada nežinai, kada Lietuvai gali prireikti pagalbos, tiek politiniame kontekste, tiek ekonominiame, tiek pandemijos situacijoje, kurioje pasaulio lietuviai buvo pirmieji puolę padėti.

Ir trečioji priežastis yra meilė. Tai yra variklis, kuris mus visus jungia. Tai ir meilė vienas kitam, ir mūsų tėvynei, ir mūsų bendrai idėjai“, – sakė R. Baltaduonis, save vadinantis beveik dvidešimt metų vietos po saule ieškančiu lietuviu.

Tokių lietuvių, kaip Rimvydas, Danguolė, Tauras, Greta, Tomas, Gediminas ar Mantas, tokių jaunuolių kaip Mykolas ar Ugnė pasaulyje yra šimtai tūkstančių. Tai besąlygiška meile Lietuvai ginkluotų žmonių armija, dirbanti jos labui savo gyvenamose šalyse. Tai giliai širdyje degančiu atsidavimu ginkluotos pajėgos, pasirengusios visomis išgalėmis pulti į pagalbą Lietuvai. Tai patirtimi ir globaliu pažinčių tinklu pasikausčiusi jėga, lietuviškumo banga, ką čia banga, meilės ir atsidavimo cunamis, kurį Lietuva turi už savo geografinių ribų.

Ir visi jie yra Lietuvos vaikai, kurie, išskyrus retas išimtis, pagal dabar galiojančius Lietuvos įstatymus privalo pasirinkti, kurią širdies dalį su pasu išplėšti: tėvų, senelių, protėvių ar šalies, kurioje gimė, augo, gyvena ir dirba. Ne tik sau, Lietuvai.

„Asociacija su Lietuva mums yra ne tik cepelinai, šaltibarščiai ar kepta duona, kas yra unikalus kultūrinis paveldas, bet ypatingai šiltas, artimas ryšys su ja gyvenant toli. Per visą šitą balsavimo ritualą mes galime susijungti visi kartu į vieną nedalomą šeimą, ne kepta duona, bet kažkas stipraus“, – šmaikščiai reziumavo projekto „Galima ir čia!“ kūrėjas, Norvegijoje gyvenantis M. Simaitis.

Visą „Galima ir čia!“ pokalbį su pasaulio lietuviais galite pažiūrėti čia.

Visą „Galima ir čia!“ pokalbį su JAV lietuviais galite pažiūrėti čia.